Lygų 1957-1959 metų mūsų romano kūdros paviršių kiek sujudino geri Katiliškio ir Barono kūriniai, bet didžiausias bangas sukėlė Antanas Škėma, įplaukdamas savo „Balta drobule“. Tiesa, Škėmos atplaukimą gal geriau lyginti su pirmojo povandeninio laivo nepastebėtu prasiveržimu, nes visuomeninėj literatūrinio gyvenimo plotmėj reagavimas, lyginant su veikalo kūrybiniu svoriu, buvo neproporcingai menkas. Škėmos įnašo svarba tuo metu liko pilnai neįvertinta. Tačiau žvelgiant atgal, nekyla jokios abejonės, kad tasai trijų metų romano laikotarpis liks žymimas Škėmos vardu. Tenka sutikti su A. Landsbergiu, kad „…Antanas Škėma buvo mūsų literatūrinio avangardo priešakyje… Ateisiantieji rašytojai gal pastatys ant jo atrastų, užkariautų plotų įspūdingesnius ir tobuliau suręstus statinius; be jo, tačiau, tie statiniai būtų neįmanomi“ („Metmenys“, 1963, Nr. 6, 128 psl.)
Kęstutis Keblys „Romanas išeivijoje“, straipsnis iš knygos „Lietuvių literatūra svetur, 1945-1967″, Chicago, 1968
Buvau privilegijuotas ir gyvenau kambarėlyje su poetu Vaidilioniu. Neapkenčiau jo asketiško veido; giliai įsėdusių akių; kresno kūno; stambių rankų (šimtai jo protėvių rausė nederlingą žemę, ir jo pirštai per sąnarius buvo sulinkę, lyg priešmirtinėje agonijoje); specialios šukuosenos, jo šiurkštūs ir juodi plaukai tyčia krito ant plačios kaktos; geltonų kojų nagų, kuriuos jis piaustydavo virtuviniu peiliu; jo šventvagiškumo, kai jis prisėsdavo prie stalo ir rašydavo eilėraštį, sustingęs ir linkterėjęs, lyg kunigas per pakylėjimą.
Sekiau Vaidilionio populiarumą. Lietuviškieji laikraščiai ir žurnalai talpindavo jo eilėraščius pirmuose puslapiuose, ir dažnai žvelgė į skaitytojus rūstus veidas prasmingai sučiauptomis lūpomis. Vaidilionį deklamuodavo aktoriai, mėgėjai, vaikai; jį cituodavo kunigai, stovyklų pareigūnai ir recenzentai.
Vaidilionis eiliavo sklandžiai. Jis aplaistė mūsų tamsiai žalią viltį rausvu izopu. Jis neužrašinėjo smėlyje tylios melodijos; nedegino mūsų lėta ugnimi; nesiblaškė tarp šviesių vaikystės vaiduoklių; neieškojo pilies skaidriais langais, žibintų ir vežėčių auksinių. Vaidilionis ramino ir kėlė nuotaiką. Keliose suspaustose strofose prašliauždavo karo baisumai, bet tuoj pat šaukiąs ir galingas balsas (kartais Dievo, kartais kurio šventojo ar paties poeto) išsvaidydavo molėtoje žemėje marmurinius pjedestalus ir sustatydavo ant jų – mus. Siauromis kelnėmis, pilkais veidais, ranka rankon su praeities kunigaikščiais, romantiškais kaip užguitos tarnaitės svajonės. O ant aukščiausiojo pjedestalo stovėjo pats Vaidilionis. Vaidila ant uolos.
Ir aplinkui Vaidilionis meistriškai sudėstydavo rūpestingai surankiotą rekvizitą. Cinkveisinį Nemuną, nulakuotas kaimo svirtis, talismanišką tėvo pypkę, sudžiovintą maldaknygėje ramunėlę, žvaigždes prielankių angelų sparnuose, patriotiškai kaukiantį šunį.
Ir paskutiniuose posmuose vėl išdygdavo kunigaikščiai, šaukią mus į skaisčią ateitį. Mus, natūralius jų įpėdinius, karžygiškus lyg legendariniai vikingai. Mus – besidraskančius dėl kiekvieno dovanoto skuduro; mus – laukiančius išvežimo į užjūrius ir savo vaizduotėje besimėgaujančius sofos stangriomis spyruoklėmis, nikotine išmirkusiomis cigaretėmis. Kremu, kailiniais, šviežia mėsa.
Jau pirmas pasimatymas su Vaidilioniu buvo fatališkas. Kai įėjau į kambarėlį ir numečiau ant grindų liesą kuprinę, Vaidilionis sėdėjo ant sudedamos lovos ir rašė.
„Sveikas, estete Garšva“, tarė jis ir atidėjo taisyklingai išrašytus lakštus. Mudu buvome pažįstami jau Lietuvoje.
„Sveikas, numirėli Vaidilioni“, atsakiau. Jis žvilgterėjo į mano batus, nuvalkiotus iki galutinio begėdiškumo. Atsisėdau taburetėje.
„Šitie batai puse numerio mažesni. Todėl mano kojos dvokia. Atidaryk langą, nes kambarys prasmirs“, tariau.
Vaidilionis tylėdamas žiūrėjo į mano batus, ir aš pajutau gėdos ir susierzinimo mišinį.
„Paslėpk savo eilėraščius. Laikinai. Kol pravėdinsiu ir išplausiu kojas“, pasakiau, susikaupęs ties virvutėmis, vaizduojančiomis raiščius.
„Aš užjaučiu tave“, brėždamas priebalses, tarė Vaidilionis.
„O aš tave.“
Antanas Škėma „Balta Drobulė“, ištrauka iš 14 dalies
Pasisakydamas už kovą, kad ir beviltišką, Škėma ir iš rašytojo reikalauja veržlumo, kovos. Rezignavusieji rašo praeitimi ir save iškilmingai laidoja: „Todėl toks ryškus kontrastas tarp besiveržiančių ir rezignavusių“.
Rezignavusieji savo blogus darbelius įdeda į puošnų karstą, V. Kudirkos žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ muša per galvutes tuos, kurie galvoja, kad iš viso reikia rašyti praeitimi, išbandytu pseudopatriotiniu būdu“. Dėl to mūsuose dedasi juokingi dalykai: „Rašytojų Draugijoje sutupia patentuoti grafomanai, laikraščiai spausdina neregėto kvailumo rašinius, o jury komisijos pripažįsta europėjinio masto tokias keverzones, kurias Lietuvoje talpintų nebent 10 centų„. Kovojantieji, ypač poetai, sėkmingai jungia Vakarų kultūrą su lietuvybe. Dramos rašytojų silpnybė, kad jie nežino teatro reikalavimų ir nemoka veikalų konstruoti. Škėma kietai pasisako prieš „nuostabų kritikų neišsimokslinimą, kurie reikalauja šilerių, dostojevskiško gilumo ir garbina audrą… stiklinėje“, baisisi „priemiestiniu optimizmu“ ir abuojumu dabartiniams Vakarų rašytojams ir lyginimu savųjų su Tolstojumi bei Dostojevskiu… „Kiek kartų pasiskaitęs šitų rašinėlių, sentencijų, išminčių ir provincinės prozos iškraipymų, jutau, kad slysta plunksnakotis iš rankų, jutau grėsmingos ir tirštos atmosferos priartėjimą, lyg troškinančius dūmus, kurie šnypšdami įsliuogia pro mano kambario užrakintų durų plyšius“.
Vladas Kulbokas apie Škėmą, kaip kritiką, knygoje „Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje“, Roma, 1982
„Prastas reikalas. Nepyk, daug prastesnis nei Kaune, kada valdei save. Nenorėčiau tvirtinti, kad pėdų trūkumas reikštų poeto smukimą. Bet tu žongliruoji vaizdais. Be prasmės. Tai – gudrumas neurastenijos lydimas. Gali išjungti mano pažiūrą: mums nevalia dabar rūpintis vien savimi. Mums reikia rūpintis tauta. Aš nereikalauju iš tavęs epigonavimo. Rašyk apie save. Bet neužmiršk: intelektualinė neurastenija ir dekadansas – tolygūs.“
Škėmos Vaidilionis
