Lietuviškos antys

Švinta. Tyla, tik vienišas svirplys čirpauja. Tol, kol neatveri lango ir nesuvoki, jog svirplys ne čirpauja, o plyšauja, o tylos kaip ir nėra – ūžia miesto ventiliatoriai. Aš ne Vilniaus senamiestyje. Ir ne Šiaulių priemiestyje. Ir ne Kuršių Nerijos pakrantėje.

Stamforde. Amerikoje. Lietuvoje greit pusiaudienis, o čia – paryčiai. Vakar automobiliu, lėktuvu, didesniu lėktuvu, taksi, traukiniu parsiradom „namo“ iš „namų“.

„Parašyk apie gyvenimą Amerikoje, apie tuos išprotėjusius žydus, kurie šeštadieniais bijo kepti vištą, kad rabis akmenimis neužmėtytų – juk taip įdomu!“ O man įdomi kitokia egzotika – lietuviškoji. Patikėkite, mūsų dviejų savaičių atostogos Lietuvoje viršijo didžiausius lūkesčius. Ir būtinai apie tai parašysiu kiek vėliau, nes visos kelionės metu rašiau į kelionės žurnalą. Bet pirmiausia – medžioklės rezultatai.

Nusipirkau tik šešias lietuvių autorių knygas, tačiau pavarčiau dar kokią dešimtį. Taigi galima sakyti, kad dešimtį nušoviau vietoje.

Nepirkau Fioklos „Superleninas ir amanitas muscarias“, bet įdomu: internete pamačiusi viršelio nuotrauką, įsivaizdavau, kad tai didelė knyga. Ogi ne, mažuliukė savo forma – didelė turiniu! Varčiau pagarbiai. Manęs postmodernizmo šposai labai neveža, bet iš esmės tokioms srovėms pritariu. Juk turi kažkas apie Leniną ir musmires parašyti/papaišyti. Va tokia beprotiška forma.

Nutariau negaišti laiko Elenai de Strozzi, kurios jau pats slapyvardis man atrodo nesveikai. Jos knygos, kaip paaiškėjo, irgi daug mažesnio formato, nei įsivaizdavau. Tačiau pavarčius – tekstai skysti. Netikiu, kad meilės intrigos išgelbėtų situaciją. Nuobodu.

Nustebino Alberto Dusevičiaus „Perkūno karys“ - jis dar ir iliustruotas! Afganistano ir viduramžių karo vaizdais. Skamba savotiškai? Hm. Pernelyg, kad skirčiau vietos lagamine.

Tomo Šinkariuko „Šokis“ su pimpalingu „šokėju“ ant viršelio manęs nesudomino – viduje radau charmsiškus tekstukus. Išvis, lietuviai vyrai labai mėgsta Daniilą Charmsą, nes ne viename kūrinyje įžvelgiau tų bruožų. Absurdas, keiksmažodžiai, šlykštynės… (Beje, Charmsas visiškai ne apie tai.) Lietuviškai klonai man nei absurdiški, nei bijau aš tų keiksmų, organų… tai lieka tik šleikštulys. Geriau paskaitysiu savo meilę Bukowskį. Tas tai virš visko – gražus, gilus žmogus.

Palaikiau rankose Sigito Parulskio… Tfu, jau net tokie žodžiai kelia nešvankias asociacijas! Palaikiau rankose jo atseit geriausią veikalą: „Trys sekundės dangaus“. Paaiškėjo, kad veikėjas – zekas? Oho. Svaičiojantis apie Dievą? Ohoho. Pats tekstas atrodo profesionalus arba, kaip sako „kritikai“ - parašyta rišliai, raštingai. Gerai, bet vis tiek man to per maža, kad patikėčiau Parulskiu kaip žmogumi. Čia jau asmeniškumai, prisipažįstu.

Pavarčiau visus, kuriuos tik radau, „Tyto Albos“ debiutus. Deja, nė vienas man nepasirodė vertas dešimties minučių dėmesio. Elžbieta Latėnaitė („Apsichė“), Rasa Aškinytė („Rūko nesugadinti“) ir Aidas Kelionis („Smėlynų vanduo“). Bet: gerai, kad ir tokias leidžia. Juk iš mėšlo išauga geros daržovės.

Neva psichologinės novelės rašytoja Astrida Petraitytė – neradau nei psichologijos, nei ko. Tik trijų aukštų metaforas, kurios šiaip jau dar būtų atleistinos Danutei Kalinauskaitei, nes jos bent turinys nepamirštas. Ne ne, ačiū.

Andriaus Jakūčiūno „Tėvynė“- knyga, parašyta viena pastraipa, man pasirodė irgi savotiškas reiškinys (kaip Leninas ir grybai), bet tiesiog šiandien manęs tai nedomina. Bijau, kad autorius „užsitempęs literatas“, o aš tokių nemėgstu (asmeniškumai).

Daugiau kaip ir nieko neieškojau – pasidaviau knygų lentynos vilionėms – reiktų rašyti daugiskaita, nes aplankiau septynis Vilniaus knygynus. Deja, daugelyje nebuvo patogu domėtis knygomis – nėra kėdžių prie lentynų. Netoli Seimo esančioje „Vagoje“ neiškentusi nukrausčiau vieną knygomis apkrautą kėdutę ir prisėdau. Viena dvivietė sofa visame aukšte? Juk ant tokios realiai telpa tik vienas žmogus! Nesėsi prie nepažįstamo, kai vietos tiek mažai. (Patogiausia skaitinėti „Akropolio“ knygyne – ten gali ant plačių laiptų voliotis.)

Dabar sąrašas tų, kurie pateko į mano lagaminą:

Rima Urmetzer „Per aspera…“ (34,22 Lt)

Valdas Papievis „Vienos vasaros emigrantai“ (7,20 Lt – nukainuota)

Vilė Vėl „Kur vasara amžina“ (3,95 Lt – nukainuota)

Dalia Urnevičiūtė „Leona“ (21,40 Lt)

Jurgis Buitkus „Nematomas“ (28,50 Lt)

Algis Butkus „Sumautas Rojus“ (3,80 Lt – leista savo lėšomis)

Dar prigriebiau du užsieniečius, kurių nerasiu Amerikoje:

Witold Gombrowicz „Kosmosas“ (34,79 Lt)

Ingvar Ambjornsen „Karalienė miega“ (7,96 Lt – turbūt todėl, kad plona)

Ir dvi negrožines:

Vladimir Toporov „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“ (32,05 Lt)

Friedrich Nietzsche „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (23,99 Lt)

Paaiškėjo, kad Lietuvoje naujai leistos knygos veik amerikietiškų kainų (amerikietiška kainuoja apie 15-20$ – tai padvigubinkit), kažko lentynose lengvai nerasi – išleista, išpirkta, kaput.

Nesakau, kad susirinkau įdomiausias lietuviškas knygas, ne. Savaitė buvo per trumpas laikas, kad viską ištyrinėčiau, nes juk ne vien tai dariau… Tačiau bendrai įspūdis toks, kad lietuviškų knygų išleista mažokai ir jomis domėjausi tik aš viena :)

Viso šiame apsipirkime išleidau 197,86 Lt.

Ir dabar pažiūrėsim, kiek kartų prašausiu.

O, jau ir prašvito…