Neseniai pagalvojau: kaip sunku lietuviams rašytojams, jeigu jie neturi rašytojų mokyklos. Nes aktoriai, dailininkai, šokėjai turi mokyklas. Menų mokyklos naudingos visų pirma tuo, kad jose susitinka panašaus likimo žmonės: nutarę (ne be pagalbos iš šalies) išrinkti save dalimis, paskui vėl surinkti, o taip be(si)konstruodami išmokti kurti – dirbti kūrybinį darbą. Kaip tai daryti nesikalbant, nesidaliniant patirtimi? Neišgyvenant drauge? (Jei ne mokykla – kaip pastatas, tai mokykla – kaip knygos apie tai, yra reikalinga…)
Nuostabus straipsnis – Vido Poškaus pokalbis su dailininku ir dėstytoju Pranu Lape „Tapydamas esu kaip Kolumbas“ – priminė man apie tokį dalinimąsi. Tik paskaitykit, kaip paprastai ir aiškiai jis kalba(si!):
Kiti kalba apie tuščios drobės baimę. Manęs tokia baimė niekados negąsdino. Žinodavau, kad kažkaip reikia pradėti. Vieną brūkšnį duodavau — ir visa balta drobė suirdavo. Kiekvienas vėlesnis prisilietimas keisdavo erdvę… Kai nebematydavau kur toliau eiti — sustodavau. Nesustojus galima sugadinti.
Arba dar:
Tapyboje esama begalė triukų. Dažniausiai tapydavau ant grindų. Su skystu dažu lengviausia dirbti iš viršaus. Kitaip plonai, skystai užtepti dažai slinktų žemyn. Tą, žinoma, galima išnaudoti — aš pats dar ir pavartydavau drobę, kad dažai nubėgiotų visokiausiomis kryptimis. Tapybai reikia didelių, plačių teptukų ir daug dažo. Bet svarbiausia — turi visiškai laisvai mestis ir tapyti. Tapydamas esu kaip Kolumbas — išplaukiu į Indiją, o randu Ameriką. Ir labai daug laivų nuskęsta plaukiant.
Kaip tik skaitau Zeidi Smit (Zadie Smith) esė rinkinį „Changing My Mind“ (išvertus būtų: „Keičiu savo nuomonę“) – džiaugiuosi, kad dar neperskaičiau, dar tik įpusėjau, dar daug malonumo manęs laukia. Ir didžiausias malonumas man toje knygoje yra kitos, mano vienmetės, rašytojos iš Anglijos pokalbis su manimi, man.
„Zeidi, kokia tu protinga, kaip tu man patinki,“ - parašiau dienoraštyje prieš savaitę. Ir apžiūrėjau, kaip ji atrodo, pasiklausiau, kaip kalba – internete. Graži moteris! Ar daug pasaulyje tikrai gražių moterų? (Ne.) Zeidi – profesionali rašytoja. Rašo dvylika metų, parašė jau tris romanus, neskaitant negrožinės prozos. (Turbūt ją galima vadinti filologe. Bent už žinias apie literatūrą.)
Šiandien jau turiu novelių sąrašą ir beveik paruoštą siųsti (paruoštą kopijuoti trimis egzemplioriais) novelių rinkinį. Baisiausių nervų kainavo man – turinio sudarymas! Novelių tai turėjau daugiau nei reikia. Tačiau šiandien, čia ir dabar, dauguma jų man atrodo neįmanomos užbaigti arba pasenusios, jos jau yra mano rašymo praeitis, kuri mane vimdo. Ir niekas negalėjo paguosti manęs…
Todėl taip gera paguodos žodį rasti angliškai, anglų rašytojos straipsnyje apie rašymą. Išverčiu:
Sužinojau, kad man labai sunku skaityti savo jau publikuotas knygas. Niekada neskaičiau „Baltų dantų“ [„White Teeth“ - pirmasis Zeidi romanas]. Prieš penkis metus pabandžiau; įveikiau maždaug dešimt sakinių ir mane supykino.
Pykina ir mane, pykina jau, šiek tiek per anksti, bet pasižadėjau, kad išsiųsiu paraišką Rašytnamiui. Net jeigu jie manęs niekada nepradžiugins sveikinimo laišku. (O kad ne, tai ir dabar aišku, nes: „Konkurso laimėtojai bus paskelbti tuose leidiniuose, kuriuose pasirodė šis skelbimas.“)
Reikia padėti tašką, užversti puslapį, paleisti pirmą knygą, ir tegul sau gyvena, bet kokia forma – spausdintine, rašytine. Vis tiek kada nors ją atsiversiu, kai būsiu toli nuo 2010-ųjų. Žinodama, kad padariau geriausia, ką šiandien sugebu, tikiuosi, kaip ir Zeidi, pasakysiu:
Šen bei ten – labai atskirtose kišenėlėse – jutau, kad ta eilutė, tas skyrius, jų žodžiai reiškė būtent tą, ką ir norėjau parašyti, tai iš tiesų parašiau aš, ir man palengvėjo, netgi pasijutau gerai. Tai jausmas, kurį rekomenduoju visiems jums. Tas pasijutimas gerai yra geras.
