(1)
Geografas A.:
- Kadangi neskaitau spaudos ir neturiu televizoriaus, tai man Lietuva atrodo nuostabi šalis!
(2)
Pirmieji oro uoste pasitikę žmonės (aptarnaujantysis personalas) – rusai. Automobilį išnuomavo rusė, telefono korteles pardavė rusė, gatvėje taksistai – rusai. Vėliau susiradau kirpyklą – kirpo rusės. Kaip ir pritinka – rūstokų veidų, tačiau geros širdies. Galbūt atrodo, kad tave aprėks ir atims pinigus, bet ne, ne. Viskas gerai. Tik kyla mintis: ar Lietuvoje visus tokius darbus atlieka rusai? Australijoje tai daro indai, Amerikoje – meksikiečiai…
(3)
Oro uosto tualetas – reprezentacinis. Jis reprezentuoja visus Lietuvos tualetus, nors teko lankytis labai įvairiuose. Jeigu braižyčiau kreivę, tai dugne atsidurtų Nidos mokami tualetai – tokios smarvės net būdelėje su širdute neužuosi, o sumokėjai pusantro lito! Švariausias tualetas buvo vienoje Vilniaus vyninėje. Bendrai toks įspūdis, kad lietuviai mėgsta kaimiško stiliaus tualetus (sentimentai?): kas pasakė, kad jeigu visas restoranas primena daržinę, tai tualeto durys turi būti iš lentų su plyšiais ir grubiais kabliais? Keliskart radome visišką egzotiką – skylę grindyse ir šūdų jūrą po ja… Tiesa, tai jau lauko tualetai (tačiau vienas iš jų buvo šalia restorano)… Ir dar – lietuviai mėgsta grubų tualetinį popierių, primenantį tarybinį vyniojamą (ar tiesiog – laikraštį). Muilas lietuviams nėra svarbu plaunant rankas pakakojus. Oho!
(4)
Visi lietuviai vyrai – žvejai. Kodėl taip atrodo? Lietuvis virš keturiasdešimties įsigyja žvejo liemenę ir vaikštinėja su ja ne tik sode, darže, bet ir mieste.
(5)
Įvažiuojant į sostinę, po riebiomis raidėmis VILNIUS, tabaluoja lentelė „Europos kultūros sostinė 2009“. Bet paklausk kurio vilniečio, ar vyksta kas šiomis dienomis – vaiposi ir gūžčioja pečiais: „Nieko čia nevyksta… Gal vyksta kažkas…“ Kur apie tai sužinoti daugiau? Prieš kelionę bandžiau susirasti internete įvykių tvarkaraštį. Žinau, kad būsiu Vilniuje penkias dienas – kas vyks kiekvieną? Pagal tai, ką radau, supratau, kad beveik nieko. Tačiau jau pirmą dieną vaikščiodama po senamiestį radau keletą plakatų su renginių pavadinimais ir laiku. Renginių ciklai paskiri, kaip ir plakatai paskiri. Kažkur visai būčiau ir apsilankiusi, bet nespėjau pastebėti, nespėjau susiorganizuoti. Kažkur atsidūriau atsitiktinai, ir tuo labai džiaugiuosi. Turbūt lietuviai yra pasukę link dzen budizmo. Gerai, man irgi dzin.
(6)
Žmonės gatvėje, nepažįstami žmonės gatvėje žiūri į akis, nužvelgia bendrą vaizdelį ir vertina. Moterys įsispitrija į mano rankinę (man vyras sakė). Jei apsirengiu „laisvesne forma“ - tampu dėmesio centru. Pirmadienį apsivilkau savo „turkiškas“ nusmukusias kelnes ir laisvai patekau į tą dieną nedirbusią meno galeriją – iš mano aprangos buvo aišku, kad esu menininkė. Aišku, aš tuo naudojausi. Bet šiaip – argi ne kiekvienas, netgi ne menininkas, yra laisvas rengtis tai, kaip jam tinka ir patinka?
(7)
Koks minkštas Lietuvoje vanduo teka iš čiaupo… Mano oda iškart suminkštėjo, plaukai irgi. To neįvertinsi, nepagyvenęs Amerikoje – čia tik karštas vanduo be chloramino prieskonio (dažnai padavėja atneša geriamo vandens su ledukais, kurie buvo sušaldyti iš chloraminuoto vandens).
(8)
Batų parduotuvėje „Danija“ prie manęs prišoko jauna pardavėja ir paklausė:
- Gal tau padėt?
- Tu jaunai atrodai, – paguodė mane vyras, kai papasakojau.
Šešiolikos?
(9)
Kavinėje „Post Scriptum“ - ryškus stilistinis posūkis link Graikijos. Netgi rodo graikų televizijos kanalą! Viduje ir kieme nuo ryto iki vakaro sėdi daug užsieniečių. Prisėdome ir mes. Girdžiu, kad šalia pietauti ruošiasi vokiečių šeima – pagyvenęs raudonveidis vyriškis, pilnoka moteris ir paauglys (toks tykus, lyg būtų įvaikintas). Prie jų prieina spuoguota (lietuvė?) padavėja su baisiai storai uždažytomis blakstienomis – atrodo juoda varške apdrėbtos.
- What do you want? – klausia jų padavėja.
Tipo, ko nori?
(10)
- Lietuviai – super madinga tauta… Tik pažiūrėk, koks fetišas parduotuvėse!
- Madingi tai madingi, bet svarbiau yra pritaikyti drabužį prie veido. Drabužis be asmenybės – nei madingas, nei gražus…
Kaip tik Gedimino prospektu žingsniuoja dvi manekeniško lieknumo Zara lietuvaitės.
- Arklelių veidais…
(11)
Namo, kuriame laikinai apsigyvenome, kieme, išsinešusi savo baltą Apple, gaudžiau Zebrą (ir pagavau). Tuo tarpu privažiavo ir išlipo iš automobilio mūsų buto šeimininkas, su kuriuo dar vakar, įteikiant raktus, linksmai šnekučiavomės apie savo keliones, kilmę ir panašiai. Mes su vyru nusišypsojome ir pasiruošėme sveikintis, tačiau šeimininkas tik nudelbė galvą ir smuko pro vartus į kiemą – su reikalais.
- Lietuviai yra patologiškai nemandagūs, – pasakiau.
- Čia tau ne Australija ir ne Amerika, neužsimiršk. Nebus tau čia „hello, how are you?“, – nuramino mane vyras.
(12)
Maistas su prieskoniais (pvz. petražolės šakele) Lietuvoje turbūt yra skirtas tik aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms ar gurmanams. Gal ir teisinga. Prisiminkim savo kilmę ir nešokinėkim: antroji ar trečioji karta iš kaimo, kur į visų rūšių pautienes geriausiu atveju įmes cibulį, česnaką, juodąjį pipirą… (Betgi petražolė, petražolė – gerai ant palangės auga!) Suirus Tarybų Sąjungai, visose virtuvėse įvyko revoliucija, kurios vardas VEGETA. Vėliau atsirado intelektualų, importuojančių atskirus prieskonius. (Tik smulkmena: bazilikas ir raudonėlis maišeliuose buvo to paties (išsibezdėjusio) kvapo – sužinojau tai, nukeliavusi į Turkiją ir pauosčiusi tikrą baziliką ir tikrą raudonėlį.) Tačiau po kokio penkmečio buvo nuspręsta importuoti tik prieskonių mišinius – aiškinti namų šeimininkėms, koks prieskonis kur tinka, pasirodė beviltiška… Beje, nežinau, kaip yra šiandien – tiesiog nesiruošiau gaminti maisto ir neieškojau prieskonių prekybos centruose. Tačiau restoranuose kvapelis nekoks. Rimtai – mėtos ar petražolės lapelį gaudavom „mandriose“ vietose. Išlepusi aš… Man prieskoniai atrodo būtinas maisto priedas.
(13)
Lietuvis mąsto taip: kuo knyga storesnė ir sunkesnė, tuo brangesnė turėtų būti. Jei taip mano pirkėjas, taip mano ir pardavėjas – logiška. Viename knygyne netyčia nuo aukštos lentynos krito viena knyga ir pataikė man į ranką. Įsitaisiau mėlynę už vos ne keturiasdešimt litų. Betgi, žmonės – kaip tokią knygą kasdien rankinėje nešiotis? Kaip vežtis į kelionę? Aišku, kad tokios leidžiamos ne skaitymui, o svetainės puošmenai… Ypač savotiškai atrodo pirmą kartą leidžiamos, abejotinos meninės vertės knygos – kietais viršeliais.
(14)
Internetinis nerimas. Kur mieste pasigauti bevielį? Kirpėjos maloniai pasiūlė sugrįžti į jų saloną su kompiuteriu ir ten kampe pasėdėti, pasinaudoti kirpyklos internetu. Bet staiga viena prisiminė, jog kavinėse „Double Coffee“ gausi nemokamą Zebra internetą. Tai aš ėmiau lankytis artimiausioje „Double Coffee“ kasdien. Trečią dieną (vis ta pati) maloni padavėja man pasiūlė įsigyti kavinės nuolatinio lankytojo kortelę. Bet ačiū, aš čia trumpam.
(15)
Lietuviška televizija yra kažkas tokio. Per pirmas tris minutes mane ėmė krėsti drebulys, išjungiau. Po kelių valandų vėl įjungiau. Tądien kaip tik transliavo renginį iš Seimo. Valinskas vartydamas akis sakė kalbą apie Baltijos kelią (kažkoks nestabilus jis man pasirodė oratorius). Paskui už tribūnos stojo Prezidentė – rišlu, logiška, išlaikyta, valio. Bevaikštinėdama po namus iš beklausydama viena ausimi, sulaukiau kardinolo Bačkio pasisakymo.
- … Lietuvos žmonės stovėjo susikibę Baltijos kelyje, nes tikėjo, kad Dievas išgelbės Lietuvą…
Kaip kaip? Nes… kaip?
(16)
Gedimino prospekte važiuoja „tuk-tuk“ - dviratis su priekaba, kurioje telpa du žmonės.
- Dafiga sori, nu, DAFIGA sori! - sako (lietuvis) vairuotojas savo jaunutėms keleivėms.
(bus daugiau)
rugsėjo 7th, 2009 at 09:47
Vis paskaitau tavo interesnus pamastymus. Ir as parasysiu tau, pagalvojau…
(1)Seniai nebeskaitau laikrasciu, o televizorius rodo vien meninius bei animacinius filmus. Daug japoniskos animacijos… :)
(2)Taiklus pastebejimas. Visos tavo isvardintos profesijos reikalauja tiesioginio bendravimo su klientais, t.y. reikia komunikuoti. O kas geriau moka tai daryti negu rusai?! Shirokaja dusha… Niekada nepamirsiu ir nesuprasiu to ka mano antros eiles rusu tautybes pussesere pasake apie vaziavima traukiniais: jai labiau patinka platskartu vaziuoti, o ne kupe ar SV. Mat ten didesne galimybe susipazinti su kuo, pabendrauti, paidomauti. SV vienareiksmiskai liudnesnis komunikavimo prasme…
(3)Delio oro uosto tualetas mano atminti liks amziams… Ten oro uosto darbuotoja, isejus is tualeto, skuba ibrukti tau i rankas popierinio ranksluoscio lapa, net jeigu tu ir nenori jo imti. O po to istiesia ranka ir sako: Tips…tips.. Va toks garsas is jos lips..
(4)Ne tik zvejai, bet ir crocs’ininkai. Ir ne tik po keturiasdesimties.. Nesvarbu, kad si avalyne skirta laisvalaikiui gamtoje, darbui sode ir t.t., ja puikiausiai galima deveti iseigai ir netgi buti tuo patenkintu. Brrrrr…
(5)Dzen yra gerai kai neperauga i Dzin… :(
(6) Gaila, kad Kaune nebuvai. Ten vis dar populiarus vampyrisku nagu zudiku kultas, kai padaveja per savo nagu ilgi nepasiekia skaiciavimo masineles klavisu. Nebaisu, tam yra piestukas. Kiek sunkiau neikisti nagu i nesamas ant stalo lekstes su garuojanciais patiekalais… Plius balti smailejantys aukstakulniai bateliai, pageidautina su svarovskiais ar siaip kokia beskonybe…..
(7)Vanduo tikrai neblogas.
(8)Kvailute, ne tu sesiolikos, o pardaveja! Kai kurie paaugliai tiesiog smarkiai betarpiski ;)
(9) :)
(10)Zara lietuvaites, gucci cepelinai, hugo boss zalgiris…
(11) Ir ne Rusija. Syki laukeme stoteleje autobuso ir nebuvome tikri kuris numeris mums tinka. Paklauseme vieno vyruko. Tas vyrukas tiksliai nezinojo, tad paklause kitos 60-ties metu „dievushkos“ gal ji zino kokio mums reikia autobuso. Netrukus visa stotele, apie 20 ivairaus plauko zmoniu, aptarinejo musu keliones marsruta. Isodino i autobusa, palinkejo gero kelio ir jeigu butu tureje po ranka degtinaites buteliuka, esu tikra, butu ipile graniona za vstrechiu..
(12) Ne gurmanu tauta…ech..
(13)O koks sriftas platus ir didelis tose knygose! Pagalvota apie vargingiausius literaturos megejus, apie tuos kurie akiniu neisgali nusipirkti…
(14) Visiskas nesusipratimas su tuo bevieliu..
(15)Kazkas tokio ko nereikia ziureti. Apie Backi – neikvepia kazkodel jis man tautiskumo ir lietuvybes savo lauzyta lietuviu kalba…
(16) Dar galejai isgirsti naujadara ne levelis arba zemas levelis….. Taip sako lietuves merginos..
rugsėjo 9th, 2009 at 08:14
[...] 2009/09/09 (tęsinys – pradžia buvo čia) [...]
rugsėjo 9th, 2009 at 08:54
(9) apie kalbą –
vienoj pakelės kavinėj išgėrus alaus su kepta duona („švyturio“, nes kitokių negausi – nebent Vilniuj „Šnekučio“ bare – kur ir paskanaut, ir paremt vietinių gamintojų, ir padorių 10-čiai – 15-ai minučių užsukančių vyriškių su sovietiniais lietpalčiais ir maišeliais vietoj rankinės pamatyt gali), taigi, išvažiuojant į magistralę medžio lentoj iškaltas nuoširdus palinkėjimas: „Gero kelio! GOOD WAY!“ Užsieniečiams matyt iškart nedulka kelelis :)
Bet apie ZARA (10) – ir lietuvaičiai vyrai taip sakant yra zara. Labai rimti, santūrūs ir labai patys patys. Jei praeina pro juos tiesiai žiūrėdama mergina, jie nuleis akis, nusisuks, pažiūrės į savo laikrodį ar mobilų ir pamanys, „jo, ne viena norėtų… “ :D
Ir apie vertinimus ir (6) šypsenas: ryte miškelyje šiaip sau jaučiuos laiminga, tie žemės, žolių ir vandens kvapai beveik miesto centre, ką aš galiu padaryt, – džiugina. Bet štai pamatau moteriškę su šuniuku. Gerai, dabar bus mokyklos atminimų anketų išmintis, bet tyčia neišaugu – nusišypsot žmogui, atseit tai gali būti vienas malonus dalykas nekokią dieną (per daug į akis nelendu, tik taip tarsi netyčia) Taigi ir šįkart tai bandau.. Bet oho, gerai, kad bėgau – ne tik moteriškė, bet ir jos šuo tokiom susirūpinusiom minom į mane pažiūrėjo, kad teko suprasti kitą dalyką. Nėra ko nei didžiuotis Lietuvos nekrošiais ir koršunovais, nei stebėtis. Tai tiesiog natūralu – mes visi esam hamletai. Paprasčiausiai kasdien mums tenka tokios dilemos. Todėl nėra laiko džiaugsmams.
Beje, ačiū, Sandra, skaitau grafomaniją su malonumu!
rugsėjo 9th, 2009 at 10:22
Ačiū tau, Kristina (beje, smagu matyti rusišką lietuvaitės pavardę ir nepamiršti, kad rusų kraujo jau yra mumyse, to neatimsi, neišplausi – ir reikia tai priimti – būtų daug sveikiau…).
Ačiū tau, Jolanta, kad skaitai ir kad komentuoji taip gražiai.
Skaitydama jūsų komentarus, galvoju, kad dvi savaitės Lietuvoje – per mažai. Dar džiugina savikritika ir humoro jausmas – mes jį visgi turime! Mokame nepiktai pasijuokt, o tai yra tik į gera…
Didžiuokimės ir girkimės ;)
rugsėjo 17th, 2009 at 13:48
Ne tik rusu. Ir žydų gal mumyse yra ;)))) Matai, ta savikritika atmiežta humoru atsiranda tuomet kai siek tiek sumažėja savęs sureikšminimas… Geriausias būdas – keliauti po margą pasaulį. Savęs vertinimas ir suvokimas pasikeičia kardinaliai. O didžiuotis mes turim kuo, lygiai taip kaip ir visos kitos tautos. Aciu ir Tau :)