Monthly Archives: balandžio 2011

Liga, kurios tu nesigėdyji

Poryt išskrendu į Lietuvą. Matote nuotraukoje, ką aš pasidariau. Ir gal spėjate, kas piešė piešinėlį… (Jeigu ne, tai nuoroda.) Jei kas nors pareikš norą įsigyti tokius marškinėlius, tai bandysiu ieškoti, kur tokius galima pagaminti Vilniuje. (Turiu ir kitokių piešinėlių…)

Mano lagaminas laukia išsižiojęs, o aš vis dar nesusikaupiu ir neprikraunu jo. Ar jums taip būna, kad vos tik susiruoši iškeliauti, atsiranda begalės neatidėliotinių darbų? Visi panūsta su tavimi draugauti? Netgi išdidi siamo katė, kurią maitinau porą mėnesių, prieš tris dienas pradėjo su manimi ne tik kalbėtis, bet ir užsukinėti į svečius, voliotis ant mano kilimo?

Vakar vakare filmavausi socialinėje reklamoje: mano veidą atrinko, kaip atspindintį vaikystėje patirtą smurtą. Ačiū, sakau. Turbūt yra tiesos. (Mano šiuo metu rašoma knyga „Virgos katė“ - beveik vien apie tai…) Beje, čia jau esu pastebėjusi kitą socialinę reklamą – apie depresiją – ir iškart pamaniau, kad plakate liūdnai besišypsanti moteris yra rusė arba bent jau iš sovietinio bloko šalių…

Australijoje toks gražus ruduo, galima sakyti, bobų vasara. Nesinori palikti tokios grožybės. Šiandien vaikščiojom po miesto centrą – pilnas žmonių, turbūt daugelis sugrįžo po velykinių pasivažinėjimų aplink miestą, išsiilgę prekybos centrų, kavinių, asfalto ir išmetamųjų dujų aromato… Taip šilta, kad vilkėjau marškinėlius (ne tuos, kurių nuotrauką matote – tuos taupau), o kai ką pastebėjau visai su paplūdimio drabužiais besiplaikstant. Vis pamirštu, thongs (šlepetės) čia avimos ištisus metus.

Susimėčiau, ką iš šiltų drabužių vežtis – viešėsiu šešias savaites, tai jau visai į vasarą. Bet šį savaitgalį Melburne, kaip matau, šilčiau nei Vilniuje. Ypač naktį. Man aktualu, juk susimaišys diena su naktimi, tai gal klajosiu, ieškodama maisto, paryčiais po Gedo prospektą…

Pirmą naktį pasirinkau nakvoti Vilniaus centre, viešbutyje, kurį aprašiau novelėje „Viena ištisa milonga“ (jame nebuvusi). Tikrai nesitikiu, kad jo koridoriuose kilimai bus žalios spalvos. Iškart pulsiu tikrinti lovos paklodę! Juokauju.

Su manimi susisiekė Rašytojų sąjungos leidyklos redaktorė ir sako, kad gal reiktų suorganizuoti knygos „Gaisras“ pristatymą? Būtų gerai. Turbūt ne Rašytojų sąjungos patalpose (man jos šiurpokos). Gal pakviesiu išgerti arbatos kurį vakarą? Sekite naujienas.

Taip pat ieškau salės, kurioje galėčiau pravesti kelias meditacijas apie buto šokį.

Šįkart ir vėl niekam dovanų neparvešiu atidarytuvo – kengūros kiaušinių (tikrų!). Pakilnojau rankoje ir pakabinau atgal. Įspūdingi, bet kaip atidarytuvui – per brangūs… Ir per šiurpi dovana būtų bet kuriam mano pažįstamui!

Tai va, neprabėgo nei trys metai, kai grįžtu namo. Kelionė tolima, bet aš dar nevėluoju.

Iki greito,

Sandra


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 63 pasekėjų