Jeigu jie būtų likę sovietuose (II dalis)

Toliau – dar smagiau: visiškas dekadentizmas, liūdesys netobuloje santvarkoje, bet komunizme (netyčia buvau parašiusi „klounizme“) viskas nudažyta šilta kraujo spalva, komunizme nebereiktų Henrikui Nagiui ieškoti „abstraktaus brolio“, o „pagerinto“, jau ne svetimo Vytauto Mačernio eilių nebegaubtų tyla… Kurgi, kur ta nuostabioji šalis? („Šalis ta – LTSR vadinas…“)

Straipsnio autorius Juozas Girnius

VISUMOS ŽVILGIS Į MŪSŲ EGZODO LITERATŪRĄ

Šeštoji straipsnio dalis:

AR BŪTŲ BUVĘ GALIMA TAI SUKURTI, LIKUS TĖVYNĖJE?..

(tęsinys, pradžia buvo čia >>>)

Nelengviau būtų buvę Lietuvoj likti ir H. Radauskui, įrikiuotam į tą patį „dekadentinės literatūros“ skyrelį. Skeptikas ir individualistas, jis iš tiesų nei į Dievą žadino, nei tautą šaukė, nei kitu kokiu „antikomunizmu“ nusidėjo. Tačiau, deja, H. Radausko poezijoj principiškai nėra vietos nė komunizmo statyboms, kaip aplamai bet kokiam visuomeniniam angažavimuisi. Jis tikrai yra estetizmo atstovas, o sovietiniam žvilgiui tai jau savaime yra ir dekadentizmas. Gi „sveikame“ komunizme nėra vietos „buržuaziniam supuvimui“. Dėl to ir H. Radauskui nebūtų buvę vietos tėvynėje be atitinkamo (ir būtent – labai radikalaus) „persiauklėjimo“.

„Žemės“ antologijon įglausto V. Mačernio ignoravimas akivaizdžiai parodo, ko galėjo tikėtis ir visi žemininkai poetai. Traukimosi dienomis fronto sūkury žuvęs gimtinėj, V. Mačernis nespėjo nusidėti nė tėvynės palikimu. Vis dėlto jis buvo totaliai ignoruojamas. Tik po dvidešimt metų „Poezijos pavasario“ antroj knygoj (1966) buvo įdėtas V. Mačernio eilėraščių pluoštelis su trumpu kritiko V. Kubiliaus apie jį straipsniuku. Po šio mosto vėl senoji tyla apgaubė V. Mačernį. O, rodos, V. Mačernį būtų buvę galima nesunkiai priimti. Tiesa, savo sonetuose jis nusideda ir probleminiu nerimu, ir maištinga dvasia. Bet užtat jo „Vizijos“ yra ištisas himnas dirbantiesiems – išdidžioms žemdirbių gentims. Rodos, tektų tik pavydėti V. Mačernio posmų tiems, kurie programon turi įsirašę darbo kultą. Tačiau kadangi V. Mačernis savo žemės artojų nesubolševikina, tai ir lieka svetimu – propagandai nepanaudojamu.

„Nepanaudojama“ ir kitų žemininkų poezija. Tegu ir K. Bradūnas savo žemdirbius gaubia kone šventa garbe, bet partiniu žvilgiu reikia ne protėvius kapeliuose garbinti, o kolchozninkus skatinti šiemet didesnį derlių išgauti. Panašiai, bolševikiškai žvelgiant, nėra naudos ir iš H. Nagio poezijos: kai reikia visus apie partiją spiesti ir šlovinti partijai atsidavimą, tai H. Nagys puoselėja individualistinį išdidumą ir miglotai kažkokio abstraktaus brolio ilgisi. Dar blogiau su A. Nykos-Niliūno poezija: kai partija iš poeto laukia „tvirto žodžio“ ir „ginklo“, tai A. Nyka-Niliūnas skęsta problemose ir ne partinį revoliucingumą skelbia, o žiebia kažkokį neaiškų ir dėl to pavojingą maištingumą. Partiniam dogmatikui net ir J. Kėkšto revoliucinis humanizmas nepatikimas: tai kažkaip vis nekonkretus, tai tiesiog nuskamba ne partine pergale, o žmogaus tragizmu. Kai (dar kartą cituojant A. Mikutą) „pilietiškumas poezijai reikalingas, kaip žuviai vanduo“, tai žemininkų poezija ne tik jo stokoja, bet netgi ir nesiilgi: ji nori būti tik poezija ir dėl to laisva nuo bet kokio propagandinio tvaiko. Bet užtat tokiai poezijai ir nebūtų buvę vienos nei anksčiau, nei dabar būtų, atlydžiui vėl suledėjant.

Ir su kitais poetais ta pati „bėda“: tai mintys miglotos ar tiesiog pavojingos, tai nuotaika sumišusi ar tiesiog dekadentiška. O „dekadentiška“ sovietuose vadinama visa, kas „tamsu“ – kiekviena pesimistiškesnė mintis, melancholiškesnė nuotaika. Sovietinei propagandai tai tik atgrasomi pavyzdžiai pailiustruoti „buržuaziniam“ pasimetimui, blaškymuisi tarp prieštaravimų ar tiesiog supuvimui.

Dėl to, pavyzdžiui, kai dabartinėj Lietuvos spaudoj buvo duotas Vl. Šlaito eilėraščių pluoštas, nebuvo parinktas nė vienas eilėraštis, kur poetas liudija savo tikėjimą, o atrinkti tik tie eilėraščiai, kuriuose jis reiškia savo melancholines nuotaikas. V. Kubiliui gana šiltai vertinant V. Mačernį, vis tiek reikėjo priminti, kad V. Mačernio neretai vienatvėj prieitos pesimistinės išvados „liks svetimos tarybinio žmogaus pasaulėžiūrai“ (Poezijos pavasaris, 1966, 158 psl.). Gi A. Baltakis savo simpatiją A. Mackui, „pasimetusiam, tačiau doram žmogui“, taip tiesiog ir dėsto: „Savaime suprantama, mes negalime sutikti su tuo kraštutiniu pesimizmu, kuris nudažo visą Alg. Mackaus kūrybą, tačiau mes galime suprasti jo priežastis. Reakcinės lietuvių emigracijos aplinka, kuri supo jauną poetą, atliko savo pragaištingą darbą, neleisdama jam suartėti su tais, kurie galėjo poetą išgelbėti iš dvasinės krizės“ (Poezijos pavasaris 1967, 226 psl.).

Taigi, aiškiau ir negalima pasakyti: jei A. Mackui būtų buvę lemta Lietuvoj pasilikti, nebūtų tekę atsidurti prieš jokį žmogiškąjį tragizmą, nes sovietinėj santvarkoj jo nebėra ir nebegali būti! Tai ir J. Mekui nebeliktų pagrindo beprasmybe skųstis! Tai ir Vl. Šlaitui niekada nebetektų nuliūsti! Deja, netektų vien dėl to, kad dabartinėj Lietuvoj tai nebūtų leidžiama.

(kalba netaisyta, tęsinys (pabaiga) bus)

Iš knygos „Lietuvių literatūra svetur 1945-1967“ (red. Kazys Bradūnas, Chicago, 1968)