Grafomanija

Vėl turiu priėjimą prie egzodo leidinių, ir štai radau vieną įdomų seną straipsnį. Tokį beveik fantastinį, nes parašytas su prielaida „kas būtų, jeigu…“. Man iškilo daug dalykų, sąmonės saugiai išstumtų į pasąmonę. Visas tarybinių laikų folkloras, šūkiai, nuostatos, reikalavimai, puikiai girdėti ir už raudonosios šalies sienų… Smalsu sužinoti, kurie rašytojai ir kaip buvo vertinami tikrame anuometiniame literatūros elite, tuo tarpu, kai aš, pionierė, saliutavau visai kitoms pavardėms… Toks jausmas, kad ne visi, pakilus geležinei uždangai, grįžo į tėvynę (savais darbais – knygomis). Žodžiu, kvapelis nuo šio straipsnio toks senoviškas, naftalininis, bet man pradėjo patikti knaisiotis archyvuose (geriau, nei panašiuose tortuose, hm)…

Straipsnio autorius Juozas Girnius

VISUMOS ŽVILGIS Į MŪSŲ EGZODO LITERATŪRĄ

Šeštoji straipsnio dalis:

AR BŪTŲ BUVĘ GALIMA TAI SUKURTI, LIKUS TĖVYNĖJE?..

Kas iš viso to, kas už tėvynės sukurta, būtų buvę galima sukurti, atitinkamiems rašytojams likus Lietuvoje? Deja, labai ne daug ką, nes labai ne daug kas yra tiek natūraliai neutralu, kad ir sovietiniu žvilgiu būtų sunku įžiūrėti prasilenkimą su “generaline linija”.

Kadangi bolševikinis komunizmas yra ne tik politinio, bet ir pasaulėžiūrinio totalizmo sistema, tai savaime nusikaltimu laikoma visa, kas vienaip ar kitaip nesutaikoma su bolševikiniu nusistatymu. Nors formaliai ir pripažįstama sąžinės laisvė, tačiau faktiškai ji paneigiama. Kadangi sovietinė valstybė angažuojasi antireliginei kovai, tai nuosekliai ir grožinėj kūryboj draudžiama tiesiog ar netiesiog išpažinti Dievą. Tik visomis priemonėmis kovoti prieš religiją ne tik leidžiama, bet ir skatinama. Tačiau tai dar nieku būtų nereiškia, kad bent ateistinį žvilgį būtų galima laisvai plėtoti. Vienintelė pripažįstama ir leidžiama ateizmo forma – marksistinis materializmas. Gi, sakysime, ateistinis egzistencializmas “demaskuojamas” kaip “apkvaitinanti, žalinga filosofija”, kuri “gali turėti tik krikdantį ir demoralizuojantį poveikį” (Sovietų Sąjungos oficialus universitetinis vadovėlis “Trumpa filosofijos istorijos apybraiža”, lietuviškas vertimas 1964, 689 psl.). Skelbiamas humanizmas, bet šiuo žodžiu galvoj turimas tik bolševikiškai suprastas marksizmas (“marksizmas-leninizmas”), ir komunistinės moralės vardan atmetama krikščioniškoji, “buržuazinė” etc. moralė. “Buržuazinei” moralei priskiriamas ir patriotizmas, savo tautai siekiąs laisvo ir nepriklausomo gyvenimo. Pagaliau reakciniu dekadentizmu pasmerkiamas ir “meno menui” estetizmas: nusistatymas meninėj kūryboj nesiangažuoti visuomeninėmis ar pasaulėžiūrinėmis problemomis savaime jau laikomas atitrūkimu nuo tikrovės, svetimumu liaudžiai ar priešiškumu jos interesams (tokia estetizmo sovietinė žodyninė apibrėžtis).

Kiek gi pagal šiuos kriterijus laisvajame pasaulyje sukurtųjų kūrinių būtų galėję pasirodyti tėvynėje? Neįmanoma čia šiuo atžvilgiu pasisakyti dėl visų mūsų rašytojų. Bet žvilgterėkime bent į pačius ryškiuosius egzodo rašytojus: koks likimas jų laukė sovietinėje santvarkoje?

Pirmiausia V. Krėvė. Nėra kalbos, kad nebūtų buvę jam įmanoma parašyti apysaką “Pagunda” (vertimas į anglų kalbą: The Temptation, 1965), kurioj jis atskleidė savo paties, kaip užsienių reikalų ministerio, patirtą sovietų diplomatų klastingumą, 1940 užgrobiant Lietuvą. Svarbiausia, likęs Lietuvoj, jis nebūtų galėjęs susitelkti nė “Dangaus ir žemės sūnums”. Nors Kristaus asmenį V. Krėvė analizuoja toli gražu neortodoksiškai, tačiau vis vien jau pati biblinė tema būtų buvusi rasta “neaktuali” (jei dabar gal ir kitaip būtų sprendžiama, tai betgi dėl “asmenybės kulto” metų nėra jokios abejonės; deja, žmogui metai nelaukia – ir V. Krėvė tėvynėje nebūtų tekę bent šiokio tokios sovietinio “atlydžio” sulaukti). Nebent sutikdamas savo kūrinį paversti antireligine propaganda, V. Krėvė būtų galėjęs jam atsidėti. Dėja, tai mūsų didžiajam rašytojui būtų reiškę ne tik pačiam save suniekinti, bet ir savo šį viso gyvenimo veikalą sužaloti.

Tas pats su M. Vaitkumi ar F. Kirša: nė vienas nebūtų tikę pradėti klasių kovos skelbimą ir bolševikų šlovinimą. Jei amžius ir būtų juos išsaugojęs nuo išsiuntimo į Sibirą, tai būtų likęs tik tylos likimas. Tai rodo bendraamžių P. Vaičiūno ar Ad. Lasto atvejai: nors šiedu poetai ir nebuvo galimi apšaukti “klerikalais”, kaip M. Vaitkus ar F. Kirša, vis vien jų poezijos buvo išleistos tik rinktinės, o ne nauji rinkiniai. Gi už tėvynės F. Kirša paskalbė dvi, o M. Vaitkus net šešias naujas poezijos knygas (be to, dar 7 atsiminimų tomus). Iš tos kartos poetų Lietuvoj tik V. Mykolaitis-Putinas bent paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo leistas laisvėliau pasireikšti.

Koks likimas pasilikus tėvynėje laukė J. Aisčio ar B. Brazdžionio, liudija A. Miškinio lemtis – Sibire “persiauklėjus” dėkingai užtikrinėti, kad “man tikrai čia nieko netrūksta”. Kai J. Aistis ir B. Brazdžionis už tėvynės išleido po keturis naujus poezijos rinkinius, tai A. Miškiniui buvo leista pirmą rinkinį paskelbti tik 1965 m. (anksčiau, 1960 m., išleista tik nublukinta rinktinė, neverta šio vardo). Svarbiausia, kaip gi ir galėjo J. Aistis iš intymaus ir subtilaus lyriko “persiauklėti” į “veiksmingą”, “revoliucingą” “poetą-trimitininką” (kokio dar pernai, 1967 m., jaunųjų poetų vardu reikalavo A. Mikuta), o B. Brazdžionis – iš religinio ir patriotinio poeto, šaukusio “tautą, GPU užguitą”, į nuolankų bolševikinio ateizmo tarną ir ugningą sovietinės vergijos šlovintoją! Galima kelti klausimą net ir dėl “malonės” Sibire “persiauklėti” abiems šiems poetams, kuriuos sovietinė “Lietuvių literatūros istorija” III tome, skirtame kapitalizmo epochai (atseit, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui), įrikiuoja “dekadentinės literatūros” skyrelin. Šių dviejų poetų traktavime akivaizdžiausiai dokumentuotas šios akademinės literatūros istorijos partinis šališkumas. Kad J. Aisčio poezija yra “tolima darbo liaudies interesams”, šypsodamiesi galime ir sutikti, nes gi žinome, ką sovietų žodyne “darbo liaudis” reiškia. Tačiau sunku ir besišypsoti, kai B. Brazdžionis kaltinamas skelbiąs “būties beprasmiškumą”, žmogaus nuvertinimą, “mirties adoravimą”.

(kalba netaisyta, tęsinys bus)

Iš knygos „Lietuvių literatūra svetur 1945-1967“ (red. Kazys Bradūnas, Chicago, 1968)