Du lietuviai saloje, kurioje yra ir kitų lietuvių

Po to, kai išsiunčiau tą neįkainojamą voką (ir jis jau seniai pristatytas Rašytnamio raštinei), kovoju su savimi toliau. Iš pradžių rašiau su geru pagreičiu – taigi bandžiau pasistūmėti kaip galima toliau. Bet greitai entuziazmas išblėso, atsivėrė įprastinė duobė, sugrįžo savigrauža, savikeika, saviplaka… Normalu.

Daug sunkiau nugrimzti į save. Po Amerikos, Australija atrodo pilna žmonių. O ypač lietuvių. Bendrauti tenka labai dažnai. Kartą ar dukart per savaitę į svečius arba svečiai – tai labai daug. Prieš pusmetį vienintelis pašnekovas buvo nuosavas vyras (ir jo užteko).

Lietuviai atrodo kaip vabalai po didinamuoju stiklu: kiekvienas toks didelis, įspūdingas, net baugus savo išskirtinumu ir… tipiškumu.

Vienas toks vabalas manęs paklausė, ar iš Australijos lietuviai matosi kitaip. Atsakiau, kad taip, labai kitaip. Lietuviai man dabar supuola į kategorijas, tipažus – kas rašymui labai tinka. Aišku, ne visiems patinka jaustis suklasifikuotam, prismeigtam prie lentutės su užrašu: lituanus vulgaris ar kt. Kiekvienas norėtų jaustis „autentišku“, išskirtiniu, originaliu. (Man tas originalumo demonas pažįstamas, esu jį sutikusi, esu su juo draugavusi…)

Vakar, vasario 14-ąją, kai visame mieste gausu jaunuolių, kurie vis poromis, poromis, lipšniai susikibę, rankomis, kojomis, plaukais susiviję (dar sugebėjau nusistebėti: vėl renginys mieste? – Valentino diena, kvaiša tu!), Australijos lietuviai jau šventė vasario 16-ąją.

Jų sutikti labai nesiveržiau, bet taip išėjo: knygos suviliojo. Jau seniausiai žinojau, kad Melburno Lietuvių namuose yra bibliotekėlė, dirbanti tik sekmadieniais, kai po mišių renkasi parapijiečiai. Renkasi ko nors švęsti, minėti, o niekuo neypatingą sekmą dieną – tiesiog pavalgyti lietuviškų patiekalų.

(Tramvajuje už mūsų du pagyvenę žmogėnai – vyras ir moteris – prašneko lenkiškai, bet būtent jie, išlipę priešais mus, nupėdino link Lietuvių namų, netgi įėjo ir dingo koridoriaus gilumoje… Kas jie tokie? Cepelinų fanai? Nesužinojau.)

Lietuvių ir pusiau lietuvių, ir ketvirčiu lietuvių, ir vedusių lietuves, ir ištekėjusių už lietuvių, ir įvaikintų lietuvių, prisirinko visai nemažai. Bet aš nėriau į biblioteką.

Ten radau, kaip ir tikėjausi, kai ką egzotiško: Juozo Baltušio iliustruotą knygą „Sakmė apie Juzą“ su paties autoriaus pridrebintu įrašu: 1985-aisiais, kai jau senukas buvo. Apie jį su malonumu sužinočiau daugiau. Kaip nesusidomėti rašytoju, kurio nėra nei rasytojai.lt, nei tekstai.lt autorių sąrašuose, nors puikiai prisimenu, kad tarybiniais metais rašiau rašinėlį apie Juzą?

Šiuolaikinių, naujausių knygų iš Lietuvos bibliotekoje mažai. Keli matyti vardai. Ta pati Ivanova-Ivanauskaitė (viena iš jos knygų su paantrašte „tik ne intelektualams“ - tai jau apsimečiau tokia ir neėmiau), Kunčinas, Aputis (šito tai senos knygos, galima nepriskirti prie šiuolaikinių). Žodžiu, nei ten kas domisi, nei ten kam reikia.

Va tas ir įdomiausia. Kad Lietuva nesidomima. Domimasi Lietuvos Dvasia – mistiniu, bet šiurpiai tikrovišku fantomu, kuris ne tik tvyro, plevena (todėl labai tinka žymusis Mariaus Jovaišos foto albumas, kuriame Lietuva tik iš viršaus, tos jau Dvasios akimis) – bet ir reikalauja.

Pavyzdžiui, Lietuvos Dvasia bandė iš manęs reikalauti, kad sutikčiau antradieniais dainuoti chore – žinoma, vilkėsiu tautinius rūbus ir dainuosiu tautines dainas.

Jei būčiau draugiškesnė tai Dvasiai, ji būtų iš manęs pareikalavusi daugiau. Paskaityti ištraukas iš Šventojo Rašto per religines šventes, išvirti kokių cepelinų ar išplauti indus, pardavinėti „Švyturio“ alų, kurio neleidžia išsinešti, liepia gerti vietoje.

„Reikia savo kamštį atsinešti,“ - pyktelėjo mano vyras. „Mat alų parduodanti mergina tavęs nepažįsta, o nepažįstamam bijo parduoti, dar paskųsi. Seniau pardavinėdavo muitininkė, tai ji tave būtų pažinusi…“ - aiškina kitas lietuvis. O aš suklūstu: „Muitininkė? Iš Lietuvos?“ „Ne, ne, vietinė muitininkė.“ Ir mes trys nusijuokiame, įsivaizdavę muitininkę iš Lietuvos, ir ką ji parduotų, jei kas pastatytų ją už baro…

Kaip toli reali, ciniška Lietuva nuo tos Lietuvos Dvasios, kuri plevena ir tarsi krakmolas tirština atmosferą Lietuvių namuose!

Tikroje Lietuvoje galbūt įsirašyčiau į jogos būrelį. Arba japonų arbatos gėrimo. Arba karate. Arba ispanų kalbos. Arba šešėlių teatro. Šiuolaikinio šokio. Tapybos, keramikos, grafikos. Gal salsą lankyčiau. Ar tango nuevo. Su lietuviais, tarp lietuvių ir ne tik. Net nepastebėčiau, net neklaustų niekas, kokios gi tu tautybės. Galbūt nieko nelankyčiau. Lietuvoje nesijaudinčiau dėl to, kad arbata macha mane nulietuvins. Kad spagetti privers pamiršti cepelinnus.

Australijos Lietuvių namuose tarp lietuvių ir su lietuviais galiu: šokti klumpakojį, dainuoti „Lietuva, Lietuva“ arba „man ilgu, man ilgu“, gaminti jau minėtuosius patiekalus, kada nors, Jei Dievas Duos, atvesti savo vaikus į sekmadieninę mokyklą, kad išmoktų nekęsti lietuvių kalbos, gėdytis savo kilmės ir sužinotų, kad ir daugiau yra vaikų, kuriems tėveliai davė keistus vardus.

Lietuvoje koks pusė tėvų savo vaikus pavadina toli gražu ne lietuviškais vardais. Štai ir aš – Sandra. O kur dar Estrelos, Ariandai, Taisonai, Sabrinos, Džordanos… Ten, tarp lietuvių, vaikus norisi šaukti kaip nors egzotiškai.

Čia – egzotiškas esi savaime. Ir neegzotiškas, kai taip geriau apsidairai. Juk perki pieną drauge su kinais, ispanais, turkais, indais, airiais – australais. Pasijauti tokiu beviltiškai neegzotišku, kad net nebeliūdna.

Iš tiesų – smagu. Nes niekas manęs neverčia, negali priversti bendrauti su lietuviais vien dėl to, kad jie lietuviai. Ir tam, kad ilgai nesutikčiau mistinės Lietuvos Dvasios, neprivalau niekur slėptis, išvažiuoti. (Kur dar toliau – į Mėnulį?)

Nelabai aišku yra iš tiesų ir kas ta tautybė, kaip ją apibrėžti. Šviesiaodis aukštas bernaitis su paplūdimio šlepetėmis iš balkono stebi scenoje smagiai besisukančią tamsiaodę lietuvių tautiniais drabužiais. Ji taip gražiai šypsosi, jai taip patinka klumpakojis. Ar ji ne lietuvė? Ar jis lietuvis?

Kas susirinko iš tiesų, išėmus tą personažą Lietuvos Dvasią iš bendro vaizdelio? Žmonės, kurie gimė Lietuvoje, kurių tėvai gimė Lietuvoje, kurie kalba lietuviškai? Kurių genai lietuviški?

Kai žmonės išskraidini iš tos formaliai apibrėžtos teritorijos, atimi visokias ten dvasines dimensijas, telieka tik toks bendrumas: gyvenamoji vieta. Na, ir kalba, nes reikia su kaimynais susikalbėti.

Emigrantai, išeiviai (kai kurie save vis dar laiko tremtiniais) jau nebekalba ta lietuvių kalba. Net koridoriuje su džiaugsmu plepa angliškai – nevargindami liežuvių. Jų liežuviai nebe lietuviški. O kad gyvena ne Lietuvoje ir nesiruošia ten grįžti – net kalbėti tingisi.

Šis straipsnis neturi išvados. Tai tik straipsnis-stebėjimas ir straipsnis-klausimas, kurį mes, kaip ir kiekviena (nebūtinai lietuvių) šeima, išsirovusi iš savo žemės su šaknimis ir bandanti prigyti svečioje (bet ne svetimoje) šalyje, turėsime atsakyti sau atskirai. Išskirtinai. Savotiškai. Turbūt – tipiškai.