Nuotraukos iš LT – II dalis

(tęsinys – pradžia buvo čia)

(17)

Mąstau kalbėdama, todėl nenuostabu, kad būdama Lietuvoje iškalbu įdomias mintis apie Lietuvą. Kalbuosi su dviem aktorėm, man sako:

- Lietuvoje – krizė. Aišku, pirmiausia kerta per kultūros finansavimą! Kai jau ir taip blogai…

- Betgi kas čia blogo? Tai gerai, kad kerta. Kerta, bet ne visiškai nuima! Tai reiškia, kad padidės konkurencija tarp menininkų. Tai reiškia, kad geresni projektai laimės. Tai reiškia: rašyk tikrai gerą projektą, ir gausi lėšų!

Mano kolegos nustebo ir sutiko, kad tai logiška ir „visai gerai“, bet, aišku, situacija nėra tokia paprasta, kad vienu sakiniu pasiguostum…

(18)

Tas mistinis pastatas, kurį remontavo tiek laiko, kiek gyvenau Vilniuje… Nacionalinė galerija. Vidury darbo dienos stovėjimo aikštelėje – vos trys automobiliai. Toks įspūdis, kad galerija nedirba. Kiek pasėdėję ant žolės ir pasigėrėję Neries pakrantės pievomis, nuėjome ieškoti įėjimo (šiek tiek užtruko). Dirba! Tik šeši litai žmogui! Ir puiku, kad mažai lankytojų – patogiau apžiūrinėti paveikslus… Čiurlionis jau išvykęs atgal į Kauną, bet užtat dar vienuolika (!) salių laukė – lietuvių dailė nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Baltoje, modernioje galerijos aplinkoje.

(19)

Įtariu, kad šunys ir katės – laisvieji vilniečiai – yra taip pat, kaip ir aš, įtraukti į Asmenų, neturinčių gyvenamosios vietos sąrašą Vilniaus savivaldybėje. Tai kaip ir ramiau – niekas neuja jų, neuis ir manęs. Dargi pašers, jeigu ką? Jau pirmą mūsų viešnagės rytą galėjome stebėti, kaip netoli Aušros vartų, kieme, moteriškė išnešė vilniečiui katinui žalių kepenų ir kaip tas urgzdamas jas lapnojo. Reketyrius!

(20)

Nors lietuviai žiūri praeiviui į akis, bet žiūri taip, kad supranti, jog „labas“ nebus. Išdrįsdavau tik šyptelti, prasižioti – ne. Galvojau – kodėl, kodėl pati nesisveikinu, juk aš irgi lietuvė – galėčiau rodyti pavyzdį? Ir visgi – į mus palankiai žiūrėjo ir šypsojosi tik užsieniečiai (taip vieni kitus ir atpažindavome). Bet vieną ankstų rytą beeinant link jūros (Nidoje), prasilenkėm su iš maudynių grįžtančiu senyvu vyriškiu ir susitiko akys, ir nusišypsojome, ir pasisveikinome „labas rytas“. Labas rytas! Ryšys rastas! Taip apsidžiaugiau, kad netrukus pasisveikinau su dar dviejomis mauduolėmis. Ryšys taip prasidėjo ir ten baigėsi. (Tą dieną išvažiavome į Šiaulius.)

(21)

Fejerverkai ant Nėries kranto. Aš:

- Kaip gražu! Atrodo, kad pinigėliai byra iš dangaus!

Vilnietė buhalterė:

- Aha, pinigėliai į orą.

(22)

Nors Lietuvoje vyksta antrinių žaliavų surinkimas – šen bei ten pūpso ryškūs bumbulai su užrašais STIKLAS, POPIERIUS, PLASTIKAS – bet iš tiesų jis nevyksta. Kur begyvenome, neradome dviejų šiukšlių dėžių (nei nuomojamame bute, nei giminių namie, nei viešbutyje). Kai vyksta RECYCLE, žmonės tai daro ne išeiginėmis dienomis, o kasdien. Mano RECYCLE šiukšlių dėžė po virtuvės kriaukle prisipildo dukart greičiau, nei paprastoji. Jeigu dabar reiktų vėl gyventi šalyje, kur plastikas ir popierius metamas į dėžę su kompostu, būtų neramu… Kurį laiką. Paskui priprasčiau. Bet ar tai gerai? (Beje, pinigėliai į sąvartyną…)

(23)

Ant Kuršių marių kranto (Nidoje) gali prisėsti smuklėje „Žuvis tik pas Joną“ ir skendėdamas dūmuose išrakinėti kokį karšį ar sterką, užsikąsdamas Palangos duona, užsigerdamas Švyturio gyvuoju alumi. Pavarvinom seilę į ungurį – šimtas litų. Brangus, gyvatė.

Į mus pėdino lietuvių būrys – pilvūzas tėtušis, dar didesnė pilvūzė motutė, pilvūzas vyresnis brolis ir džiūsna jaunesnysis su dailylente žmonele, aplink kurią zujo trys pametinukai. Visi kiek pasisukiojo aplink rūkomą žuvį, apžiūrėjo kainas, bet nieko nepirko. Kiek atsiskyrė, ilgiau prie vitrinos užtruko motutė su dviem vaikaičiais. Nugirdau ją sakant:

- Nieko, vaikai, turiu atsidėjus šimtą litų, vis tiek mes nusipirksim. Viską.

(24)

Vilniuje, Rotušės aikštėje, draugė man rodo į gatvės muzikantą, brazdinantį gitarą ir kažką suokiantį.

- Va šitas žmogus yra iš paties Niujorko! Jis čia atvyko paskui lietuvaitę, kuri jį netrukus paliko. Dabar jis groja, norėdamas atgauti jos meilę…

Apsmurgęs skrybėliuotis. Aš:

- Iš kurios jis Niujorko dalies?

Nes yra tokių rajonėlių, kad nesigirtum juose gyvenęs. Niujorkas, Niujorkas…

(25)

Vilniaus gatvėse mačiau tik tris juodaodžius žmones ir klaidžiojantį rabį pilna uniforma – ilgas rūbas, skrybėlė, (kažkodėl negarbanoti) peisai… Per du metus situacija nepasikeitė – Lietuvoje gyvena švari baltųjų rasė. Heil!

(26)

Klube WOO džiazai trukdo žiūrėti Eizenšteino „Šarvuotį Potiomkiną“ (bet patiems muzikantams ir jų moterims salėje taip neatrodo). Už nugaros girdžiu angliškai šaukiant maždaug:

- Jeigu nepakeisit muzikos, mes eisim narkašintis!

Tai jaunų užsieniečių grupė linksminasi. Atsisuku ir šypsena solidarizuojuosi. Nemaniau, kad galima taip klaikiai įgarsinti tokį smagų filmą. Be proto. Bet žinant, kad lietuviams džiazas yra metafizika… (Angliškai žodis jazz yra žodžio sex atitikmuo.)

(27)

Senamiestyje prasilenkėm su Dviratininku. Žinote tokį bičą, kuris vis suka ratus po Vilnių – jau daug metų? Išvaizda pilka, niekuo neišsiskiriantis. Storastikliai minusiniai akiniai. Šatenas. Be dviračio ir be akinių neatpažintum. Kartais jis kalbina moteris. Sykį užkalbino ir mane (o ką, negi aš kokia baidyklė, kad visas kalbintų, o manęs ne?). Jei vis dar ant dviračio, tai reiškia, kad dar nė viena su juo nesutiko išgerti kavos. O jei ir sutiko, tai ilgam nesulaikė ant žemės – jis ir vėl „balne“. Vis labiau lysta, panašėja į dviračio rėmą…

(28)

Skanus lietuviškas alus – mitas. Skanus Švyturio alus – tik fantastikos knygose! Seniau dar gerdavau Guberniją, bet jos jau nėra… Lietuviški alūs nusideda baisiausia nuodėme – yra nuobodūs. Ir kažkodėl nepilstomi į mažus buteliukus. Man vieno mažo būtų per akis, juolab, kad tai yra leistina alkoholio dienos norma – tiems, kam rūpi nuosavos kepenys. (Tik Švyturio gyvasis alus – liuks! Bet dėl jo teks vykti į Klaipėdą, Nidą…)

(29)

Presidentūros aikštėje perdien gūrinėja turistai. Gidės paprastai vaikšto iškėlusios neišskleistą skėtį. Viena sugalvojo dar gražiau: nešė ilgakotę dirbtinę aguoną…

(30)

Vilniaus knygyne pardavėja:

- O jūs nenorit skaityti lietuviškai?

- Rusų autorius norim skaityti rusiškai… juk nenaudojama kalba pasimiršta.

- Rusiškas knygynas seniai uždarytas, mes nieko neturim, rasite nebent… – ir duoda adresą Žvėryne.

Tai nieko, rusiškos klasikos radome kone kiekviename lietuviškame knygyne ir labai džiugu. Nes neskaityti rusiškos literatūros, boikotuoti rusišką meną reiktų mažiausiai. Geriau uždrausti rusiškus straipsnius delfi, rusų radiją taksi, popsūchos prekybą, surusintą lietuvių popsą, rusiškai įgarsintus filmus ir, o siaube, kanalus „History“ ir „Discovery“…

(31)

Bernardinų bažnyčios kieme – krikščioniškojo roko koncertas. Prasibraunu iki vartų ir ištempiu kaklą. Iliustruodama gestais, dainuoja baltai apsirėdžiusi mergelė: „Dievas – tavo namai…“ Ant scenos iš laimės alpsta žilagalvis ilgaplaukis pranciškonas. Už nugaros girdžiu:

- … tuo tarpu, kai visa Europa išgyvena antrąjį Renesansą, mes vis dar klaidžiojame Viduramžiuose – vis deginam ant laužų raganas…

Atsigręžiu: du pilkai apsirengę pusamžiai vyrai. Lavonų pilkumo veidais. Kalbėjusysis sujudino veido raumenis, pajutęs, kad stebiu ir girdžiu, ir suprantu, ką jis pasakė. Parodžiau susidomėjimą, bet ne atstūmimą. Jo akyse žybtelėjo, jis pasiruošė bumbėti toliau.

Tai štai, kaip atrodo anoniminiai interneto komentatoriai, pamaniau. Ilgiau prie vartų nestovėjau – aš gi ateistė. Nueidama pamačiau treninguotą banditėlį, išdaužytais priekiniais dantimis.

- Dievas tavo namai, vo! – juokėsi (ar džiaugėsi žinia?) jis.

(šiam kartui – tiek)