Tik duok man tą knygą

Šeštadienio Melburno knygų mugėje pralinksmino viena pirkėja: vaikšto aplink stalą su knygomis ir prašo pardavėjo kokios nors tiesiog-knygos. Populiarios? Na, taip, tokios, kurią visi dabar skaito, tokios, na, tipiškos (generic) knygos. Pardavėjas nenusijuokė. Susirūpino ir ieško.

Nužvelgiau tą moterį. Paprasta, tipiška, generic moteris? Prie krūtinės jau glaudžia vieną knygą. Jai galima būtų įsiūlyti 2 kg knygų už pusę kainos. Arba paklausti: ką jūs turite omenyje tuo generic? Ar tai yra surištas popierius, ant kurio bet kaip sudėliotos lotyniškos raidės? O gal generic knyga yra ta, kurioje dar nėra teksto? Taip sakant, pasirašyk pats.

*

Šitas įvykis priminė kitą istoriją toje pačioje mugėje, tik prieš pusmetį. Tada prie vieno knygų stalo kažkas pastatė nepatyrusį pardavėją. Tikrai neskaitytoją. Gal dešrų, gal alaus, gal batų pardavėją. Jis suprato savo darbą teisingai: turiu parduoti kuo daugiau knygų. Tad nustebusiems (nuolatiniams) pirkėjams siūlė savo prekes taip: Imkit šitą – labai gera kaina, nauja knyga, visai dar neskaityta! O šita šiandien su nuolaida! Imkit, šitos labai gera kaina!

Oi, į mugę ateinu veik kiekvieną šeštadienį, taigi žinau ko noriu. Beje, už gerą knygą paklosiu daugiau – negailėdama. Už gerą knygą prisiekę skaitytojai per mažai moka vos ne verkdami – kam jinai neįvertinta…

Bet pardavėjas nesuprato, kodėl į jį taip keistai žiūri tie pirkėjai. Jis turbūt jautė, kad šauna pro šalį – buvo visas išraudęs, suprakaitavęs. O gal tik labai stengėsi ir nieko jisai nesuprato. Kaip ten bebūtų, kitą šeštadienį jis nebedirbo toje mugėje.

*

Vienas jaunas barzdotas pardavėjas labai storais akiniais ir labai purvinomis panagėmis (įsivaizduoju, kuriame rajone gyvena tokios būtybės prie meno) su manimi jau sveikinasi. Ir aš su juo sveikinuosi. Tarp mūsų jau dėliojasi ilgais laiko tarpais sukapotas dialogas. Kalbamės labai tyliai, beveik pašnibždomis.

Prieš savaitę siūlė pirkti Julio Cortazaro negrožinę knygą apie kelionę, bet aš tik pavarčiau ir padėjau atgal. Šiandien pats tą knygą skaitinėja – atpažįstu ją, sakau: Tu vis dar ją skaitai? Tai neparduok dar. O jis man: Aš turiu kelias kopijas. Patogu skaitinėti, kai nėra vientisos istorijos, gali atsiversti ir skaityti bet kurį puslapį.

Bet aš jos vis tiek nepirksiu. Geriau Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvumą“ (kuris, skaitant antrą kartą gyvenime, nepatiko dar labiau, tik pavadinimas – tobulas).

*

Kupina patriotizmo, internetu nusipirkau ir bandau skaityti Rolando Rastausko esė rinkinį. Tačiau jau pirmas straipsnis atvėsino. Pacitavau iš jo savo vyrui, pridurdama: Štai, kaip žmonės sugeba klaidžioti nuo vieno dalyko prie kito tarsi sapnuodami. Ir tokie rašytojai didžiuojasi savo tokiu plaukiojimu – atseit, va kokia turtinga mano fantazija, va kaip aš asocijuoju viską!

Galiausiai skaitytojai lieka įspūdis, kad autorius prisiskaitęs visko ir serga lengva šizofrenijos forma. Arba žiūri į visus šiek tiek iš aukšto. Arba nežiūri į nieką nei iš aukštai, nei iš žemai. Yra užsiėmęs savimi. O taip norisi skaityti, ką apie pasaulį svarsto, ne, galvoja penkiasdešimtmečiai…

Galvojimas – turėtų būti panašu į minčių seką, nuoseklią seką, o ne laisvąsias asociacijas duotąja tema kaip mokykloje rašant rašinėlius save (dar neišsipildžiusia) literate laikančiai tamstai. (Šuo signalizuoja išgąstį?! Jau seniai stebiuosi šituo žodžiu, kurį Rastauskas vis pavartoja keistuose derinuose (pastarąjį apie šunį išgalvojau pati).) Bet vis skaitau tą rinkinį, kai pasiilgstu Lietuvos.

*

Tik galvoju, tik auga mano galvoje ta zona – mano rašomos knygos zona. Bet nerašau. Savo knygų nerašau. (Per daug užduočių vienu metu?) Per kelias valandas perskaičiau – surijau – norvego Ingvar Ambjornsen knygą „Karalienė miega“. Tokios juokingos knygos seniai neskaičiau. Juokingos ir griaudžios. Gerai į lietuvių išverstos (seni pamiršti pasakymai „kurčias kaip kelmas“ ar „sėdi kaip mietą prarijęs“ ar „girtas kaip pėdas“ ar „padėjo katinui ėdesio“!). Ėdesys. Tik pamanykit – ė-de-sys! Visiškai nuostabu. Ir nuo buitinio girtavimo problemų – mazurkos ritmu – prie bendražmogiškų ir globalinių. Gilyn, gilyn, artyn. Tinka norvegams ir ne tik. Pasakymai, kad „gėriau ir gersiu” arba „niekada nekalbėjau su žmonėmis“: „Visi buvome suaugę žmonės ir priklausėme kartai, kuri nebuvo pratusi išsišnekėti, ir ateityje neketinome to daryti.“ (p. 10) Iš viso knygoje 102 puslapiai. Jau kelinta trumpa knyga mane užveža daug geriau nei 500 psl. opusas. O 1000 psl. aš tiesiog pavartau rankoje, kaip autoriaus psichinės ligos įrodymą…

*

Knygų mugėje pirkau Primo Levi „Is This A Man“, kai pardavėjas, pagyvenęs šviesus vyriškis (žili plaukai, žila barzda, gyvos akys), paklausė manęs, ar aš prieš dvi savaites jau nepirkau Primo Levi knygos? Pagalvojau sekundę ir atsakiau, kad ne, tai buvo Levi-Straus knyga. A, apsidžiaugė jis, tikrai, jos pavadinimas buvo „Tristes Tropiques“.

Gerai nenugirdau pavadinimo, bet, tiesą sakant, ne visas nusipirktas knygas prisimenu. Tik žinau, kad dabar perku ne tą pačią knygą, nes ieškojau jos ir svajojau ją įsigyti po kanadiečių filmo „The Invasion of Barbarians“. To negalėjau pamiršti.

Grįžau namo ir patikrinau: ne, visgi pirkau Primo Levi „The Sixth Day“! Šiek tiek gėda, nes vis painioju tuos du autorius. Dar pasakiau pardavėjui (fucking small talk), kad per dažnai lankausi mugėje, ir jeigu pirksiu antrą tokią pat knygą, gerai būtų, kad perspėtų mane.

Iš tiesų apsijuokiau. Kitą kartą gal reikės jam taip pasakyti. Ne, kitą kartą aš jo imsiu vengti.

*

Yukio Mishimos „Temple of the Golden Pavilion“ be kainos. Kreivo veido pardavėjas dėlioja knygas ant viso savo stalelio. Klausiu, ar daugiau Mishimos nieko neturit? Neturim, sako. O kiek šita kainuoja? Šešiolika. A, dedu ją į vietą. Mugėje knygos neturėtų šitiek kainuoti. Jeigu pirksite, tai keturiolika, šypsosi pardavėjas. Nusišypsau jam ir einu į šalį. Kažko šiandien gėda derėtis, nepirksiu.

Anąkart klausiau jo, ar neturi „Peter Pan“ (išvertus turėtų būti ne „Piteris Penas“, o „Piteris Panas“ – nuo žodžio panas (piemenų ir bandų dievas), o ne nuo žodžio parkeris!), tai jis pasakė, kad ne, Piterio Pano nėra, reikia paklausti Wendy, gal ji žino kur jis. (Wendy – pagrindinis knygos personažas, greit susigaudžiau ir nusijuokiau.)

*

Apie generic knygos istoriją Ž. pasakė, kad giliau įsižiūrėjus, mums irgi tinka toks anekdotas: kaip dažnai tūlas menininkas nežino, kokioje būtent srityje jis kuria, ne, jis tiesiog kuria, tiesiog yra menininkas, generic. Taip, sutikau, ir aš seniau (ankstyvojoje jaunystėje) maniau, kad nežinau, kokį meną noriu kurti, tik žinau, kad noriu kurti. Bet dabar galvoju: ar tikrai? Ar ir dabar man rašyti poeziją, prozą ir publicistiką bei šokti moderną tuo pačiu metu signalizuoja nesusivokimą? Ar tai yra tas pats, kas prašyti bendrinės knygos? (Dar Ž. sako, kad reikėjo tai knygų pirkėjai pasiūlyti komiksus.)

*

Silpnumo akimirką įsivaizduoju tą laiką, kai menas liausis ieškojęs neregėtų naujovių, bet paklusniai grįš prie tarnystės bendram būviui, kuris reikalauja gražiai pagaminti kopiją ir padėti individams – taikoje ir džiaugsme – susilieti į būties vienodumą. (Iš Milano Kunderos esė knygos „The Curtain“)

(iš SB dienoraščio)