Naujametinis palinkėjimas rašantiems
2009/12/31
Šiais metais būtinai rašykite dienoraštį.
Jei jau rašėte pernai – rašykite toliau. Rašykite daugiau. Rašykite išsamiau. Rašykite nuosekliau.
Jei rašėte tik pamąstymus apie gyvenimą, dar meskitės ir į aplinkos apibūdinimus, dialogų nuotrupas, savo kūno pojūčius. Nepamirškite kvapų, spalvų, skonio, garsų. Jūsų gyvenime tiek visko daug.
Rašykite patogiu laiku. Rašykite nepatogiu laiku. Rašykite laimingi ir nelaimingi. Sveiki ir sergantys. Išmintingi ir išprotėję. Blaivūs ir girti.
Neleiskite niekam jo skaityti – be jūsų žinios. Tam, kad galėtumėt būti atviri prieš save patį. Tam, kad galėtumėt būti ne tik gražūs, bet ir bjaurūs, šlykštūs, nešvankūs. Tam, kad galėtumėt būti velniškai dieviški.
Rašykite į jį savo atradimus, supratimus. Cituokite. Girkitės ir girkite. Diskutuokite apie skaitytas knygas. Keikite kritikus. Peikite kolegas. Būkite priekabūs, smulkmeniški, pedantiški rašinėtojai.
Kurkite sau laiškus.
Eiliuokite.
Skanduokite.
Pieškite.
Liekite srautus ženklų.
Užsiveskite naują storą sąsiuvinį. Nebūtinai gražiu viršeliu, nebūtinai gražiu turiniu.
Arba užveskite naują kompiuterio segtuvą. Sekite į jį kasdien. Mėnuo po mėnesio. Metai po metų. Po du šimtus kilobaitų kiekviename dokumente. Ar dar daugiau.
Niekada nebus per daug.
Kai kas nors bandys jus atitraukti nuo puslapio, net neatsigręžkite į kvietimą. Sušukite:
- Aš RAŠAU!
Dienoraštis – jūsų kūnas ir kraujas. Kūrybos kūnas ir kraujas.
Su Naujaisiais metais, kolegos!
Sandra
Zuikio mirtis
2009/12/29
Neseniai pagalvojau, kad turbūt Niko Keivo (Nick Cave) labiau klausosi ne senieji, o naujieji australai (pavyzdžiui, aš). Kai prieš porą metų jis surengė savo gimtinėje koncertą (tiksliau, keletą koncertų), bilietus buvo sunku gauti ne tiek dėl žiūrovų antplūdžio, kiek dėl tos priežasties, kad koncertai vyko mažoje salėje. (Aš ten visai nesiveržiau. Tuomet. Jei Keivas atskristų dar, vėl – veržčiausi.)
Net nežinau, kodėl jis man patikdavo seniau, ankstyvojoje jaunystėje, kai dar nesuprasdavau anglų kalbos su australišku akcentu. Melodija buvo maištinga, ir to užteko. Bet šiandien, kai suprantu, kad po maišto-lyriška melodija dar savo liniją rėžia ir maišto-lyriški žodžiai (ir kaip dažnai jie kontrastuoja! jei melodija lyriška, tai tekstai šlykštūs – ir atvirkščiai)… O ir pats maišto-lyriškasis herojus-atlikėjas nepasikeitė, neišaugo iš panko kelnių (Keivo atveju reiktų sakyti: neištino, nesustorėjo, neapsiėdė šlove), tai pagarba tik didėja.
Dabar Keivas – penkiasdešimties su virš pankas; dviejų vaikų tėvas; su (dažytais?) ūsais; iškeitęs Australijos saulę į Anglijos lijundrą.
Taip ir neperskaičiau iki galo Keivo romano „Asilė, pamačiusi angelą“. Bet galbūt perskaitysiu jo antrąjį, neseniai publikuotą „The Death of Bunny Munro“ (ištrauką skaičiau viename amerikietiškame literatūros leidinyje – visai patiko; knygą jau laikiau rankose – nepadorus viršelis – irgi patiko).
Knyga išleista dar tik šiais, besibaigiančiais 2009-aisiais. Taigi nieko tokio, jei pažintis su Bunny jus (ir mane) ištiks kitais, naujaisiais, metais. Kaip supratau iš knygos publikacijų žemėlapio, Lietuvoje ji nebuvo išleista (bet gal dar bus? nes latviai tai išleido…). Geriausia, aišku, skaityti originalą.
Užsikabliuoti už jo galima maždaug taip:
Sužinoti, kaip britai varo publikacijos reklamą, galima palandžiojus po knygos svetainę: www.thedeathofbunnymunro.com (ten pat ir daugiau ištraukų iš knygos)
P.S.: negaliu susilaikyti nuo nuorodos į šitą: Keivo pasakojimas apie babūnus, hienas ir briedį.
Būgnininką filmuoti draudžiama!
2009/12/27
Trumpas filmukas, kurio pavadinimas iš prancūzų išvertus turbūt “Bolero būgnininkas”:
(Jei kas nors dar nežino, kas yra vidinis monologas ir kaip jis atrodo iš šono, tai prašom, geriausias pavyzdys.)
