Šeštadieninėje Melburno knygų mugėje pavyko rasti Williamo S. Burroughso „The Cat Inside“ - plonytę knygelę apie katinus. Autorius yra sakęs, jog šie gyvūnai sugrąžino jam tikėjimą humanizmu.
Galiu pasakyti, kad juodasis katinas vardu Petras (aka Pipiras) irgi sugrąžino man tikėjimą humanizmu. Netgi tapo humanizmo (žmonių) pakaitalu. Man netrūko bičiulių, santykių, pokalbių… Kam? Yra Petriukas! Namie vis sproginėdavo kivirčai, iškrovos, mažyčiai ir nepavojingi žaibai – žybt ir baigta, ramybė – meilė.
Katinas buvo mano asistentas. Gerai, kai kas atitraukia nuo rašymo (ypač – kankinančio) arba naršymo internete (ypač – betikslio).
Pajutęs, kad jau tikrai nėriau į rašymą – turbūt išnykstu iš realybės, juda tik pirštukai – Petriukas susirango ant krėslo man už nugaros arba ant kilimėlio po kojomis ir užknarkia. Tas jo ritmiškas knarkimas man palaiko sakinių ritmą. Tačiau vos pastebėjęs, kad rašau nelabai įsitraukusi, tučtuojau atsiduria ant rašomojo stalo ir ne tik įžūliai spokso man į veidą, savo didele persiška galva užstodamas pusę Word dokumento, bet dar ir nusisukęs bando jį skaityti. Neišskaitęs nieko gero, ima letena krapštyti ekraną (scroll down, scroll down!), o tada gauna į pakaušį. Pasipiktinęs dūsauja.
Bet prieš savaitę mūsų draugystė patyrė išbandymą – Petriukas išvyko namo. Neaišku, ar susitiksime kitais metais, dar vienai žiemai kartu… Geriausias katinas – svečias. Pagyvena drauge, paskui išeina savais keliais. Kai namuose laikiau tris kates, taip svajojau, kad visos kuriam laikui išvyktų atostogų (man irgi būtų atostogos – poilsis nuo jų!). Meilės visgi būna per daug…
Šį savaitgalį Melburno ACMI kino teatras Writers Festival metu rodys dokumentinį filmą apie kačių mylėtoją Burroughsą. Ištraukėlė smagiai užkabino – senelis buvo visiškai pamišęs, o man patinka pamišėliai – tai gal ir nueisiu.
P.S.: Festivalio proga žymūs ir nelabai autoriai dalina autografus. Teko stebėti, kaip staiga formuojasi ilga gerbėjų eilė prie norvego Josteino Gaarderio stalelio (esu skaičiusi tik jo „Sofijos pasaulį“). Pasirodo, reikia pulti į knygyną, pirkti bet kurią jo knygą ir stoti į eilę. Aš taip nedariau. Stebėjau, kaip liūdnai žvalgosi Gaarderio kolegos – kiti penki ar šeši autoriai, kurių atografų niekas nesiveržia gauti. Sutikau klausiančius žvilgsnius: „Na, nejaugi nepažįsti manęs? Gal prieisi, jei taip žiūri?“ Atsiprašau, chebra, Gaarderį atpažinau tik dėl eilės!
