Monthly Archives: rugsėjo 2009

2009/09/18

Stilius yra… aš

By Sandra

KleinBottle

Trumanas Kapotė (Truman Capote):

Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pas. Faulkner, McCullers – jie iškart parodo save.

(Visas interviu: Trumano Kapotės balsas)

Viljamo Stranko jaunesniojo (William Strunk Jr.) ir E. B. Vaito (E. B. White) knygoje „Elements of Style“ yra skyrius apie stilių. Papunkčiui ištraukiu jo esmę:

1. Place yourself in the background. (Pats būkite šešėlyje.)

Rašykite per daug negalvodami apie save, neiškelkite savęs į pirmą planą. Jeigu jūsų darbas stiprus, sklandus, nuotaikingas, asmenybė sužibės jame savaime.

2. Write in a way that comes naturally. (Rašykite taip, kaip natūraliai išeina.)

Rinkitės tuos žodžius, kurie jums parankūs. Nemėgdžiokite kitų rašytojų (bent jau sąmoningai). Nesąmoningas mėgdžiojimas nėra toks jau blogas dalykas – jis kyla iš žavėjimosi kitų kūriniais.

3. Work from a suitable design. (Laikykitės tinkamos schemos.)

Prieš pradėdami kurti, sugalvokite schemą, pasirinkite formą. Nešami emocijų, visgi pasirinkite kryptį.

4. Write with nouns and verbs. (Rašykite daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.)

Daiktavardžiais ir veiksmažodžiais, o ne būdvardžiais ir prieveiksmiais. Patariama kabintis už daiktų ir veiksmo: tai suteiks darbui jėgos ir spalvų. Būdo ir veiksmo nusakymas taip neveiks.

5. Revise and rewrite. (Perskaitykite ir perrašykite.)

Skaitymas to, ką parašei, yra rašymo dalis. Skaitant randama kompozicijos nesklandumų, minties įtrūkimų. Retas kuris parašo iškart galutinį variantą.

6. Do not overwrite. (Neperkraukite kalbos.)

Įmantrus, pernelyg puošnus, perkrautas tekstas kartais vimdo. Ir trukdo sekti pagrindinę mintį. Ypač reikia saugotis renkant kompiuteriu – rašymo greitis leidžia pilstyti iš tuščio į kiaurą, mėgautis žodžių srautu. (Mėgautis niekas neuždraus, tik paskui nepamirškite sutrumpinti.)

7. Do not overstate. (Neperdėkite.)

Jeigu išpūsite, perdėsite, pagražinsite vieną kartą, skaitytojas nebetikės jumis.

8. Avoid the use of qualifiers. (Venkite įterpinių.)

Galima sakyti, laimei, žinoma, aišku, beje, deja, kiek atsimenu, šimtas tokių žodelyčių suveiks kaip siurbėlės jūsų tekste.

9. Do not affect a breezy manner. (Nesižavėkite spontaniškumu.)

Rašyti viską, kas užplaukia, nėra taip jau stipru. Spontaniškas pilstymas pralaimi prieš suvaldytas emocijas.

10. Use ortodox spelling. (Neišradinėkite naujos rašybos.)

Skaitytojui yra lengviau skaityti žinomus, matytus žodžius. Keisdami jų formą, atitrauksite dėmesį nuo veiksmo (lengviau – lengweu?).

11. Do not explain too much. (Neaiškinkite per daug.)

Ypač tiesioginėje kalboje. Dažnai užtenka: „jis tarė“. Retai padeda: „jis tarė pritardamas“.

12. Do not construct awkward adverbs. (Nekurkite nenormalių prieveiksmių.)

Kaip čia būtų lietuviškai… „Ji rašo laikraštiškai.“ Tinka? (Overly, muchly, tiredly...)

13. Make sure the reader knows who is speaking. (Pasistenkite, kad skaitytojas žinotų, kas kalba.)

Jeigu dialoge taps nebeaišku, kas kalba, žmogus bus priverstas skaityti iš naujo. Taip pat nenaudinga kirsti tiesioginę kalbą ne vietoje. Pvz. „Mano berniuk, ar jau, – tarė pulkininkas, – esi pasiruošęs karui?“ Tiktų: „Mano berniuk, – tarė pulkininkas, – ar jau esi pasiruošęs karui?“

14. Avoid fancy words. (Venkite prašmatnių žodžių.)

Venkite komplikuotų, pretenzingų, įmantrių, gudrių, tarptautinių, kai yra paprastų ir visiems suprantamų žodžių. Čia daug kas priklauso nuo rašytojo klausos. Kaip ją lavinti? Skaityti.

15. Do not use dialect unless your ear is good. (Nenaudokite tarmių, nebent turite gerą klausą.*)

Jei jau rašote su tarmiškais (ar kalbos su akcentu, ar slengo) intarpais, visame kūrinyje laikykitės tos pačios žodžio formos. Pvz. durnela vėliau nekeiskite į durniala, durnele ar pan.

16. Be clear. (Rašykite aiškiai.)

Aiškumas yra geros prozos ženklas. Jei sakinys painus, miglotas – geriau tokį išbraukti ir perrašyti.

17. Do not inject opinion. (Neįterpkite nuomonės.)

Mes visi turime nuomonę apie viską, tačiau įterpti ją bet kur – egoizmo ženklas. Sakyti savo nuomonę naudingiau tik tuomet, kai jos klausia. Rašyti – tik tuomet, kai jos tikrai reikia.

18. Use figures of speech sparingly. (Kalbos figūras naudokite taupiai.)

Kalbos figūros (retorinis kreipinys, retorinis klausimas, retorinis sušukimas, kartojimas, laipsniavimas, polisindetonas, asindetonas, paralelizmas, antitezė, elipsė, nutylėjimas, inversija, periodas ir t.t.), šaudomos viena po kitos, neleidžia skaitytojui atsikvėpti, vargina. Naudodami metaforas, nepainiokite jų: palyginę ką nors su kardžuve, nepridurkite, kad tai buvo ir kaip smėlio laikrodis.

19. Do not take shortcuts at the cost of clarity. (Nenaudokite trumpinimų aiškumo sąskaita.)

Trumpinimą reikia pirmiausia išskleisti (Pamišusių Meškų Sąjunga), o tik vėliau naudoti (PMS).

20. Avoid foreign languages. (Venkite užsienio kalbų.)

Kai kurie rašytojai jaučia poreikį įterpti žodžius ar sakinius kita kalba. Skaitytojui tai sukelia nepatogumus, o rašytojui – leidžia pasipuikuoti erudicija…

21. Prefer the standard to the offbeat. (Rinkitės normą, o ne nukrypimus.)

Naujų kalbos vėjų tegul vaikosi reklamos kūrėjai – jiems yra svarbu susikalbėti potencialių pirkėjų kalba. Jauni rašytojai kartais stačia galva neria į naujoves, užuot ramiai ir atsargiai bridę į šiaip ar taip nuolat kintančios kalbos srovę…

PASTABA: Palikau angliškus sakinius, nes mano vertimai yra netikslūs. Paaiškinimai po kiekvienu punktu yra mano, nors stengiausi laikytis originalo minties. Matote, iškyla problema – ar tai, kas tinka anglų kalbai, tinka ir lietuvių? Beje, Stranko ir Vaito „biblija rašytojams“ neatrodo absoliučiai teisinga netgi anglakalbiams. (Kritikos galite rasti čia.) O ir pati kalba tikrai yra kintantis dalykas. Kaip ir kalbos patarimai.

*pastabėta vėliau: rašytojo klausą gal geriau vadinti kalbos pojūčiu

Komentarai negalimi   |  žymės: | paskelbtateorija

2009/09/14

Žiūrėk į žmogų

By Sandra

simon hoegsberg-faces of NYC

Važiuojame troleibusu Nr. 2 link stoties. Rasa savaitgaliui čiuoš į savo Kėdainius, aš – į savo Šiaulius. Mes – pirmakursės studentės. Būsimos aktorės. Būsimos teatro, kino žvaigždės. Bet iki tol, kol tapsime žvaigždėmis, reikia iš namų bulvių ir dešros atsivežti, nes stipendijos vos užtenka bendrabučiui, o uždarbiauti specialybės dėstytoja neleidžia – sako, kad toks darbas uždės nenuplaunamą antspaudą mūsų kaktose (tapsime tipažais: Sandra-padavėja, Rasa-valytoja). Nesąmonė, aišku, bet tą dieną mes ja dar tikėjome. Šventai.

Su Rasa sėdime viena priešais kitą ir tylime – neseniai baigėsi pokalbis, užsigalvojome. Žiūriu pro langą – ruduo Vilnių spalvina. Žvilgteliu į Rasą – spokso į kažką akis išvertusi. Paseku žvilgsnį – į inteligentišką dieduką su anūke. Rasa tai pastebi ir, reikšmingai pakilnojusi antakį, vėl spokso.

- Kas yra? – klausiu.

- Stebiu, – sako.

- O kas yra, kad taip stebi?

- Taigi reikia stebėti, neprisimeni, ką dėstytoja sakė?

Dar kartą atsargiai žvilgteliu į dieduką – gal žmogų jau prakaitas pila nuo mūsų dėmesio?

- Sakė stebėti žmones, bet ne spoksoti atvirai! Bent jau neparodyk…

Rasa patraukė pečiais. Daugiau apie tai nekalbėjom iki pat studijų pabaigos, o ir po to – nes aš išėjau iš teatro sferos, o ji ten liko ligi šiolei. Ir, beje, be penkių minučių – žvaigždė!

Žmones stebėjome vis dažniau. Išmokome infiltruotis į aplinką. Elgtis natūraliai – kitaip su mumis niekas nebendrautų. Argi norėtumėt kalbėtis su tokiu šnipu, kuris užantyje laiko „blakę“ ir jūsų žodžiai kitą dieną atsidurs pirmame „Lietuvos ryto“ puslapyje? (Kai kas turbūt norėtų. Lyg tyčia, jie nėra labai įdomūs subjektai…)

Ne taip seniai radau dar vieno lietuvio režisieriaus priesaką studentams: „Žiūrėkit į žmogų!“ Tarsi vien žiūrėjimas galėtų kažką pakeisti. Žiūrėk tol, kol akys išvarvės – nieko nebus. Reiktų patarti, į ką jame žiūrėti ir ką su tuo vėliau daryti, kur panaudoti. Deja, lietuviškoji (anti)mokykla verčia nerti stačia galva į baseiną be vandens… („Meskis, o paskui bus matyt.“)

Kas tinka teatrui, dažnai tinka ir rašymui. Rašytojas irgi yra akylas savo „paukštelių“ stebėtojas.

Prestižinė Niujorko Gotham rašytojų mokykla savo knygoje apie rašymo techniką atrodo apsisprendusi: pirma buvo višta, o tik paskui kiaušinis. Pradeda kalbą nuo personažo, o jau paskui – siužetas. Sudėsiu čia keletą elementų, apie kuriuos dar nebuvau užsiminusi kituose savo įrašuose (pvz. Personažo gimdymo ypatumai).

PERSONAŽO NORAI, TROŠKIMAI, SIEKIAI

Veikėjas turi kažko norėti. Netgi jei tai tik noras pasikasyti nugarą (jei aplinkybės trukdo tai padaryti – štai tau ir intriga). Aišku, siekis gali būti didesnis – perskristi Atlantą, įveikti savo vienatvę, atskleisti šeimos paslaptį, užkariauti abejingą širdį… Ne tiek svarbu – mažytis ar didelis. Svarbu, kad veikėjas nori jo labai. Labai labai. Tiek labai, kad apie tai galima istoriją parašyti.

Veikėjai be norų – istorija be varikliuko. Labai greitai skaitytojo (o ir paties rašytojo) nebeveš beaistris tekstas, kad ir koks vaizdingas jis bebūtų.

Beje, tos veikėjų aistros ne visada turi būti atviros, tiesmukos. Užslėpta, nesakoma, gniaužiama – dar įdomiau. Svarbu, kad visgi giliai tas varikliukas veiktų.

ŽMOGIŠKOJI KOMPLIKACIJA

Močiutė rūpestinga, pacientas jautrus, gydytojas ciniškas, o klerkas – sausuolis. Kam įdomūs šablonai? Galbūt gyvenime taip ir atrodo iš pirmo žvilgsnio: žmones nesunku sudėlioti į lentynėles. Tačiau iš antro žvilgsnio – kiekvienas žmogus yra komplikuotas, t. y. sudarytas iš prieštaringų dalykėlių.

Taigi kas, jeigu rūpestingoji močiutė pasipainiojusią po kojų katę norėtų užmušti šepečiu – taip ji nekenčia jų? O jautrusis pacientas paduoda gyvybę jam išgelbėjusį chirurgą į teismą? O ciniškas gydytojas yra savo vaikų numylėtinis? O sausuolis yra meistriškas tango šokėjas?

Blogieji veikėjai nėra blogi 24 val. per parą. Taip pat ir gerieji nėra tik geri. Išvis žmonėse yra daugiau nei dvi spalvos… Veikėjų daugiaplaniškumas padeda jas atgaivinti.

Ieškodami veikėjuose kontrastų, prieštaravimų, visgi privalome išlaikyti juos vientisus. Tai reiškia, kad personažo charakteris turi turėti išteisinimą, nepatartina šaudyti šiaip sau.

Pvz. jei močiutė šiurkščiai elgiasi su katėmis, tai reiškia, kažkas joje buvo užslėpta, neatrodė ji šventoji ir prieš nuskriausdama katę. Galbūt (pafantazavę) sužinotume, kad vaikystėje jos mylimą triušiuką papjovė katė? O gal jos tėvai skandindavo kačiukus, ir ji perėmė šeimos tradicijas? O gal ji kažkada buvo labai įskaudinta ir bijo prie ko nors prisirišti, todėl nekenčia besiglaustančių kačių? O gal ji pamišėlė, todėl tik atrodo gera?

Beje, personažas gali pasielgti sau nebūdingai – nustebinti. Tačiau rašytojas turi žinoti išteisinimą.

POKYTIS

Jei veikėjo noras yra istorijos varikliukas, tai jo pokytis – istorijos kulminacija. Tai nereiškia, kad veikėjo charakteris turi visiškai pasikeisti – pvz. virsti iš flegmatiko į choleriką, iš stuobrio į gudruolį, pakeisti savo pasaulėžiūrą ar pan. Gerai suveiks bet kokio stiprumo pokytis, poslinkis, naujas suvokimas. Nuojauta, kad veikėjas geba keistis, jausti.

IŠ KUR JIE ATEINA

Iš gyvenimo. Stebint aplinkinius ir – labiausiai – save patį. Tokia patirtis yra kūrybos pagrindas.

Beje, kai kurie rašytojai bando griežtai laikytis tiesos: jie neklausia „kaip tokioje situacijoje pasielgtų mano personažas?“, jie klausia „kaip tokioje situacijoje pasielgtų mano brolis (sesuo, draugas N., mama ir pan.)“ Tiesa visgi turėtų užleisti vietą pramanui. Tegul užrašyti tikri veikėjai veikia kitaip nei gyvenime, tačiau – pagal savo charakterį, neprarasdami stuburo, esmės.

DAUGIASLUOKSNIAI IR LĖKŠTI

Ne visi personažai turi būti vienodai gilūs.

Įsivaizduokite, nuėjote į banketą. Šimtas žmonių, dvi valandos jūsų dėmesio. Ar norėtumėt susipažinti su visais? Atsirinktumėte. Kai kas liktų tik „Petras-vertėjas“ arba „Rūta-verslininkė“, o su kai kuo netgi apsikeistumėt telefono numeriais.

Taip ir kūrinyje. Kas bus, jei visi dvidešimt turės savo priešistores? Pagrindiniai personažai yra žvaigždės – jiems skiriama daugiau dėmesio, nei šalutiniams.

Taigi: pagrindiniai ir antraplaniai. Daugiasluoksniai ir lėkšti.

PER KĄ JIE ATSISKLEIDŽIA

Personažą galima nusakyti labai lakoniškai. Kad ir: „Greta yra dvidešimt dviejų metų interjero dizainerė, kuriai nepatinka jos kambariokė.“

Bet jeigu norėtume ne nusakyti, o parodyti, rašytume kažką tokio: „Visą savaitę Greta plūkėsi pono Freimano bute, ieškodama medžiagų, kurios padėtų nužeminti prieškambario lubas ir sukurtų urvo įspūdį. Pagaliau penktadienis, ir ji galėjo leisti sau prisėsti mėgstamos kavinės kampe ir ramiai siurbčioti arbatą. Žinia, kad kambariokė šiąnakt negrįš, nuteikė džiugiai: Greta galės netrukdoma verti vielutes į savo marionetes – skeletukus.“

Ir pirmame, ir antrame variante apie personažą pasakoma ta pati esminė informacija. Tačiau antruoju atveju ne tik sužinome, bet ir pamatome daugiau, net galime daryti savo išvadas.

Rodyti personažą galima per:

  • veiksmą
  • kalbą
  • išvaizdą
  • mintis

SIMFONIJA

Tie išvardyti rodymo aspektai gali būti suderinti, o gali tarpusavyje prieštarauti. Pvz. žmogus viena sako, kita galvoja, o jo išvaizda, kūno kalba išduoda dar trečia. Kai simfoniniame orkestre sąveikauja instrumentai – vieni garsėja, kiti tyla, kartais visi groja sutartinai. Gyvas personažas yra simfonija. (Rašytojas – dirigentas?)

Sužinojus (išgalvojus) apie personažą tikrai daug, tenka sprausti jį į istorijos, siužeto rėmus. Tenka atrinkti ir panaudoti tik tas detales, kurios veikia, kurių reikia. Šalutiniai personažo aprašinėjimai tik apkrauna tekstą, nukreipia dėmesį nuo pagrindinių dalykų.

VARDAS

Reiktų vengti įmantrių, nieko nesakančių apie personažą vardų (pvz. jei norėdami pasirodyti originalūs suteiksime kaimo mergaitei Estrelos vardą ir nežaisime ta detale, iškils neatsakomas klausimas: kodėl, kas, kaip pavadino? kodėl ne Danguolė? Vilma? Deimantė?).

Taip pat nenaudinga personažus vadinti panašiais vardais: Alė, Agnė ir Augė arba Vilius, Vytas ir Vaidas – skaitant painiosis. (Jau rašant painiojasi…)

Kai kada veikėjas paliekamas bevardis ar tik su pirmąja vardo raide (draugas N. ar G., ar kt.). Anonimiškumas? Ar pretenzingumas? O gal atsisakymas pasinaudoti dar vienu charakterizacijos aspektu. Nenaudinga!

Vardas tai tarsi dovanos popierėlis – užuomina į tai, kas gali būti viduje.

(rašyta pagal Gotham Writer’s Workshop)

Komentarai negalimi   |  žymės: | paskelbtateorija

2009/09/10

Apie mėšlą

By Sandra

holy+cow

Noriu pakomentuoti savo sakinį įraše Lietuviškos antys – „Juk iš mėšlo išauga geros daržovės.“

Pirmiausia. Man patinka mėšlo kvapas. Rimtai. Vaikystėje teko šiek tiek pagyventi kaime, pauostyti to mėšlo – seneliai augino dvi kiaules, karvę, o mėšlą mėžė ir pylė į krūvą kiemo gale, tręšdavo juo daržus. Nuo tų laikų man mėšlas kelia nostalgiją. Įsivaizduoju, kad taip yra ne kiekvienam miestiečiui…

Besisvečiuodama Vilniuje, išsakiau tokią (sau naują) mintį: Amerikos (ir Australijos) literatūrinėje aplinkoje – kiek galėjau pastebėti iš šono – atpažinau tokį ciklą…

…Jei nusprendei, kad būsi rašytoju, pradėjai kurti, tau visi (na, gal išskyrus pragmatikus gimines) tapšnos per petį ir ragins: puiku, rašyk, bandyk, pirk kitų rašytojų knygas, žurnalus pradedantiesiems ir pažengusiesiems rašytojams, stok į rašymą universitete, eik (mokėk pinigus) į seminarus, praktikas, imk privačias pamokas, nenuleisk rankų, jei nepriėmė leidykla – publikuok darbą pats, tikėk savimi, varyk pirmyn! Ir, aišku, šlamšto pilnos lentynos. Ir kiek tų lentynų! Ir daugiausia patys rašantieji, o ne eiliniai skaitytojai, perka tas knygas – dovanoja, dalinasi, renkasi į būrelius, diskutuoja, recenzuoja, giria, peikia, skaito garsiai, juokiasi, verkia. Vyksta veiksmas. Galima sakyti – žemo lygio veiksmas. Galima sakyti – mėšlas. Iš kurio išauga daržovės.

O jau tas prinokusias daržoves reklamuos rimti literatūros žurnalai, kažkas nominuos ir netgi išvers iš anglų į… ne tokią populiarią pasaulio kalbą. Mėšlas atsipirks. (Aišku, reikia įsivaizduoti daug didesnius anglakalbės rinkos mastelius.)

Kas būtų, jei nebūtų trąšų, juodžemio, iš kurio viskas išauga ir žydi, mezga vaisius? Būtų dykynė. Laukti stebuklo – atsitiktinio drąsaus želmenėlio – tektų ilgai. Galbūt amžinai.

Štai kodėl mums reikia grafomanų ir grafomanijos! Jeeeeee.

Manau, kad tokia mintis – ne iš giedro dangaus. Pastaruoju metu perskaičiau keletą straipsnių apie lietuvių literatūros situaciją ir (numanomą) likimą. Susidėjo.

Štai Andrius Jakučiūnas, dalyvavęs šiemet Jurbarke vykusiame forume „Šiaurės vasara“, žurnalui „Nemunas“ rašo (mano paryškinta):

Iš lietuvių pranešėjų bene didžiausią įspūdį paliko „Lietuvos ryto“ nemalonę užsitraukęs vertėjos Gabrielės Gailiūtės pranešimas „Penkios knygos“, kuriame pranešėja analizavo dviejų skaitytojų kategorijų – „skaitytojos Staselės“ ir skaitytojo „profesoriaus Raidžiūno“ (negaliu patvirtinti, ar simbolinio personažo pavardė tikrai tokia, kokia ji liko mano atmintyje – aut. past.) – galimybes susieiti. Šiame pranešime nuskambėjo ir kai kam turbūt nemalonus, tačiau, šio straipsnio autoriaus nuomone, gana teisingas teiginys – lietuvių literatūra išties nėra labai stipri (nors šiais visuotinio dekadanso laikais jos silpnumas ir neišskirtinis), todėl per metus išleidžiamų gerų knygų yra tiek nedaug, kad nemaža dalis knygų leidybai skiriamų valstybės lėšų neišvengiamai atitenka vietiniam šlamštui. Autorė siūlė šiuos pinigus verčiau naudoti remiant gerų užsienio autorių vertimus.

„Kaip mes drabstėme purvais lietuvių literatūrą“

Smagu čia pat pateikti Gabrielės tėčio, Antano Gailiaus, nuomonę iš interviu (irgi „Nemunui“):

Ar nejaučiate, kad šiandien pasipylusioje beveik nevaldomoje knygų gausoje tikros literatūros vis mažėja?

Man atrodo, kad visada taip buvo. Gerų knygų pasitaiko ne taip jau dažnai. Šiaip aš nedaug skaitau, nes mano darbas yra skaitymas ir rašymas. Laisvą minutę norisi nuo to atitrūkti. Vienas draugas kažkada sakė, jog po trisdešimties metų nebeįdomu skaityti romanus. Dabar aš jį suprantu. Juk romanas, jei nekalbėsime apie ypač intelektualius, yra tiesiog gyvenimo mokykla. Jaunas žmogus iš jų semiasi patirties. O aš dabar skaitau istorines knygas, biografijas, dienoraščius ir, žinoma, poeziją.

Lietuvių literatūroje, mano manymu, šiuo metu susilygino poezija ir proza. Dabar jos abi yra vidutinio lygio. Labai gerai, kad leidyklos vėl leidžia lietuvių autorius.

Nepriklausomybės pradžioje buvo laikas, kai skaitėme labai daug emigrantų kūrybos, vėliau atsirado daug vertimų, o dabar domimės savais autoriais. Tiesa, mūsų literatūra niekada neprilygs didelių tautų literatūrai. Pavyzdžiui, amerikiečiai daro labai geras knygas. Aš nebijau šito žodžio, nes rašymas yra tikroji meistrystė, kuri visiškai nepaneigia įkvėpimo.

Mūsų poezijoje dabar vyksta tokie patys procesai kaip ir visur kitur, nors vėl slenkame truputėlį iš paskos. Man tos naujos poezijos mados nelabai patinka, tačiau nieko bloga jose nematau.

Antanas Gailius: „Visi mes gyvename kultūroje“

Giedrė Kazlauskaitė drąsiai kritikuoja literatūros kritiką ir štai įdomi mintis (užuodžiu, kad apie mėšlą):

Tiek daug šnekama apie ,,geras“ knygas, bet juk beveik nekalbama apie blogas, negėdinami jų leidėjai, visiškai nedirbamas sanitarinis leidybos srautų koregavimo darbas. „Metuose“ kaip tik neseniai buvo kalbėta apie šiandieninės literatūros kritikos būklę: literatūrologai ją įvertino kaip nepatenkinamą, bet jokių sprendimo gairių, kaip kapstytis iš padėties, nenurodė. O juk kalbėti apie krizę – tai turėti viziją, bent įsivaizduoti, kokia turėtų būti ideali kritikos padėtis. Daryti sąmoningų poslinkių, kaip ir politikoje. Apie viziją abstrakčiai lyg ir pakalbama, tačiau ir toliau dirbami savi tiesioginiai darbai. Vadinasi, dar ne taip blogai, kaip galėtų būti, nes tuomet akademikai neabejotinai konsoliduotųsi ir eitų gelbėti mirštančio žanro.

„Akademinė legenda apie literatūros kritikos krizę“

Kadangi Lietuvos literatūroje, kaip dažnai jaučiu, visi keliai veda į „Bernardinus“, tai užbaigsiu ištrauka iš „Bernardinų“:

Šiandien nuėjęs į knygyną gali nusipirkti ir „du lagaminus sniego“, ir „kaukolę žalsvame čemodane“. Per metus Lietuvoje išleidžiama apie 450 pavadinimų knygų. Kaip atrasti knygą, kuri tikrai yra gera? Siūlome penketą savo kriterijų kūriniui, kuris neturėtų skaitytojų nuvilti: perkaitytas pasakojimas turi po kiek laiko nevalingai grįžti į atmintį; tekstas (kartais netiesiogiai) turi įtraukti ir skaitytojo patirtį; kūrinyje vaizduojami žinomi dalykai turi būti atskleidžiami naujai; knyga turi traukti žmogų skaityti ją ne vieną kartą; skaitydamas tekstą, bent trumpam, turi pamiršti viską aplink.

„Šiaurės vasara. Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“

Čia norėčiau pakomentuoti: (1) 450 pavadinimų mėšlo yra daug žadantis skaičius, (2) „du lagaminai sniego“ ir „kaukolė žalsvame čemodane“ man atrodo lygūs, (3) pagal visus kriterijus manęs neturėjo nuvilti Edmundo Malūko „Karalienė Barbora“ - iki šiol negaliu atsigaut nuo įspūdžio!

Kadangi tą įsimintiną knygą jau senokai išmečiau į RECYCLE dėžę, tai šiuo metu iš jos jau gali būti pagamintas koks nors vertingas daiktas. Iš jos, kaip iš patręštos žemės, kažkas išaugo. Kažko pasimokiau ir aš.

2 comments   |  žymės: | paskelbtastraipsniai

Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų