(1)

Geografas A.:

- Kadangi neskaitau spaudos ir neturiu televizoriaus, tai man Lietuva atrodo nuostabi šalis!

(2)

Pirmieji oro uoste pasitikę žmonės (aptarnaujantysis personalas) – rusai. Automobilį išnuomavo rusė, telefono korteles pardavė rusė, gatvėje taksistai – rusai. Vėliau susiradau kirpyklą – kirpo rusės. Kaip ir pritinka – rūstokų veidų, tačiau geros širdies. Galbūt atrodo, kad tave aprėks ir atims pinigus, bet ne, ne. Viskas gerai. Tik kyla mintis: ar Lietuvoje visus tokius darbus atlieka rusai? Australijoje tai daro indai, Amerikoje – meksikiečiai…

(3)

Oro uosto tualetas – reprezentacinis. Jis reprezentuoja visus Lietuvos tualetus, nors teko lankytis labai įvairiuose. Jeigu braižyčiau kreivę, tai dugne atsidurtų Nidos mokami tualetai – tokios smarvės net būdelėje su širdute neužuosi, o sumokėjai pusantro lito! Švariausias tualetas buvo vienoje Vilniaus vyninėje. Bendrai toks įspūdis, kad lietuviai mėgsta kaimiško stiliaus tualetus (sentimentai?): kas pasakė, kad jeigu visas restoranas primena daržinę, tai tualeto durys turi būti iš lentų su plyšiais ir grubiais kabliais? Keliskart radome visišką egzotiką – skylę grindyse ir šūdų jūrą po ja… Tiesa, tai jau lauko tualetai (tačiau vienas iš jų buvo šalia restorano)… Ir dar – lietuviai mėgsta grubų tualetinį popierių, primenantį tarybinį vyniojamą (ar tiesiog – laikraštį). Muilas lietuviams nėra svarbu plaunant rankas pakakojus. Oho!

(4)

Visi lietuviai vyrai – žvejai. Kodėl taip atrodo? Lietuvis virš keturiasdešimties įsigyja žvejo liemenę ir vaikštinėja su ja ne tik sode, darže, bet ir mieste.

(5)

Įvažiuojant į sostinę, po riebiomis raidėmis VILNIUS, tabaluoja lentelė „Europos kultūros sostinė 2009“. Bet paklausk kurio vilniečio, ar vyksta kas šiomis dienomis – vaiposi ir gūžčioja pečiais: „Nieko čia nevyksta… Gal vyksta kažkas…“ Kur apie tai sužinoti daugiau? Prieš kelionę bandžiau susirasti internete įvykių tvarkaraštį. Žinau, kad būsiu Vilniuje penkias dienas – kas vyks kiekvieną? Pagal tai, ką radau, supratau, kad beveik nieko. Tačiau jau pirmą dieną vaikščiodama po senamiestį radau keletą plakatų su renginių pavadinimais ir laiku. Renginių ciklai paskiri, kaip ir plakatai paskiri. Kažkur visai būčiau ir apsilankiusi, bet nespėjau pastebėti, nespėjau susiorganizuoti. Kažkur atsidūriau atsitiktinai, ir tuo labai džiaugiuosi. Turbūt lietuviai yra pasukę link dzen budizmo. Gerai, man irgi dzin.

(6)

Žmonės gatvėje, nepažįstami žmonės gatvėje žiūri į akis, nužvelgia bendrą vaizdelį ir vertina. Moterys įsispitrija į mano rankinę (man vyras sakė). Jei apsirengiu „laisvesne forma“ - tampu dėmesio centru. Pirmadienį apsivilkau savo „turkiškas“ nusmukusias kelnes ir laisvai patekau į tą dieną nedirbusią meno galeriją – iš mano aprangos buvo aišku, kad esu menininkė. Aišku, aš tuo naudojausi. Bet šiaip – argi ne kiekvienas, netgi ne menininkas, yra laisvas rengtis tai, kaip jam tinka ir patinka?

(7)

Koks minkštas Lietuvoje vanduo teka iš čiaupo… Mano oda iškart suminkštėjo, plaukai irgi. To neįvertinsi, nepagyvenęs Amerikoje – čia tik karštas vanduo be chloramino prieskonio (dažnai padavėja atneša geriamo vandens su ledukais, kurie buvo sušaldyti iš chloraminuoto vandens).

(8)

Batų parduotuvėje „Danija“ prie manęs prišoko jauna pardavėja ir paklausė:

- Gal tau padėt?

- Tu jaunai atrodai, – paguodė mane vyras, kai papasakojau.

Šešiolikos?

(9)

Kavinėje „Post Scriptum“ - ryškus stilistinis posūkis link Graikijos. Netgi rodo graikų televizijos kanalą! Viduje ir kieme nuo ryto iki vakaro sėdi daug užsieniečių. Prisėdome ir mes. Girdžiu, kad šalia pietauti ruošiasi vokiečių šeima – pagyvenęs raudonveidis vyriškis, pilnoka moteris ir paauglys (toks tykus, lyg būtų įvaikintas). Prie jų prieina spuoguota (lietuvė?) padavėja su baisiai storai uždažytomis blakstienomis – atrodo juoda varške apdrėbtos.

- What do you want? – klausia jų padavėja.

Tipo, ko nori?

(10)

- Lietuviai – super madinga tauta… Tik pažiūrėk, koks fetišas parduotuvėse!

- Madingi tai madingi, bet svarbiau yra pritaikyti drabužį prie veido. Drabužis be asmenybės – nei madingas, nei gražus…

Kaip tik Gedimino prospektu žingsniuoja dvi manekeniško lieknumo Zara lietuvaitės.

- Arklelių veidais…

(11)

Namo, kuriame laikinai apsigyvenome, kieme, išsinešusi savo baltą Apple, gaudžiau Zebrą (ir pagavau). Tuo tarpu privažiavo ir išlipo iš automobilio mūsų buto šeimininkas, su kuriuo dar vakar, įteikiant raktus, linksmai šnekučiavomės apie savo keliones, kilmę ir panašiai. Mes su vyru nusišypsojome ir pasiruošėme sveikintis, tačiau šeimininkas tik nudelbė galvą ir smuko pro vartus į kiemą – su reikalais.

- Lietuviai yra patologiškai nemandagūs, – pasakiau.

- Čia tau ne Australija ir ne Amerika, neužsimiršk. Nebus tau čia „hello, how are you?“, – nuramino mane vyras.

(12)

Maistas su prieskoniais (pvz. petražolės šakele) Lietuvoje turbūt yra skirtas tik aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms ar gurmanams. Gal ir teisinga. Prisiminkim savo kilmę ir nešokinėkim: antroji ar trečioji karta iš kaimo, kur į visų rūšių pautienes geriausiu atveju įmes cibulį, česnaką, juodąjį pipirą… (Betgi petražolė, petražolė – gerai ant palangės auga!) Suirus Tarybų Sąjungai, visose virtuvėse įvyko revoliucija, kurios vardas VEGETA. Vėliau atsirado intelektualų, importuojančių atskirus prieskonius. (Tik smulkmena: bazilikas ir raudonėlis maišeliuose buvo to paties (išsibezdėjusio) kvapo – sužinojau tai, nukeliavusi į Turkiją ir pauosčiusi tikrą baziliką ir tikrą raudonėlį.) Tačiau po kokio penkmečio buvo nuspręsta importuoti tik prieskonių mišinius – aiškinti namų šeimininkėms, koks prieskonis kur tinka, pasirodė beviltiška… Beje, nežinau, kaip yra šiandien – tiesiog nesiruošiau gaminti maisto ir neieškojau prieskonių prekybos centruose. Tačiau restoranuose kvapelis nekoks. Rimtai – mėtos ar petražolės lapelį gaudavom „mandriose“ vietose. Išlepusi aš… Man prieskoniai atrodo būtinas maisto priedas.

(13)

Lietuvis mąsto taip: kuo knyga storesnė ir sunkesnė, tuo brangesnė turėtų būti. Jei taip mano pirkėjas, taip mano ir pardavėjas – logiška. Viename knygyne netyčia nuo aukštos lentynos krito viena knyga ir pataikė man į ranką. Įsitaisiau mėlynę už vos ne keturiasdešimt litų. Betgi, žmonės – kaip tokią knygą kasdien rankinėje nešiotis? Kaip vežtis į kelionę? Aišku, kad tokios leidžiamos ne skaitymui, o svetainės puošmenai… Ypač savotiškai atrodo pirmą kartą leidžiamos, abejotinos meninės vertės knygos – kietais viršeliais.

(14)

Internetinis nerimas. Kur mieste pasigauti bevielį? Kirpėjos maloniai pasiūlė sugrįžti į jų saloną su kompiuteriu ir ten kampe pasėdėti, pasinaudoti kirpyklos internetu. Bet staiga viena prisiminė, jog kavinėse „Double Coffee“ gausi nemokamą Zebra internetą. Tai aš ėmiau lankytis artimiausioje „Double Coffee“ kasdien. Trečią dieną (vis ta pati) maloni padavėja man pasiūlė įsigyti kavinės nuolatinio lankytojo kortelę. Bet ačiū, aš čia trumpam.

(15)

Lietuviška televizija yra kažkas tokio. Per pirmas tris minutes mane ėmė krėsti drebulys, išjungiau. Po kelių valandų vėl įjungiau. Tądien kaip tik transliavo renginį iš Seimo. Valinskas vartydamas akis sakė kalbą apie Baltijos kelią (kažkoks nestabilus jis man pasirodė oratorius). Paskui už tribūnos stojo Prezidentė – rišlu, logiška, išlaikyta, valio. Bevaikštinėdama po namus iš beklausydama viena ausimi, sulaukiau kardinolo Bačkio pasisakymo.

- … Lietuvos žmonės stovėjo susikibę Baltijos kelyje, nes tikėjo, kad Dievas išgelbės Lietuvą…

Kaip kaip? Nes… kaip?

(16)

Gedimino prospekte važiuoja „tuk-tuk“ - dviratis su priekaba, kurioje telpa du žmonės.

- Dafiga sori, nu, DAFIGA sori! - sako (lietuvis) vairuotojas savo jaunutėms keleivėms.

(bus daugiau)