Važiuojame troleibusu Nr. 2 link stoties. Rasa savaitgaliui čiuoš į savo Kėdainius, aš – į savo Šiaulius. Mes – pirmakursės studentės. Būsimos aktorės. Būsimos teatro, kino žvaigždės. Bet iki tol, kol tapsime žvaigždėmis, reikia iš namų bulvių ir dešros atsivežti, nes stipendijos vos užtenka bendrabučiui, o uždarbiauti specialybės dėstytoja neleidžia – sako, kad toks darbas uždės nenuplaunamą antspaudą mūsų kaktose (tapsime tipažais: Sandra-padavėja, Rasa-valytoja). Nesąmonė, aišku, bet tą dieną mes ja dar tikėjome. Šventai.
Su Rasa sėdime viena priešais kitą ir tylime – neseniai baigėsi pokalbis, užsigalvojome. Žiūriu pro langą – ruduo Vilnių spalvina. Žvilgteliu į Rasą – spokso į kažką akis išvertusi. Paseku žvilgsnį – į inteligentišką dieduką su anūke. Rasa tai pastebi ir, reikšmingai pakilnojusi antakį, vėl spokso.
- Kas yra? – klausiu.
- Stebiu, – sako.
- O kas yra, kad taip stebi?
- Taigi reikia stebėti, neprisimeni, ką dėstytoja sakė?
Dar kartą atsargiai žvilgteliu į dieduką – gal žmogų jau prakaitas pila nuo mūsų dėmesio?
- Sakė stebėti žmones, bet ne spoksoti atvirai! Bent jau neparodyk…
Rasa patraukė pečiais. Daugiau apie tai nekalbėjom iki pat studijų pabaigos, o ir po to – nes aš išėjau iš teatro sferos, o ji ten liko ligi šiolei. Ir, beje, be penkių minučių – žvaigždė!
Žmones stebėjome vis dažniau. Išmokome infiltruotis į aplinką. Elgtis natūraliai – kitaip su mumis niekas nebendrautų. Argi norėtumėt kalbėtis su tokiu šnipu, kuris užantyje laiko „blakę“ ir jūsų žodžiai kitą dieną atsidurs pirmame „Lietuvos ryto“ puslapyje? (Kai kas turbūt norėtų. Lyg tyčia, jie nėra labai įdomūs subjektai…)
Ne taip seniai radau dar vieno lietuvio režisieriaus priesaką studentams: „Žiūrėkit į žmogų!“ Tarsi vien žiūrėjimas galėtų kažką pakeisti. Žiūrėk tol, kol akys išvarvės – nieko nebus. Reiktų patarti, į ką jame žiūrėti ir ką su tuo vėliau daryti, kur panaudoti. Deja, lietuviškoji (anti)mokykla verčia nerti stačia galva į baseiną be vandens… („Meskis, o paskui bus matyt.“)
Kas tinka teatrui, dažnai tinka ir rašymui. Rašytojas irgi yra akylas savo „paukštelių“ stebėtojas.
Prestižinė Niujorko Gotham rašytojų mokykla savo knygoje apie rašymo techniką atrodo apsisprendusi: pirma buvo višta, o tik paskui kiaušinis. Pradeda kalbą nuo personažo, o jau paskui – siužetas. Sudėsiu čia keletą elementų, apie kuriuos dar nebuvau užsiminusi kituose savo įrašuose (pvz. Personažo gimdymo ypatumai).
PERSONAŽO NORAI, TROŠKIMAI, SIEKIAI
Veikėjas turi kažko norėti. Netgi jei tai tik noras pasikasyti nugarą (jei aplinkybės trukdo tai padaryti – štai tau ir intriga). Aišku, siekis gali būti didesnis – perskristi Atlantą, įveikti savo vienatvę, atskleisti šeimos paslaptį, užkariauti abejingą širdį… Ne tiek svarbu – mažytis ar didelis. Svarbu, kad veikėjas nori jo labai. Labai labai. Tiek labai, kad apie tai galima istoriją parašyti.
Veikėjai be norų – istorija be varikliuko. Labai greitai skaitytojo (o ir paties rašytojo) nebeveš beaistris tekstas, kad ir koks vaizdingas jis bebūtų.
Beje, tos veikėjų aistros ne visada turi būti atviros, tiesmukos. Užslėpta, nesakoma, gniaužiama – dar įdomiau. Svarbu, kad visgi giliai tas varikliukas veiktų.
ŽMOGIŠKOJI KOMPLIKACIJA
Močiutė rūpestinga, pacientas jautrus, gydytojas ciniškas, o klerkas – sausuolis. Kam įdomūs šablonai? Galbūt gyvenime taip ir atrodo iš pirmo žvilgsnio: žmones nesunku sudėlioti į lentynėles. Tačiau iš antro žvilgsnio – kiekvienas žmogus yra komplikuotas, t. y. sudarytas iš prieštaringų dalykėlių.
Taigi kas, jeigu rūpestingoji močiutė pasipainiojusią po kojų katę norėtų užmušti šepečiu – taip ji nekenčia jų? O jautrusis pacientas paduoda gyvybę jam išgelbėjusį chirurgą į teismą? O ciniškas gydytojas yra savo vaikų numylėtinis? O sausuolis yra meistriškas tango šokėjas?
Blogieji veikėjai nėra blogi 24 val. per parą. Taip pat ir gerieji nėra tik geri. Išvis žmonėse yra daugiau nei dvi spalvos… Veikėjų daugiaplaniškumas padeda jas atgaivinti.
Ieškodami veikėjuose kontrastų, prieštaravimų, visgi privalome išlaikyti juos vientisus. Tai reiškia, kad personažo charakteris turi turėti išteisinimą, nepatartina šaudyti šiaip sau.
Pvz. jei močiutė šiurkščiai elgiasi su katėmis, tai reiškia, kažkas joje buvo užslėpta, neatrodė ji šventoji ir prieš nuskriausdama katę. Galbūt (pafantazavę) sužinotume, kad vaikystėje jos mylimą triušiuką papjovė katė? O gal jos tėvai skandindavo kačiukus, ir ji perėmė šeimos tradicijas? O gal ji kažkada buvo labai įskaudinta ir bijo prie ko nors prisirišti, todėl nekenčia besiglaustančių kačių? O gal ji pamišėlė, todėl tik atrodo gera?
Beje, personažas gali pasielgti sau nebūdingai – nustebinti. Tačiau rašytojas turi žinoti išteisinimą.
POKYTIS
Jei veikėjo noras yra istorijos varikliukas, tai jo pokytis – istorijos kulminacija. Tai nereiškia, kad veikėjo charakteris turi visiškai pasikeisti – pvz. virsti iš flegmatiko į choleriką, iš stuobrio į gudruolį, pakeisti savo pasaulėžiūrą ar pan. Gerai suveiks bet kokio stiprumo pokytis, poslinkis, naujas suvokimas. Nuojauta, kad veikėjas geba keistis, jausti.
IŠ KUR JIE ATEINA
Iš gyvenimo. Stebint aplinkinius ir – labiausiai – save patį. Tokia patirtis yra kūrybos pagrindas.
Beje, kai kurie rašytojai bando griežtai laikytis tiesos: jie neklausia „kaip tokioje situacijoje pasielgtų mano personažas?“, jie klausia „kaip tokioje situacijoje pasielgtų mano brolis (sesuo, draugas N., mama ir pan.)“ Tiesa visgi turėtų užleisti vietą pramanui. Tegul užrašyti tikri veikėjai veikia kitaip nei gyvenime, tačiau – pagal savo charakterį, neprarasdami stuburo, esmės.
DAUGIASLUOKSNIAI IR LĖKŠTI
Ne visi personažai turi būti vienodai gilūs.
Įsivaizduokite, nuėjote į banketą. Šimtas žmonių, dvi valandos jūsų dėmesio. Ar norėtumėt susipažinti su visais? Atsirinktumėte. Kai kas liktų tik „Petras-vertėjas“ arba „Rūta-verslininkė“, o su kai kuo netgi apsikeistumėt telefono numeriais.
Taip ir kūrinyje. Kas bus, jei visi dvidešimt turės savo priešistores? Pagrindiniai personažai yra žvaigždės – jiems skiriama daugiau dėmesio, nei šalutiniams.
Taigi: pagrindiniai ir antraplaniai. Daugiasluoksniai ir lėkšti.
PER KĄ JIE ATSISKLEIDŽIA
Personažą galima nusakyti labai lakoniškai. Kad ir: „Greta yra dvidešimt dviejų metų interjero dizainerė, kuriai nepatinka jos kambariokė.“
Bet jeigu norėtume ne nusakyti, o parodyti, rašytume kažką tokio: „Visą savaitę Greta plūkėsi pono Freimano bute, ieškodama medžiagų, kurios padėtų nužeminti prieškambario lubas ir sukurtų urvo įspūdį. Pagaliau penktadienis, ir ji galėjo leisti sau prisėsti mėgstamos kavinės kampe ir ramiai siurbčioti arbatą. Žinia, kad kambariokė šiąnakt negrįš, nuteikė džiugiai: Greta galės netrukdoma verti vielutes į savo marionetes – skeletukus.“
Ir pirmame, ir antrame variante apie personažą pasakoma ta pati esminė informacija. Tačiau antruoju atveju ne tik sužinome, bet ir pamatome daugiau, net galime daryti savo išvadas.
Rodyti personažą galima per:
- veiksmą
- kalbą
- išvaizdą
- mintis
SIMFONIJA
Tie išvardyti rodymo aspektai gali būti suderinti, o gali tarpusavyje prieštarauti. Pvz. žmogus viena sako, kita galvoja, o jo išvaizda, kūno kalba išduoda dar trečia. Kai simfoniniame orkestre sąveikauja instrumentai – vieni garsėja, kiti tyla, kartais visi groja sutartinai. Gyvas personažas yra simfonija. (Rašytojas – dirigentas?)
Sužinojus (išgalvojus) apie personažą tikrai daug, tenka sprausti jį į istorijos, siužeto rėmus. Tenka atrinkti ir panaudoti tik tas detales, kurios veikia, kurių reikia. Šalutiniai personažo aprašinėjimai tik apkrauna tekstą, nukreipia dėmesį nuo pagrindinių dalykų.
VARDAS
Reiktų vengti įmantrių, nieko nesakančių apie personažą vardų (pvz. jei norėdami pasirodyti originalūs suteiksime kaimo mergaitei Estrelos vardą ir nežaisime ta detale, iškils neatsakomas klausimas: kodėl, kas, kaip pavadino? kodėl ne Danguolė? Vilma? Deimantė?).
Taip pat nenaudinga personažus vadinti panašiais vardais: Alė, Agnė ir Augė arba Vilius, Vytas ir Vaidas – skaitant painiosis. (Jau rašant painiojasi…)
Kai kada veikėjas paliekamas bevardis ar tik su pirmąja vardo raide (draugas N. ar G., ar kt.). Anonimiškumas? Ar pretenzingumas? O gal atsisakymas pasinaudoti dar vienu charakterizacijos aspektu. Nenaudinga!
Vardas tai tarsi dovanos popierėlis – užuomina į tai, kas gali būti viduje.
(rašyta pagal Gotham Writer’s Workshop)
