Tokį, apie kurį rašo Ernestas Parulskis:
Mūsų skaitytojai – kurių dalis, kaip žinia, tampa rašytojais – negavo viso žanrinės kultūros bloko. Neskaitydami mes neišmokom rašyti istorijų, kuriose kokybiškas siužetas, paradoksalumas ir literatūrinis amatas yra pagrindiniai elementai. Mes išmokom rašyti kokybišką poeziją, poetinę prozą, mūsų literatūroje apstu žodžio virtuoziškumo. Lietuvos rašytojai lieka kūrėjais su misija. Ir tai yra gerai. Bet viso to neperka.
Ar gali kas nors pasikeisti? Ar gali atsirasti kuopa profesionalių amatininkų su būtina talento kibirkštimi, kurie pateiks konvejerinę pramoginę literatūrą, įdomią visiems? Ar atsiras rašto proletariatas, siekiantis nusimesti savo grandines? Norintys užsidirbti realiai, o ne rašyti projektus kultūros fondams?
Aš sistemingai tikrinu pasiūlą, kurią randu grafomanų susibūrimo vietoje – portale rasyk.lt. Grafomanai yra jautriausias literatūros verslo elementas. Jų kūryba parodo ir lokalios, ir globalios literatūros tendencijas. Kai Rowlings uždirbo pirmuosius milijonus, grafomanai pradėjo milijardais rašyti tekstus apie įvairaus amžiaus burtininkus. Tereikėjo palaukti kelias savaites po Stephenie Meyer debiuto, ir grafomanai užvtindė internetą vampyrinėmis sagomis. Bet Lietuvoje net grafomanai nepasiduoda. Rasyk.lt portale, kaip Lietuviškų knygų tinklapyje, svarbiausi žanrai yra poezija ir proza. Eilių ten prirašyta virš 43 000 vienetų, prozos – virš 6000. Detektyvų nėra. Yra fantastikos, bet mažai – šiek tiek daugiau nei 1000 kūrinėlių. Grafomaninė proza imituoja lokalius sėkminguosius – daug ašaringų Jurgos Ivanauskaitės klonų. Daug gamtos ir savianalizės. Šiek tiek keiksmažodžių ir žargonizmų. Truputį gimnazijos ar universiteto realijų. Mažai dialogų. Jokios istorijos.
Tik pasakysiu, mieli draugai, kad žanrinę literatūrą kurti yra daug sunkiau. Reikia mokytis amato! Daug gamtos ir savianalizės? Easy peasy. Rašai sau apie save gamtoje (mėgstamiausia visų laikų tema) ir galvoji: o ką gali žinoti, gal pataikysiu į centrą? Taip netyčia. Ir dirbti daug nereikės…
