Ir – medonešis. Irgi ne kaip kitais pavasariais, o toks, kad, rytą kilęs, pasisaugodavo bitelių tako Juza. Ne bitelių takas, o tikras ugninis proskrydis per sodybos kiemą. Ūžė ūkė, svimbė zvimbė nuo saulėtekio lig gero popiečio. Bitelės tarytum ir ne bitelės, o kulkos kirto orą proskrydžiu, nė viena nieko neužkliudydama, niekur neatsitrenkdama. Tai tik sustodavo Juza kur nuošaliau ir žiūrėjo, klausėsi, tikėdamas ir vėl netikėdamas šitokia bitelės galybe ir jos gražumu, kai ne viena, o visu aviliu eina. Ir suspausdavo širdį Juzai, kad taip mažai tepagyvena darbštuolė bitelė. Nė negyvena, tiktai dirba, dirba, dirba. Visas dvidešimt keturias dienas, gamtos motinėlės jai skirtas. Ir pačioj šitų dienų pradžioj, kol sparnai dar nekelia ir medaus iš žiedo paimti ji neįmano, jau triūsia po avilį: šluoja, dulkina, vėdina savo namus. O kai tik sveikatos įgavo, sparnus ištiesino – medonešio ugnin. Neša gabena gardžiausių žolynėlių kvapais smilkstantį nektarą, žiedų dulkeles duonelei ruošti, krištolinio skaidrumo vandenėlį pavargstančioms atsigaivinti. O čia, žiūrėk, trys savaitės prabėgusios, vėl nebekelia bitelės sparnai. Senatvė. Tada atgal į avilį bitelė, vėl juda kruta kiek beišgalėdama, rūpina darbus, jai dar pakeliamus. O kai išmuša paskutinioji, tykiai išeina bitelė ant laktos, krinta sodo žolės tirštumon ir ilgai guli, laukdama sveikatos paėjėti toliau nuo avilio, iš kelio toms, jaunoms, svimbiančioms į avilį su kvapiu nešuliu. Senatvė neturi kliudyti jaunystei. O kai ir kojos nebeklauso, priglūsta bitelė žolės pašaknin ir tyliai numiršta, kaip tyliai miršta visi, kas dorai dirbo, ne našta kitiems, o reikalingas buvo.
Iš Juozo Baltušio „Sakmės apie Juzą“ 20 dalies.
