Poetai, žmonos, lenkai (I dalis)

Kažkada nusikopijavau ištrauką iš Jono Aisčio atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“ (1954 m., Chicago), tikėdamasi, kad rasiu, kur panaudoti. Dabar prisiminiau ją ir nusprendžiau panaudoti čia. Štai dalis iš dalies „Giros“.

Man, senam kauniečiui, atrodė, kad Gira užgimė ir užaugo Kaune, ir jis man atrodė senesnis už patį miestą, neišskiriant ir pilies griuvėsių. Ir jis miestą papildė. Buvo šaunus, jei ne kitiems, tai bent pats sau. Jame buvo vienas labai moteriškas bruožas: jis žinojo savo įdomumo giliausius užkabarius, tai yra, jam, kaip moteriai, negalėjai pasakyti nieko, ko jis pats apie save būtų nežinojęs. Žodžiu, jis buvo be galo įdomus. Kompanijoj auksas. Gyvas, kaip kielės uodegėlė ir gyvas sidabras drauge.

Bernardas Brazdžionis man pasakojo, kaip jis pirmą kartą išvydo Giras Alėjoje. Jis jį buvo matęs tik nuotraukose ir jautė didelę pagarbą už jojo „Gale lauko toli“ ir kitas eiles. Ji ėjo svariu ir tvirtu žingsniu ir glaudžiai prisišliejusį Liudą, tarsi, nešte nešė alėjos pasieniu. Liudui parūpo mados vitrinoje, ir jis bandė sustoti, bet jo gyvenimo draugė pilna burna žėrė jam: „Eik tu, parše, dar tu ką išmanai apie madas!“ ir, tai tardama, kad patraukė savo Liuduką priekin, jog to net kojos susivijo, gaudydamos žemę. Jaunas poetas tada ir pagalvojo: tai štai kaip mūsų vyresnį brolį apdainuotosios beatričės viešai gatvėje maltretuoja!..

Pažinsi, sako, žmogų keliaudamas, kortomis lošdamas ir pentin nusigerdamas. Neteko man su p. Giriene nei kortomis lošti, nei pentin nusigerti, bet teko drauge su ja vienu laivu parą pakeliauti, tai gal bent dalinai ją būsiu pažinęs. Ji tada keliavo oficialiai: atstovavo savo vyrą – Lietuvių Rašytojų Draugijos Pirmininką – nulydint lenkus rašytojus į Gelgaudiškį ir parlydint atgal. Ir reikia pasakyti: kiek Giros valdžia buvo liberališkai palaida, tiek jo žmonos kieta ir griežta. Aš tada, ją iš arčiau pamatęs, dėkojau dangui, kad į josios baltas rankeles Apvaizda neatidavė viso krašto, o ji ir su juo būtų taip susidorojusi, kad visa tauta būtų kaukte kaukusi.

Čia būtinai reikia padaryti mažą marche en arriere. Lenkai rašytojai į mus, pagonis lietuvius, labai saldžiai glaudėsi, ir pirmą dieną mes nieko kito negirdėjome, kaip tik: „Alež, braciszki, o co chodzi! Więc my jestemy bracie od czasow Jagielly!“ Mes buvome santūresni ir nė karto nepragydome: „Tupi lenkas ant kalniuko“. Reikėjo jiems rodyti laikinoji sostinė. Kaikurie lenkai privatiškai buvo jau apsilankę Karo muziejuje, dėl to išreiškė didelį norą, kad mes juos ten oficialiai nuvestume. Ką gi, reikėjo juos ten vesti ir lydėti, nors jau, sodeliu eidami, kai kurie buvo paleidę apivarus.

Muziejuje, kaip žinome, kybojo Suvalkų sutartis su trumpais drūtais komentarais, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, juoba lenkus domino. Nors buvo tvirtai nutarta, dėl šventos ramybės, jiems ant tų nuospaudų neužminti, bet lenkai čia parodė tikrai žemaitišką užsispyrimą, jog kito kelio nebuvo, kaip tik eiti ten, kur lenkų smalsumas vedė. Mes juos priėmėme ten su oficialiu vadovu – aiškintoju. Tasai buvo vilnietis lietuvis, mokęsis Varšuvos universitete, sėdėjęs ilgesnį laiką Lukiškių kalėjime, kur jam „jogailinių laikų broliukai“ labai stropiai skaitydavo garsiuosius lukiškietiškus „dvidešimpinkus“ į visai niekuo nekaltą vietą. Turėdamas tokį tiražą, vadovas lenkų kalbą puikiai valdė. Vertė, kaip ropę krimto. Neaplenkė ir pasakymo „niekšingas lenkas“. Tai ir buvo lašas, kurs pradėjo lieti vandenį per briaunas. Mandagūs lenkai pasiuto ir visai paleido apivarus…

Juos galima buvo suprasti ir gal net pateisinti, bet ko patrako Gira – sunku man ir šiandien numanyti, juoba, kad aš tada neįsivaizduodavau Vilniui Vaduoti Sąjungos be Giros, nes kitaip jis būtų nerašęs: „Vilnius lenkų rankose da, tegul kiekvienas lietuvis pasižada…“ ir t.t., o gal, jo paties žodžiais tariant, taip manydamas ir klystu…

Prišoko Gira prie Miškinio ir manęs, raudamas ir taip jau retus savo plaukus ir šaukdamas: „Skandalas! Skandalas!.. Nowakowskis grįžta atgal!.. Kam tokias kiaulystes muziejuj laiko? Kam tokį chamą vadovą davė? Bėgu ministerijon, tegul jį išveja lauk!“ Aš jam taip ir sakau: „Liudvikai, nesijaudink ir nedaryk iš to tragedijos: beveik dvidešimtį metų mes ta mintimi gyvenome, o dabar, atvažiavus porai sulūžusių lenkų, mes jau turime viso to atsisakyti – prisivirė lenkai košės patys, tai tegu ir srebia…“ Ir pridėjau: „Gira, jei vadovui nors vienas plaukas nukris, tai mes tau visą barzdą išpešiosime!“ Miškiniui paskutiniai žodžiai taip patiko, kad jis juos Girai, savo kietai suspaustu smulkiu kumščiu grūmodamas, žodis žodin pakartojo. Gira nustebęs nuo mūsų atšoko ir bėgo kitur ieškoti teisybės ir pritarimo, bet ir kiti kolegos laikėsi indiferentiškai, tai jis, metęs viską, pats išbėgo ir savo namuose tvirtai užsidarė, kaip Krėvos pily, ir daugiau su lenkais nesirodė, bent iki to laiko, kol man lenkai nusibodo lydėti. Šiaip lenkai yra įdomūs žmonės, bet Lietuvoje jie yra nuobodūs ir net įkyrūs.

Girai mus palikus, muziejus virto tikru bobturgiu. Lenkai kibo prie kiekvieno eksponato. Senas akademikas kretėdamas klausė vadovą, prisivedęs jį prie skulptūrinės grupės, kur Didžioji Lietuva globė Mažąją Lietuvą ir Vilniaus Lietuvą: „O kas čia?“ Vadovas jam paaiškino: „To wielka Litwa, to Mala Litwa, a to Litwa Wilenska“. Senelis jam ir drėbė: „To klamstwo, proszę pana!“ Asmeniškai tokiose scenose dalyvauti nemėgstu, bet pamačiau, kad kažkaip vadovas liko vienas prieš lenkų būrį, dėl to priėjau ir mandagiai, bet kietai pasakiau senukui, kad tai ne melas, bet tiesa, ir kad mes tos tiesos nemanome atsisakyti. Jis dar kartą, bet jau turėdamas galvoje Suvalkų sutartį, pakartojo žodį melas. Tada jam pastebėjau, kad jis, būdamas svečias, daugiau to žodžio nevartotų. Maniau, kad užsigaus senelis, bet jo būta tikro mokslininko, dėl to jis man vaikišku naivumu pradėjo įrodinėti, kad mes be unijos neišsiliksime. Jis man aiškino, kaip Lietuva ir Lenkija buvo didelės ir galingos, kai drauge gyveno. Ir aš jam pasakiau: „Taip, bet kieno sąskaiton! Ir aš jums pasakysiu, kad nė vienas kaimynas mūsų tautai nėra tiek blogo padaręs, kaip lenkai“. Jis tų mano žodžių nuoširdžiai nesuprato ir mačiau, kaip jis norėjo man paaiškinti, kad mes, lietuviai, savo istorijos nesuprantame, tačiau jis kiek aprimo ir visu kūnu iš susijaudinimo jau drebėjo.

Tasai muziejaus incidentas mus visą kelionę lydėjo kaip šešėlis. Aš tūluose lenkuose geros akies neturėjau, nes tik mudu su Miškiniu lenkiškai nekalbėjova, o tai ir buvo jiems rakštis tarpupiršty, iki Rimydis vienai senai panai, grasindamas smilium, pasakė, jog iš to lenkai didelių išvadų tenedaro, kad mes lenkiškai kalbame, nes lietuviai visomis kalbomis tik lietuviškai kalba.

Karas kybojo panosėje, ir vienas kitas teiravosi, kaip lietuviai laikysis karo atveju tarp Vokietijos ir Lenkijos. Atsimenu, kad tūlam Piaseckiui pasakiau, jog neutraliai laikysimės. Jis man uniją ir bendros valstybės didybę priminė. Aš jam priminiau tai, kaip buvo užmegzti normalūs santykiai, ir pridėjau Tiešiną. Tai buvo vienintelis lenkas, kuris – nežinau, nuoširdžiai ar nenuoširdžiai – sutiko, kad lenkai pavojaus akivaizdoje kaimynų atžvilgiu yra padarę taktinių klaidų.

Po to musziejaus incidento Gira lenkus lydėti į Gelgaudiškį delegavo savo žmoną. Smulkmenų nežinau, bet gal taip ir buvo: Gira, greičiausiai, valdžią perdavė Fabijonui Neveravičiui, o paskui, užmiršęs ar tyčia, tą pačią valdžią perleido ir žmonai.

Fabijonas Neveravičius lenkiškai puikiai kalbėjo, buvo kraujo bajoras ir dar priedo karininkas, tai lenkus vesti tiko ir norėjo, bet jam kelią pastojo Girienė. Fabijonas geruoju valdžios perleisti nebuvo linkęs, bet Girienė spyrėsi visu ūgiu ir visa jėga, ir abu kas sau tvarkė, o akis akin susidūrę, nepašykštėdavo vienas kitam kandesnės pastabos ir šiurkštesnio žodžio. Neveravičius, galop, regis su ja pagrindinai susitvarkė ir juodu valdžią pasidalino: jis pasiėmė liūto dalį, tai yra, tarptautinių santykių palaikymą, o jai paliko smulkius, jei taip galima išsireikšti apie laivą, namų apyvokos reikalus. Girienė, būdama gera šeimininkė ir veikėja, nenusiminė ir rankas sudėjusi nesėdėjo. Vyrams išskydus iš jos valdžios ir autoriteto, ji visą savo apmaudą ir rūstybę paliejo ant moteriškųjų, juoba ant Salomėjos Neries ir Nelės Mazalaitės. Ji jas užvarė indų plautų ir šiaip tvarkytųsi. Mudu su Rannitu išvogėme Nerį ir, paslėpę lietpalčiais, ant denio kalbinome, bet užtat pagreitintu tempu turėjo dirbti Mazalaitė ir dar viena panikė. Kai tos baigė indus, geriau bokalus, tai ji jas užvarė alaus butelius tvarkyti, kad po grindis nesiritinėtų.

Keliaudamas su lenkais pastebėjau, kad ir mūsų sulenkėjusieji kiškiaapikakliai nesnaudė. Sustos, būdavo, kur autobusas, tai, žiūrėk – pavieniui ir būreliais iš pakampių išlenda lenkai lenkams rankų bučiuoti. Taip Merkinėje viena „bajorė“, po ilgų ir sunkių grumtynių, ir man ranką pabučiavo. Šalia stovėjusiam Mozės tikėjimo lenkui Levinui pasiskundžiau: „Štai, sakau, matote, pas mus skurdo nestinga, bet panašaus tamsumo nerasite tarp nesulenkėjusių lietuvių“. Jis man atsakė: „Matau, kad jūs nematėte Lenkijos. Jūsų kraštas juoba turtingas, šaunus ir mielas“. Tik Veliuonoj pagyvenęs naujakurys, buvęs Burbos dvaro darbininkas, lenkus šiek tiek šaltesniu vandeniu perpylė. Jis kalbėjo lenkiškai, kaip ropę krimto, ir dėl to lenkai juo labai domėjosi, net moteriškosios prie jo glaudės, bet jis atsisveikindamas pasakė lyg ir prakalbą: „Kai parvažiuosite Lenkijon, jūs parašykite, kad mums dabar geriau negu tada, kai ponams žemę dirbome: mūsų valdžia gera, ir mums, seniems dvaro darbininkams, dabar gera“. Lenkai apstulbo ir tylėjo, kol laivas įplaukė į vagą; net į jo mojavimus neatsakė. Jam mojavome mes, lietuviai.

(kalba šiek tiek taisyta; bus daugiau)

Grafomanijoje skelbiau kitus Jono Aisčio tekstus:

Vienos valdžios įstaigos garbė ir smukimas (nuoroda)

Poesis et veritas (nuoroda)

Tuo tarpu miškas – stovi (nuoroda)