Radau dar viena knygą apie rašymą. Su daug pavyzdžių iš rašto meistrų gyvenimo, jų pasisakymų, paguodos, padrąsinančių, o taip pat ir žiaurokų žodžių. Taip, kaip man ir reikia šiuo metu. Jos autorius Stivenas Kočas (?) (Stephen Koch) yra negrožinės literatūros rašytojas, taip pat ir dėstytojas.

Man patiko viena jo istorija. Sykį neformalioje aplinkoje prie jo priėjo studentas ir paklausė, kodėl jis vis gąsdina pasakojimais apie tai, kokia sunki rašytojo duona, kaip tai neapsimoka, kokia tai auka, kiek mažai žmonių pasiekia tikslą – tampa tikrais rašytojais, jau nekalbant apie šlovę… Mums apie tai nuo mokyklos laikų sako visi geri dėdės. Bet dar niekas nėra raginęs bandyti, išdrįsti, nepasiduoti. Kas, jeigu ne rašymo dėstytojai, turėtų tai daryti? Dėstytojas susimąstė ir nuo tol pagąsdinęs nepamiršta studentų ir padrąsinti.

Apie tai esu daug galvojusi, dirbdama teatro srityje. Beje, tiesiai iš teatro atrodo atėjęs ir šis paragrafas:

Visi tie elementai, nuo intuityvių iki kruopščiai apskaičiuotų, turi veikti drauge, dermėje, kuri ne tik prasideda nuo intuicijos, bet ir baigiasi intuicija. O kaip keliausite nuo pradžios iki pabaigos? Kiekviename žingsnyje jus lydės tik intuicija: jūsų paties tiesos pojūtis. Bet tiesos pojūtis gali atsirasti tik po to, kai pojūtis apie tai, kas yra blogai, dešimt tūkstančių kartų nukreips nuo klaidingų posūkių. Tiesos pojūtis ir pojūtis to, kas yra blogai, negali egzistuoti atskirai: abu yra vienas kito antroji pusė. Dauguma gerų apsakymų žūsta prieš gimdami paprasčiausiai dėl to, kad jų autoriams nepavyksta to suprasti. Vidinis balsas jiems sako: „Tai yra blogai, viskas blogai,“ - ir jie panikuoja, mano, kad nepavyko, ir meta. Jie mano, kad vidinis balsas – blogai, tai blogai – yra priežastis sustoti. Iš tiesų, jis yra geriausias meno draugas, kitas teisingumo balsas. Turite klausyti jų abiejų, pasitikėdami, kad jūsų protas sugebės atsiliepti į jų pastabas ir atpažinti bent jau daugumą neišsakomų prasmių. Jiedu veiks kiekvieną už stalo praleistą valandą ir tik jiedu gali išvesti jus iš painiavos, komplikacijų, konflikto – neišvengiamybėn. Tas judėjimas nuo neįmanomo į neišvengiamą yra tikriausia apsakymo kryptis, nusakanti jūsų kelią.

„Rasti apsakymui formą,“ - sakė Trumanas Kapotė (Truman Capote), – „reiškia rasti tikriausią būdą, kaip papasakoti istoriją. Būdas patikrinti, ar rašytojas apčiuopė savo istorijos tikrąją formą, yra šis: ar perskaitę apsakymą, galite jį įsivaizduoti kitaip, ar jis nutildo jūsų vaizduotę ir atrodo jums tobulas ir galutinis? Apelsinas yra galutinis. Kadangi apelsinas yra tai, ką gamta sukūrė tiesiog taip, kaip reikia.“

Iš Stephen Koch knygos “The Modern Library Writer’s Workshop”