Tyla čia – šnabždesių, žingsnių, atodūsių, parkerių krebždenimo, popieriaus šlamėjimo, klaviatūros klaksėjimo jūra. Minčių šuorai. Lentynų fortai. Atsitiktinai ir tik retkarčiais – krentančių ant žemės daiktų sprogimai. Nešinas savo išrinktųjų knygų krūvele, iriesi tirštomis tylos bangomis ir ieškai salos, kur galėsi pritūpti ir išnykti už knygos viršelio. Ilgam.
Įdomu, kad laikas čia kitoks. Štai ant sienos kabo apskritas laikrodis juodais rėmais, baltu ciferblatu. Pakeli galvą – rodo vienuoliktą ryto. Už minutės vėl pakeli galvą – rodo penktą vakaro. Laiką belieka matuoti išgerto vandens kiekiu, t. y. litrais. Kažkas, nepakėlęs tokių laiko machinacijų, susmunka tiesiai virš skaitomos literatūros. Kažkas didvyriškai laikosi pakibęs ant rankų: ar miega, ar svajoja, ar galvoja. Kažkam ateina laikas garsiai prabusti. Kažkam kyla noras saldžiai nusižiovauti, didžiai išsižiojant ir iškišant liežuvį. Kažkas staiga pradeda garsiai šaukti, kalbėdamas mobiliuoju telefonu – toks piktadarys paprastai būna išvesdinamas (jį seka pikti pažadintųjų žvilgsniai). Po kelių gurkšnių vandens, tyla susistovi, visi išsivaikšto kas sau, užsidaro savo minčių stalčiuose.
Tranzuojančiam keliautojui biblioteka galėtų pasirodyti panaši į begarsę traukinių stotį, kur minios susitinka ir išsiskiria (juk visos stotys tam ir sukurtos, kad susitiktų, išsiskirtų). Tik ne visi keliaujantieji turi valios tai suvokti. Lygiai kaip sunku sapne valingai atlikti kokį nors paprastą fizinį veiksmą: pakelti ranką. Knygų dievo valia žmonės atvyksta, laukia, susitinka, išsiskiria, lyg lunatikai šypsosi… Ir aršiai diskutuoja tik mintyse ir tik su nebyliais knygų žmonėmis – autoriais. Ir koks ten triukšmas!
(Iš mano esė Kava su tirščiais, Melbourne, 2008)
P.S.: Sunku patikėti, kad skaityti ir vertinti tai, ką rašai šiandien sugebėsi tik po metų, gal ir ne vienerių… Taip norisi šiandien, jau šiandien!
kovo 4th, 2010 at 13:19
I used to work here (how different it was then) & have written a poem about the dome room. You can find it in the ‘scribd’ site @ „Anth74 – Selected poems“.
ciao.
az
kovo 26th, 2010 at 19:31
In her book ‘Daddy We Hardly Knew You’ (pub. 1989) our very own much loved feminist author of international renown, Germaine Greer, devoted an entire chapter, titled ‘Still in Melbourne January1987′ to this institution. It begins with the sentence: „When I was fourteen years old imprisoned in a bookless house, bored at school and double-bored at home, the Public Library of Victoria was my Valhalla.“ In it she describes a friend of mine, still employed there, as a – „naked gnome“.