Monthly Archives: balandžio 2010

Filmavimai. Faramiras

Vakar pirmą kartą Australijoje filmavausi. Ne aktorė – tik statistė. Ne filmas – tik serialas. Bet vis tiek sėkmė!

Vien jau filmavimo aikštelės aplinka… ką ten – vien jau grimerinės sužadina malonius prisiminimus. O dar atsitiko taip, kad mane nusiuntė grimuotis į aktorių furgonėlį – kaip tik atsilaisvino viena grimerė. Atsisėdau į kėdę apsižvalgiau – iš dešinės lyg ir matyta aktorė, iš kairės – žiauriai matytas aktorius. Bet nemandagu spoksoti, todėl tik nusišypsojau, pastebėjusi, kaip maloniai jiedu su grimere šnekučiuojasi.

Tarp aktorių ir grimerių visada toks jaukus ryšys – pletkai, širdies išliejimai (kaip su kirpėjais?) – ir aktoriams gera, ir grimerės kyla link žvaigždžių… Aš pati mėgaujuosi tuo, kad užsimerkiu ir atiduodu savo veidą, plaukus švelnioms (kartais – šiurkščioms, bet šiurkštumą irgi mėgstu) profesionalės rankoms… Aukščiausio laipsnio iškrypimas!

Iš pradžių net nesupratau, kur čia reiks vaidinti, koks serialas. Bet paskui susidėliojo: tai australiškas serialas apie „morališkai kritusį“ teisininką (pagal tikrą istoriją) „Killing Time“, dešimt serijų, rodys FOXTEL. O pagrindinį vaidmenį jame atlieka…

Filmavimo aikštelėje pagaliau atpažinau, kas grimo kambaryje sėdėjo man iš kairės!

Taip, tas, kurio nuotrauka iškart po pavadinimu.

Deividas Vinhemas (David Wenham) – Faramiras iš „Žiedų valdovo“.

Papletkinsiu: dabar jam keturiasdešimt penkeri, jis vis dar blondinas, vis dar ilganosis, vis dar nevedęs (bet turi gyvenimo draugę ir du vaikus), vis dar vertas Australijoje suteikto titulo „sexiest man alive“… Oi, jis tikrai ne gėjus. Jam patinka moterys. Jam patinka gražios moterys. Jam patinka, kad jis patinka visoms moterims. Ir jis turi laiko joms. (O gal čia sutapo su jo personažu – ištvirkusiu teisininku?)

Turiu kvailą įprotį – jau kelintą kartą taip netyčia pasielgiu – jei susižvalgome, taip jau tikrai susitinka žvilgsniai, nusišypsau ir pamerkiu akį – nesvarbu, ar eiliniam aktoriui, ar įžymybei. Toks abipusis palaikymas, simpatija. Nesijaučiu už jį žemesnė (ir ūgiu – visi „žiedų valdovai“ geriausiu atveju lygūs su manimi…). Ir jeigu kolega nepasikėlęs, tai visai smagu.

Deividas nepasikėlęs. (Oi, bet aš užsimiršau – šįkart esu tik statistė, ne aktorė. Statistė turbūt nedrįstų mirktelti…)

Daividas smagus, šiek tiek juokingas – prieš kiekvieną dublį jis vis sumykdavo kokį balso pratimą, ko nedarė nė vienas jo scenos partneris. Ilgainiui, į pamainos pabaigą, tai jau skambėjo komiškai (kolega pagyvenęs (irgi žavingas) aktorius jau pradėjo jį parodijuoti). Bet dėmesio jis gavo per akis. Manau, ir pinigų už valandą jis gauna per akis. Tai neprošal parodyti režisieriui, kad dirbi sunkiai ir atsakingai.

Mano darbo diena užtruko maždaug aštuonias valandas. Ir galiu pasakyti, kad darbdaviai negaišo mano laiko, t.y. visas tas valandas aš dirbau, laukti darbo teko palyginus labai trumpai. Atrodo, koks ten tas statisto darbas – čia pasėdėjai, čia pastovėjai, čia praėjai… Bet kai turi likti dėmesingas aštuonias valandas… O dar visos moterys avėjo aukštakulnius – belaukdama autubusiuko, kuris parveš į persirengimo patalpą, norėjau nusiauti ir prigulti ant šaligatvio.

Bet susilaikiau. Viskas gerai, viskas taip, kaip norėjau. Po filmavimo dar lėkiau į brito scenaristo finalinę paskaitą, o po jos atsilošiau traukinio sėdynėje, jausdama solidarumą su visais australais, grįžtančiais po darbų pusę devintos vakaro. Visi mes išvargę, išalkę, paraudusiomis akimis, tingintys kalbėti, bet netingintys skaityti (akys džiaugiasi, matydamos tiek daug skaitančių keleivių!)…

O Deividą Winhemą neseniai mačiau australiškame filme „Gettin’ Square“ (rež. Jonathan Teplitzky, 2003), kur jis atpažįstamas tik iš nosies. Tame filme pagrindinį vaidmenį, beje, suvaidino žymusis „avataras“ - Semas Vortingtonas (Sam Worthington) – va, irgi australas.

Gal Australijoje ir trūksta gražių moterų, bet gražių vyrų – ne.

Gaila, kad už visų neištekėsi (ypač nepatartina tekėti už aktorių)…


Paspirtukas

Ne kiekviename straipsnyje, kuriame vardinu rašymo taisykles, dėsnius ir kt. naudingus patarimus, pabrėžiu tai, ką parašysiu čia: medžiagą visaip vartyti, minkyti, krapštyti, dėlioti ar kraipant galvą perdėlioti yra naudinga NE PIRMAME ESKIZE. Pirmasis eskizas… Na, čia geriausiai pasakys Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway): „Pirmasis eskizas visada yra niekas kitas, kaip ekskrementai.“ Taigi gal per grubiai, bet panašu į tiesą.

Dar kartą: kritikuoti ir analizuoti reikia pabaigus pirmąjį eskizą. Pirmąjį eskizą rašant – kritiką ir cenzūrą pamiršt!

Toliau keletas būdų, kaip iššaukti savo amžinai išsigandusį kūrybingumą. Kaip sužvejoti tai, kas be tvarkos plaukia mūsų sąmonės sraute.

  • Laisvasis rašymas

Vientisu srautu kurį laiką rašykite apie vieną pasirinktą temą, pilkite viską, kas tik ateina į galvą, laisvas asociacijas viena pasirinkta tema. Jei nėra jokių minčių, tai taip ir rašykit: „Nežinau, ką apie X rašyti, taip nežinau, kad jau nebegaliu, norisi vemti, kaip nebegaliu, nuo pat ryto išvis nieko negaliu, nors į tualetą nuėjau sėkmingai…“ ir t.t. Toks būdas labai tinka medžiagos rinkimui. Prirašyti, na, tokio molio, iš kurio vėliau bus galima lipdyti formas. (Vidinis kritikas turi būti nutildytas nehumaniškais būdais.)

  • Proto audra (brainstorm)

Panašu į laisvąjį rašymą, tik dar mažiau kreipiamas dėmesys į formą – ignoruokite gramatikos ir skyrybos taisykles, nesigilinkite į temą. Rašykite viską, kas tik ateina į galvą. Jei rašant visgi iškilo tema, užsikabinote, bet staiga į galvą ateina nesusijusi mintis, vaizdinys – užrašykite ir jį, neišbraukite, nukrypkite. (NE cenzūrai!)

  • Automatinis rašymas

Džeko Keruako (Jack Kerouac) pamėgtas rašymo būdas, kartais vadinamas transo rašymu. Rašydami laikykitės gramatikos ir skyrybos taisyklių (niekada negali žinoti, ar pirmasis eskizas nebus ir paskutinis). Laisvos asociacijos (žinoma, be cenzūros), (pa)sąmonės srautas, rašoma beveik hipnotiniame sapne. Svarbiausias kūrybinis darbas bus atliktas vėliau – kai bus redaguojama, karpoma ir klijuojama iš visos gautos medžiagos – srauto.

  • Sąrašas (listing)

Lengvas ir greitas būdas idėjų tupdymui ant popieriaus (ar kompiuterio ekrano) – rašyti žemyn stulpeliu idėjų sąrašą. Kai jau visos bus nutupdytos, bus galima pastebėti ryšius tarp jų, sudėlioti teisingą hierarchiją (sustatyti pagal svarbumą, statusus). Jei vengiate perdaug linijinio mąstymo (pvz. turite ir šiaip jo per daug – galva jau sutinusi, o dar vidinį kritiką smaugti reikia kas minutę…), tuomet laužykite stulpelį, rašykite debesėlius.

  • Debesėliai (clustering)

Arba galima būtų juos pavadinti voratinkliais, ar balionėliais, ar etiketėmis, ar dar kaip nors – esmė vis tiek ta pati: lapas užpildomas žodžiais, tarp kurių sudarytos jungtys. Jei apibrėšite žodžius, gausis debesėliai. (Kritiką – ant laužo!) Dažnai toks kūrimas yra branduolinis, t.y. prasideda nuo vieno žodžio. Pvz. Rašymas ir iš jo man kyla - parkeris; iš parkeriorašalas; iš rašalopilstukas; iš pilstukokirstukas – dantys – odontologija – chalatas – balta – baltymai – kiaušinienė ir t.t. Tai čia viena linija, bet iš parkerio man kyla ir metalas, o iš jo žiežirba-smūgis-boksas… ir t.t.

  • Urvinis rašymas (cave writing)

Urviniame rašyme greta dėliojami žodžiai ir piešiniai. Irgi gali būti be tvarkos, kaip debesėlių atveju. Kairysis smegenų pusrutulis nori tvarkos, logikos, bet dešinysis nori žaisti – tai leiskite jam išreikšti tą žaidimą ant popieriaus. (Tas, kuris cenzūruos urvinį rašymą, bus atiduotas kardadančiams tigrams.)

  • Kirpk ir klijuok (cut and paste)

Viljamo Barouzo (William Burroughs) mėgstama technika: prirašyti lapus, paskui juos sukarpyti, išmėtyti ant stalo (ar grindų), surinkti, sudėti bet kokia tvarka, perrašyti iš eilės, vėl perskaityti, redaguoti tai, kas gavosi. Atrasite tokius ryšius, kurių iki šiol nepastebėjote. Ir tai vis dar jūsų tekstas! (Kritikas neturi spėti net pasibalnoti nosies storastikliais akiniais – nukalkite juos vienu smūgiu.)

  • Maišyk ir dėliok (mix and match)

Parašykite du stulpelius asociatyvių žodžių, paskui imkite po vieną žodį tai iš vieno, tai iš kito stulpelio, surašykite juos iš eilės, skaitykite, kas gavosi. Šalia gali atsidurti sunkiai įsivaizduojami kartu žodžiai, ir iš to gali kilti naujos asociacijos. Iš asociacijų gali gimti istorija.

Džiūgaukite: asociacijos tai jūsų, ir istorija, kuri gims iš tų atsitiktinių žodžių – bus jūsų išgalvota ir netgi parašyta.


(Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)


Debesinis

Vyras vienas išskrido į Lietuvą atostogauti, o aš likau viena – dirbti.

- Tai ar tu ką nors dirbi? – vis klausia manęs tėvai.

Atsakau, kad taip – rašau, bet jie dar ir dar perklausia, kada gi dirbsiu? Jų klausimas neturi jokių išsišakojimų. Tai – linija.

Aš mąstau debesėliais. Kartais apie debesis. Kartais apie padebesius.

Pastarosiomis savaitėmis – vis daugiau debesėlių. Nė vienos linijos. Net neberašau. Pasiduodu kvailiems muzikiniams virusams… (Beje, žinote, kuo išsigydžiau nuo viruso Чайковский? Lady Gaga. Vakar. Jos daina„Poker Face“. Tuo pačiu sužinojau, kad praleidau ryškų pop novos gimimą – seniai beseku sproginėjimus žvaigždžių padangėje, bet šita tikrai įdomus reiškinys…)

*

- Skaičiau tavo „Grafomaniją“, – neseniai pasakė (gyvai) vienas komentatorius. – Žinai, tu esi Lietuvoje! Tau turėtų būti blogai čia.

Ačiū, man Australijoje gerai. Kodėl? Todėl, kad  (1) Lietuvoje manęs nėra ir nereikia; (2) Lietuvoje nėra tų knygų, kurių man reikia; (3) Lietuvoje turėčiau visas jėgas atiduoti darbui dėl pragyvenimo, todėl „Grafomanijos“ nebūtų.

*

Kai mąstau debesėliais, tai tik ir mąstau – nerašau, nedirbu. Na, dirbu, bet taip pasyviai.

Tingiu. Žinau, kad tingi visi – tai guodžia. Bet neguodžia tai, kad nebesusitvarkau su savo tinguliu. Nebesusitvarkau, nes mano kūnas nebenori būti tik mano smegenų transporto priemone.

Mat vasario mėnėsį mano kūnas gavo šokti – prisiminė senus laikus. Prieš dvi savaites vėl gavo – šįkart buto šokio užsiėmimus po tris valandas kas sekmadienį. Mano kūnas pirmadieniais atsisako nešioti mano smegenis nuo lovos iki rašomojo stalo. Viską sopa – pieno rūgštis raumenyse… (Bet – mano kūnas laimingas.)

*

- „Grafomanijoje” jaučiu pedagogikos grūdelį – kadangi mokslų metu esu patyręs traumų nuo pedagogų, tai pajuntu menkiausią grūdelį…

Kas nėra patyręs traumų nuo mokytojų? Kada nors, kai baigsis teisėjų-kunigų-pedofilų bylos, ateis laikas mokytojų-dėstytojų-sadistų(-čių) byloms. Ar sadizmo grūdelis jaučiasi ir mano straipsniuose?

Atsiprašau už liepiamąją nuosaką: rašyk, skaityk, daryk pratimą, prisimink… Perduodu ją tokią, kokią pati gavau – iš knygų, kurių esensiją išsunkiau. Manęs liepiamoji nuosaka netrikdo. Nes liepiu visų pirma – sau. Nes neklausau kitų patarimų – ir niekam nesiūlau klausyti maniškių.

*

- Geras mokytojas turi turėti dvi savybes: (1) mėgti žmones, kurie nežino, nes mokytojo užduotis ir yra suteikti žinių nežiniančiam; (2) trokšti, kad mokiniai praaugtų mokytoją, – taip sudėliojau savo pažiūras kitam pašnekovui.

- O ar būna kitokių mokytojų?

Dauguma maniškių mokytojų niekino nežinančius ir bijojo geresnių už save. Pažįstu ir savo vienmečių, kurie atvirai sako, kad taip jaučia, bet vis tiek – iš neturėjimo, kaip kitaip užsidirbti duonai – užsiima mokytojavimu. Tai yra nusikaltimas žmonijai…

*

- Mes, komentatoriai iš „Šiaurės Atėnų“, atidarėme savo puslapį www.padebesiai.lt – gal norėtumėt duoti savo tekstų?

- Duoti tam, kad anonimiškai sudraskytumėt? Aš ne mazochistė.

Betgi ir reiškinys! Komentatoriai – ne rašytojai, ne literatūros kritikai, ne skaitytojai – komentatoriai susiburia į ir atidaro savo puslapį, kuriame, na, žinoma, jie trokšta toliau ką nors komentuoti (man atrodo, kad tai pirmas toks atvejis pasaulyje). Bet – ką komentuoti? Vampyrams reikia šviežaus kraujo. Donorų!

*

Visgi prisiverčiau susidomėti savo (didelės apimties, nebaigtu) kūriniu. Kaip? Pakeičiau formatą: sudėjau visas dalis į vieną dokumentą, pakeičiau šriftą, dydį, spalvą. Padariau taip, kad tekstas būtų panašus į ranka rašytą kažkieno dienoraštį. Ranka rašytas tekstas atrodo tirštesnis, nei spausdintinis, nepastebėjote? Paskaitinėjau. Vėl užsikabinau. Dar vienas kavos puodas ir visomis jėgomis – į klaviatūrą. Rašyti bet ką, rašyti prastai, kvailai, neoriginaliai. Rašyti. Daryti klaidas – priešingai, nei mokė mokykloje ir akademijoje. Klysti ir klaidžioti.

*

O virš Europos kabo islandiškas vulkaninis debesis. Kaip poetiška. Sunkiau ir sunkiau laukti parskrendant vyro iš Lietuvos – kaip prozaiška. Pirmieji debesį „išbandė“ olandų lakūnai – svarbiausia pramušti jį, o paskui – virš jo vėl tas pats skaidrus dangus. Ar ne?

Ar ne?


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų