Akivaizdu, kad Juozui Griniui begal patinka žodis „žvilgis“. Gale (perskaitę pastabą korektūrose) imame numanyti nelabai padorų dalyką: „Literatūros ir meno“ amžių… Įdomu, kas pasikeitė nuo anų laikų? (Finansavimas?) Tą Mariaus Katiliškio sovietams priimtiną romaną ir man yra tekę skaityti – pagal mokyklos programą. (Pasigirsiu, kad nieko neprisimenu.) O „kolūkinės dabarties“ paminėjimas man susišaukia su vienos „filologės“ išsikeikimu lietuvių literatūros pusėn nesename jos viešo dienoraščio įraše. A-ū, a-ū.
Straipsnio autorius Juozas Girnius
VISUMOS ŽVILGIS Į MŪSŲ EGZODO LITERATŪRĄ
Šeštoji straipsnio dalis:
AR BŪTŲ BUVĘ GALIMA TAI SUKURTI, LIKUS TĖVYNĖJE?..
(tęsinys, pradžia buvo čia >>> o antroji dalis buvo čia >>>)
Tas pats ir su proza. Nepasitraukus laisvajan pasaulin, nebūtų buvę įmanoma sukurti beveik visų čia pasirodžiusių veikalų. Vieni nebūtų galėję tėvynėje pasirodyti dėl krikščioniškojo žvilgio į žmogų, antri dėl lietuviško patriotizmo, pagaliau treti apskritai dėl „buržuaziškumo“, atseit, komunistinių reikalavimų neatitikimo.
Kaip diena aišku, tėvynėj nebuvo įmanoma sukurti visų tų veikalų, kurie vaizduoja bolševikų įsiveržimą Lietuvon, partizanų vestą laisvės kovą ar pagaliau mūsų pasitraukimą laisvajan pasaulin. Tiesiog ar netiesiog šias temas liečia daug veikalų (ir romanų, ir smulkesnių kūrinių). Ne visiems autoriams pasisekė šias temas pajėgiai įkūnyti. Bet tarp šios tematikos veikalų yra ir toks išliekamos vertės romanas, kaip V. Ramono „Kryžiai“. Bet ypač partizanų laisvės kova domino mūsų dramaturgus. Kaip tik patys stiprieji draminiai veikalai tiesiog ar netiesiog vaizduoja tautos kovą prieš rusų bolševizmo nešamą žmogaus suniekinimą, prieš visą teroro režimą. A. Škėmos visos trys pagrindinės dramos šia prasme yra aiškiai antikomunistinės, ir dėl to nėra kalbos, kad būtų buvusios galimos parašyti, nepasitraukus nuo bolševizmo. Nėra klausimo ir dėl A. Landsbergio „Penkių stulpų“, nors autorius ir neakcentavo politinio aspekto, gilindamasis į individo santykį su idėjine kova. Iš J. Griniaus dramų partizaninė yra „Žiurkių kamera“.
Jei vieni veikalai nebuvo įmanomi tėvynėje parašyti dėl jų antikomunistinio nusistatymo, tai antri nebūtų buvę įmanomi dėl to, kad nebūdami komunizmo prisunkti, bolševikiniu požiūriu savaime yra „buržuaziniai“.
Nei J. Savickis, nei I. Šeinius nebūtų buvę leisti tėvynėj paskelbti tuos veikalus, kuriuos laisvajame pasaulyje paskelbė. Abu, ypač pirmasis, ironiški skeptikai, galėtume sutikti, buržuazinio nusiteikimo, nebūtų turėję dėl ko džiūgauti sovietinamoje Lietuvoje, o ironizuoti nebūtų galėję, nors ir būtų buvę ką. Kada gi kuriam nors sovietų diplomatui bus galima paskelbti tokios ironijos pilnus dienoraščius, kaip J Savickio „Žemė dega“. Gi I. Šeinius savo „Raudonuoju tvanu“ (švediškai 1940, vėliau daniškai ir suomiškai, lietuviškai 1953) ir kitomis knygomis skandinavų kalbomis buvo užsitraukęs tokio sovietų keršto, kad okupantas būtų norėjęs jį ne raštams į savo rankas pačiupti.
J. Jankus romane „Namas geroj gatvėj“ gilinasi į žmogiško sunykimo (marksistiškai tariant, susvetimėjimo) problemą be ironiško atokumo, o su moraline rimtimi. Tačiau vis tiek tas romanas būtų buvęs rastas „buržuaziniu“ dėl to, kad stokoja „klasinio požiūrio“, t. y. ne komunizme sprendimo ieško. Panašiai būtų vertimani ir A. Barono, J. Gliaudos ar N. Mazalaitės romanai, sprendžią moralines problemas. Net daugely A. Vaičiulaičio pasakų bei padavimų būtų užtinkama „klerikalizmo“.
Bet ir liberalizmas sovietiniam žvilgiui yra nemažiau žalingas už „klerikalizmą“ (tik tiek palankiau žvelgiama į liberalizmą, kiek jis padeda nugalėti „klerikalizmą“). Dėl to nebūtų buvę pavergtoje Lietuvoje įmanomi ir tokie du laisvo tiesos ieškojimo romanai, kaip A. Landsbergio „Kelionė“ ir V. Janavičiaus „Pakeliui į Atėnus“. Jei A. Vaičiulaičio pasakose būtų randama „klerikalizmo“, tai J. Kaupo pasakose būtų užuodžiama „liberalizmo“. O A. Škėmos „Balta drobulė“ būtų buvusi atmesta su tokiu pat pasipiktinimu dėl jos „nihilistinio amoralumo“, kaip ir čia kai kas ją sutiko. Tik vienas begalinis skirtumas: kai sovietuose atmetimas reiškia ir uždraudimą, tai čia iš nieko ir nereikia jokio leidimo prašyti.
Gal būt, iš laisvajame pasauly sukurtųjų veikalų būtų galėję ir tėvynėje pasirodyti tik tokie buitinio realizmo veikalai, kaip M. Katiliškio „Užuovėja“ ar „Miškais ateina ruduo“, P. Andriušio knygos, Alės Rūtos „Trumpa diena“, K. Barėno novelės ir pan. Tačiau, nėra abejonės, ir šiais atvejais būtų reikėję atitinkamą kainą sumokėti – įvesti klasių kovą į mūsų tradicinį kaimą ir privesti jį iš „feodalinės“ praeities į kolūkinę dabartį.
(Pastaba korektūrose. Iš tiesų, tai, ką anksčiau pastebėjome, iš Lietuvos paliudija V. Kazakevičius savo šių metų „Literatūros ir meno“ ketvirto numerio (1968.I.27) straipsnyje. Iš laisvojo pasaulio lietuvių prozos jis apžvelgia tuos autorius, kurie vaizdavo Lietuvos kaimą, ir iškelia kaip tik tuos pačius vardus, kurie ir šiame rašinyje buvo nurodyti kaip autoriai galėję su savo kūryba reikštis ir dabartinėje Lietuvoj. Ypač šiltai V. Kazakevičius įvertina M. Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“, tardamas, kad tai yra „pats reikšmingiausias, vertingiausias kaimą vaizduojančios emigracinės buržuazinės literatūros kūrinys“, o toliau dar pridėdamas, kad jis „gali būti ypač artimas mūsų skaitytojui, tad ir reikia manyti, jog susitikimas su juo kada nors turėtų būti malonus ir pageidautinas“.)
(kalba netaisyta, straipsnio pabaiga)
Iš knygos „Lietuvių literatūra svetur 1945-1967“ (red. Kazys Bradūnas, Chicago, 1968)
(Mąstau, ar nepaskelbus dar ištraukų iš šios knygos ;))
