Monthly Archives: lapkričio 2009

Vok, jei randi…

jim jarmusch

Pagrindinė šio manifesto mintis (kuri manęs neapleidžia nuo tol, kai jį perskaičiau): nesvarbu, iš kur paėmei, svarbu, kur padėsi.

Jei sugalvotumėt vogti iš manęs, tai va, padėsiu. Keli seni įrašai, nepelnytai paskendę kažkur archyvuose:

Pulgis Andriušis rūke

…Tiktai uodas naktibalda nepritaria geriems darbams ir ties paausiu vedžioja savo maldaujančią gaidą, ieškodamas už save didesnių kvailių….

Taip, penkiapėdis jambas

…„Taip“ – Poter filmas apie meilę, išdavystę ir pasaulį (jeigu norit – politiką). Todėl sakau: moterys, pažiūrėkite šį filmą vienos….

Kažkas negerai su italu Calvino

…Ar Calvino bent nutuokia, kad labiausiai skaityme nemėgstu dviejų dalykų: pradėti skaityti knygą ir baigti skaityti knygą?…

Šokis po lempos gaubtu

…Ramiai, – tariau savo sielai, lauk be vilties, / Nes viliamės mes ne to, ko turėtume; lauk be meilės, / Nes mylime mes ne tai, ką turėtume; lieka tikėjimas, / Bet viltis, tikėjimas, meilė tėra laukime….

Apie išnykstančius knygose

…Nustebinsiu Jus. Aš beveik nežinau Kafkos personažų vardų ir kartu gerai jį pažįstu, nes mane žavi jis pats. Esu skaitęs jo dienoraštį, jo laiškus, viską apie jį. Betgi jo romanų negaliu skaityti….


Knygos apie rašymą 2

rokas darulis-acupuncture

Čia buvo „Knygos apie rašymą“ pirmoji dalis.

Nuo to laiko perverčiau ir paskaitinėjau dar septynias:

  • Stephen Koch “Modern Library Writer’s Workshop”

Ši knyga iš visos krūvelės nuostabiausia. Autorius (patyręs rašymo dėstytojas ir daugiausia negrožinės literatūros kūrėjas) dėsto mintis labai paprastai, suprantamai ir taikliai. Naudoja daug žymių rašytojų pavyzdžių, ištraukų. Kalba apie tokius dalykus, kurių vengia kiti (kad ir temos apie literatūros kritiką, tiesos jausmą). Užgriebia ne tik kūrybą, bet plačiau, giliau: iš tiesų, literatūra neatskiriama nuo gyvenimo. Mokyti(s) rašyti tenka visą gyvenimą ir pats autorius nėra sustojęs – tai jaučiasi. Gale – vertų perskaityti knygų (apie rašymą) sąrašas su paaiškinimais.

Straipsniai pagal šią knygą:

Ką niekino Keruakas

Tiesos pojūtis

  • Gotham Writer’s Workshop “Writing Fiction: The Practical Guide from New York’s Acclaimed Creative Writing School”

Kiekvienas šios knygos skyrius rašytas vis kito autoriaus – žymiausios Niujorko „dailiojo rašymo“ mokyklos dėstytojo. Smagu, nes įdomu: skirtingi stiliai, turinys sklandus. Aprėpiamos daugmaž visos svarbiausios rašytoją dominančios problemos. Gale pateikta Reimondo Karverio (Raymond Carver) novelė “Cathedral”, kurią pasitelkia kaip pavyzdį beveik kiekviename straipsnyje. Labai praktiška (o ir novelė – mažas šedevras.) Lengva mokytis.

Straipsniai:

Darom operaciją

Žiūrėk į žmogų

Grožinė, negrožinė ir kt.

  • Roberta Jean Bryant “Anybody Can Write”

Iš pradžių maniau, kad ji pernelyg vaikiška, skirta skatinti rašančius paauglius arba kritusius ir nebeišlipančius iš nerašymo duobės suaugusiuosius. Bet tokią būtų itin gera pasidėti ant stalo ir žvilgčioti, daryti jos siūlomus pratimus, jei ką tik pradėjai rimtai mokytis rašyti (amžius reikšmės neturi). O ir nerašymo duobė vis tiek vieną dieną atsivers… Tinka tiems ir tiems, kurių anglų kalba kiek silpnesnė. Puikus pradžiamokslis.

  • Todd A. Stone “Novelist’s Boot Camp : 101 Ways to Take Your Book From Boring to Bestsell”

Net ir knyga apie rašymą gali iš nuobodžios virsti geriausiai parduodama, jei bus pagalvota apie jos formą (o jei dar forma sutampa su turiniu…). Šią knygą griebiau todėl, kad ji yra chaki spalvos, su kareiviškais atributais ir iliustracijomis. Boot Camp – tai karingai nusiteikusių rašytojų stovykla. Nori vado – atsiversk ir pirmyn! Drausmė, strategija, susidorojimas su priešu ir pavojais – tinka ir karui, ir romanui. Tik kažkaip aš šiuo metu nei laiko, nei noro tam neturiu. O rašant romaną, man atrodo, taip žaisti būtų per vėlu… (Bet gal patiks berniukams-fantastams?)

  • William Strunk Jr., E. B. White, Maira Kalman “The Elements of Style Illustrated”

Ši knyga anglakalbių pasaulyje perleista jau šimtus kartų. Man į rankas pateko jos versija su iliustracijomis. Dėsniai visose meno šakose turi daug bendro: tą ir galima (dar kartą) sužinoti, palyginus tekstus su iliustracijomis. Gal tai ir „rašymo biblija“, bet tikrai ne visiems. Ją kritikuojantys literatai pabrėžia, kad autoriai yra žurnalistai, ir jų rekomenduojamas stilius yra žurnalistinis. Be to, rašyta prieš šimtą metų. Be straipsnio, kurį išsunkiau iš knygos, rašantysis lietuviškai nelabai ko ras naudingo joje. Vertėjams tiktų.

Straipsnis pagal ją:

Stilius yra… aš

  • Ray Bradbury “Zen in the Art of Writing”

„Marso kronikų“, „Farenheitas 451“, „Pienių vyno“ ir milijono novelių autoriaus straipsniai apie rašymo meną. Uždeganti, drąsinanti, guodžianti, įkvepianti. Pradedantįjį galbūt nustebins rašytojo profesijos paradoksais (pvz. kiek eskizų iki tikslo). Pradėjusįjį supažindins su kitokia (savotiška) profesijos rutina: kaip gimsta Bredberio novelės, romanai, eilės ir pjesės. Baisingo produktyvumo ir aistringo temperamento rašytojas. Knygos pabaigoje – jo eilės apie kūrybą. Kodėl „dzen“? Todėl, kad jo devizas: DIRBK, ATSIPALAIDUOK, NEGALVOK (tai nereiškia: uždirbk, gerk, durniuok!).

  • ARISTOTELIS „Poetika“

Prieš daugiau nei 2000 metų surašyti dramos elementai tebegalioja. Dalys 5-14 yra vis dar nepamainomos. Gal rasite lietuviškai? Paskutinis leidimas berods 1997 m., Vilnius, Pradai (vertėjas Mindaugas Strockis).


Niujorkinės pagirios

michele obama heloween

Gerai, kartais aš pasiilgstu žmonių minios. Net jeigu nuo jos man pagirios. Paskutinė spalio diena ir Karlo Gustavo Jungo „Raudonoji knyga“, gulinti Rubino muziejuje tarp tibetietiškų, budistinių artefaktų – Helovinas kitaip? Reikia. Mes vėl Niujorke.

Ir tau čia, Sandra, ne dviejų valandų pasivaikščiojimas nelygiu miško paviršiumi, tarp burundukų, voverių, gyvačių ir labradorų. Jei jau važiuoji į Niujorką, tai turi pasiimti su savimi ne tik šiuo metu skaitomą knygą (“The Hours”), iPodą, bet ir kantrybę. Nes nori nenori, visai nejučia nueisi… Kiek vidutiniškai nueinama pėsčiomis per šešias valandas? Tiesiu, nuobodžiai, beprotiškai tolygiu, kietu paviršiumi. Kuriuo vaikštant jau po valandos jauti į šikną smingančias savo kojas.

Be to, tas muziejus yra Chelsea. Chelsea – toks rajonas, kuriame mažuma yra dauguma. O mažuma, net ir pasijutusi dauguma, švęsti turėtų ypatingai smagiai, todėl Helovino proga tikėjausi DAUG kostiumų. Bet kai atvažiavome ten, buvo dar nesutemę, ir keistuolių (kuriuos kartais meiliai vadinu iškrypėliais) buvo ne mažiau nei kituose Niujorko rajonuose. Aišku, pigus tailandietiško maisto restoranas atrodė pustuštis, bet būtinai stilingas, o padavėjo antakiai buvo išpešioti kruopščiau nei maniškiai. Gardaus vyno mums nepagailėjo, todėl po valandos sugalvojau:

- Niujorke geriausia vaikščioti neblaiviam!

Septintąja aveniu šliaužėme nuo dvidešimtos gatvės iki keturiasdešimtos. Norėjau pamatyti čelsiečius, o be to visai arti-toli, toje pačioje aveniu, užmačiau Times Square žiburius. Mane patraukė link jų. Atsitiko panašiai, kaip su kalnais – iš tolo jie atrodo arti, bet artėjant jie tolsta… Pamažu įėjome į tą aveniu dalį, kuri vadinama Fashion aveniu, ir heloviniškų modistų vis daugėjo. Tada:

- Niujorkas mėgsta gražius ir jaunus žmones!

Kurgi ne. Jaunos ir lieknos merginos žaidžia „seksą ir miestą“ (ak, klasika). Visi rūbų modeliai jiems tinka, o kainos… Kaip jie uždirba? Ir išvis – ką jie dirba šiame mieste? Na, pats gyvenimas mieste reikalauja aptarnautojų gvardijos. Čia gyvena virėjai, kirpėjai, masažistai, valytojai, taksi vairuotojai, sargai, pardavėjai, daktarai, veterinarai, nekalbant apie rašytojus, solistus (David Bowie…), dailininkus, modeliuotojus, modelius, bankininkus, bankų vagis, policininkus, gaisrininkus ir t.t. Kaip visur.

Tuo tarpu plaukėme pavojingai tirštėjančioje minioje, link Times Square šviesų. Norėjau atsidurti „diskotekoje“. Patikrinti ar ji vyksta. Kaip ji vyksta šiandien. Sparčiai temo. Visą dieną buvo tamsoka, nes apsiniaukę. Vėjas kaip prieš audrą, prieš stiprų lietų. Tačiau nieko, tik keli lašai. Nė vienas kostiumas nebus sugadintas. O šilta ir tvanku, ir drėgna – čia vis dar bobų vasara – indian summer. Begėdiška. Sori.

Priešais mus ėjo aukštas Drakula – juodu kostiumu, šilko apsiaustu. Su dama – tamsiaplauke indų gymio moterimi. Ji buvo apsivilkusi juodai: džinsai, bliuzelė aukštu kaklu, ilgi odiniai batai. Lyg Mertišė už kadro, (ne)kasdieniška. Žvilgtelėjau, gal savo tikrąjį kostiumą rankinėje nešasi? Bet ne. O jos Drakula atrodė įspūdingai.

Paskui mus aplenkė dvi lėliškai apsirėdžiusios juodukės: viena plonutė, kita storutė. Abi su skrybėlaitėmis, vienodais trumpais languotais sijonėliais, todėl atrodė labai juokingai. Storutė šalia plonutės – pūsta mielinė bandelė. Bet šiąnakt viskas gerai, viskas gražu!

Paskui pėsčiųjų perėja, tvarkingai sulaukęs signalo „eiti galima“, žengė… blogiečių karys iš „Žvaigždžių karų“. Aukštas, pečiuitas, baltais plastiko šarvais. Tuoj išsitrauks lazerinį kardą ir čeee… Oi, jie lyg neturėjo tokių kardų, jie – ne džedajai.

Times Square nebuvo kuo kvėpuoti – ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Žmonės įkaitino orą. Tikiu, kad tikri niujorkiečiai visgi nelenda čia ir pvz. nesėdi ant Raudonųjų laiptų – jų net raudonumo nebesimatė, užtemo – tiek daug turistų užpakalių. Tupi kaip banderlogai, žvalgosi į reklamomis šviečiančias dangoraižių sienas.

- Ar padėjusi ten užpakalį tapsi laimingesnė?

Taip, bet be fotokameros toks padėjimas nesiskaito. Sukame į dešinę, link Grand traukinių ir metro stoties. Iškart sutinkame a.a. imperatorių Julijų Cezarį su (kažin kelinta?) žmona. Kodėl Visų Vaiduoklių naktį amerikiečiai rengiasi kaip romėnai, žvaigždžių kariai ar, štai eina – Betmenas? Na, pastarąjį mačiau ir ne švenčių dieną: jis gal šiaip patruliuoja.

Štai taip šventei pasiruošusį palikome Niujorką. Važiuosime priešinga nei visi kryptimi – namo. Stamfordo apylinkės irgi knibždės nuo vampyrų, šikšnosparnių, vaiduoklių ir raganų – tokių padarų prisegiota prie kiekvieno įėjimo. Bent jau viena kita moliūgo galva su degančia žvake nasruose….

Bet pagrindinis kelionės tikslas buvo pamatyti Jungo „Raudonąją knygą“, kurioje jis rašė savo vizijas, pripiešė dvasingų paveikslėlių (beje, jis neblogas peizažistas – mačiau du jo paveikslus, pieštus pastele). Ši Jungo knyga yra įrodymas, kad veik kiekvienas labai norintis galėtų sukurti savo religinę pasaką, legendą, sistemą. Tik reiktų labai atsipalaiduoti. Nepatingėti atsipalaiduoti. (Pageidautina – be narkotikų.)

Kituose muziejaus aukštuose buvo nuolatinė ekspozicija: skulptūros, gobelenai, piešiniai. Man ypač patiko mandalos kompiuterinė simuliacija: kada nors, tikiuosi, sukurs specialų šalmą, kurį užsidėjus bus galima visiškai fiziškai įsijautus pasivaikščioti po mandalą. Kol kas smagu pasvaigti ir žiūrint į ekraną. Niekada nemaniau, kad mandalą galima (reikia?) įsivaizduoti trimatę. Pasirodo, tai (mes, mūsų kūnas, esybė) – rūmai. Buvo eksponuojama ir skulptūra – auksinė mandala.

O dar prajuokino piešinys: „Gyvybės ratas“. Vienas jo segmentas, visai netoli Pragaro kančių, buvo pripieštas nuogų nėščių moterų. Oho, ėmiau apžiūrinėti, skaityti paaiškinimus. Pasirodo, tokiais paveiksliukais gąsdinami budistai vienuoliai: jei nesilaikysi drausmės, nesimokysi, prastai medituosi, kitame gyvenime atgimsi moterimi. O tai kaip ir Pragaras.

Traukinyje į Stamfordą priešais mus sėdėjo trys jauni statybininkai ukrainiečiai. Jau seniai negirdėjau tokio gražaus rusiško „jobtvaimat“…

Mes dar šiek tiek pagyvensim čia, Amerikoje. Niekada nežinai, ar nėra ten, kur dabar esi – geriausia šiuo metu būti. Dzen.


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų