Monthly Archives: rugpjūčio 2009

25 filmai apie rašytojus

barton fink coen

Jie svajoja būti rašytojais, jie rašo į stalčių, jie randa leidėją, jie neparsiduoda, parduoda, jie žudo, ieškodami įkvėpimo, jie prasigeria, prasikruša, prasiskolina, įklimpsta, užlūžta, miršta niekam nežinomi arba žinomi, bet nežinodami, kad apie juos bus sukurtas vaidybinis filmas.

Šiuos dvidešimt penkis filmus apie rašytojus ir rašančiuosius esu mačiusi vieną ar kelis kartus, kai kuriuos seniai, kai kuriuos užvakar. Nerūšiuoju pagal gerumą, tiesiog rikiuoju:

1. “An Angel At My Table” (Jane Campion, 1990)

Pagal autobiografinę zelandų poetės ir prozininkės Džanetos Freim (Janet Frame) knygą tuo pačiu pavadinimu. Freim spėjo pamatyti filmą apie save. “Tai ne mano gyvenimas,” – pasakė. Bet niekas ir nesitikėjo atkurti ekrane jos gyvenimą. Argi įmanoma?

2. “Cet amour-là” (Josée Dayan, 2001)

Viena iš Margeritos Diura (Marguerite Duras) knygų vadinasi “Yann Andrea Steiner”. Tai vardas jaunuolio, su kuriuo rašytoja nugyveno savo paskutinį dešimtmetį – apie tai šis filmas. Tai buvo meilė? Sado-mazochizmas? Tai buvo gyvenimas.

3. “Swimming Pool” (François Ozon, 2003)

Detektyvų autorė, kurios autografus medžioja britės bobutės, įkvėpimo ieško Prancūzijoje. Pusiau anglė, pusiau prancūzė aktorė Šarlotė Rampling (Charlotte Rampling) žiūrovams atveria ne tik savo nuogą krūtinę, bet ir detektyvų rašymo užkulisius.

4. “Barton Fink” (Joel Coen, 1991)

Turi gi kažkas parašyti tekstus, kuriuos ištars Holivudo žvaigždžių lūpos… Kas tie žmonės? Kur ir kaip jie gyvena? Tamsa ir alus, alus ir tamsa? A, kartais ugnis.

5. “Secret Window” (David Koepp, 2004)

Rašymo blokas, susidvejinimas, žmogžudystės, painus siužetas ir neraminantis kukurūzų laukelis po langu. Oi, rašytoją vaidina Džonis Depas (Johnny Depp). (Kurio aš nemėgstu.)

6. “Reprise” (Joachim Trier, 2006)

Du geriausi draugai susitinka prie pašto dėžės: abiejų pirmosios knygos iškeliaus į pasaulį. Jie abu svajoja apie tą patį? (Saugokis to, apie ką svajoji…)

7. “Morvern Callar” (Lynne Ramsay, 2002)

Kalėdų išvakarėse prekybos centro pardavėja gavo dovanėlę: jos vaikinas nusižudė po eglute, palikęs drąsinantį laiškelį, banko kortelę ir savo romaną, kurį prašoma išsiųsti leidėjams. Ji išpildo jo paskutinį norą: nuo tol gyvena itin drąsiai, romaną išsiunčia. Tik ne su jo, o su savo vardu. Movern Callar.

8. “Lucía y el sexo” (Julio Medem, 2001)

“Lucija ir seksas”. Liucija – padavėja. Jos sugyventinis – rašytojas. Rašytojai yra komplikuotos asmenybės. Kai kurios padavėjos – super seksualios.

9. “Barfly” (Barbet Schroeder, 1987)

Mikis Rurkas (Mickey Rourke) vaidina Čarlzą Bukovskį (Charles Bukowski) aka Činaski (Chinaski). Pusiau autobiografinis filmas. Gal dėl to, kad Bukovskis taip pasakė.

10. “Capote” (Bennett Miller, 2005)

Filmas apie vieną skausmingiausių Trumano Kapotės (Truman Capote) gyvenimo epizodų – negrožinės knygos apie žudikus kūrimą. Pagal knygą “Šaltu krauju” (“In Cold Blood”), beje, ekranizuotą 1967 m. režisieriaus Ričardo Brukso (Richard Brooks).

11. “Roman de Gare” (Claude Lelouch, 2007)

Išversta “Stoties romanas”, nors geriau tikrų “Degalinės romanas”, nes du personažai (prostitutė ir rašytojas-vaiduoklis (“ghost writer”)) susitinka degalinėje, pakeliui, kiekvienas su savo rūpesčiais. Susitinka ir nebeišsiskiria amžiams, nes – patenka į romano puslapius.

12. “Before Night Falls (Antes que anochezca)” (Julian Schnabel, 2000)

Biografija. Kubos poetas ir prozininkas Reinaldo Arenas – karštas kaip cigaro galiukas, dygus kaip kaktusas, žydras kaip Pietų Amerikos dangus. Jį vaidina nuostabusis Chavjeras Bardemas (Javier Bardem).

13. “Naked Lunch” (David Cronenberg, 1991)

Viljamo Barouzo (William S. Burroughs) “Nuogi pusryčiai” – tai, ką atrodo neįmanoma pavaizduoti, pavaizduota. Nors negalėčiau atpasakoti, ką mačiau. Narkomano sapnas.

14. “Adaptation” (Spike Jonze, 2002)

Nikolas Narvelis (Nicolas Cage) susidvejinęs. Vienas iš jo vaidinamų dvynių rašo knygos (“The Orchid Theft”) adaptaciją filmui.

15. “Sunset Boulevard” (Billy Wilder, 1950)

Pirmieji kadrai – scenaristo liūdnas galas. Po to seka istorija apie sunkų gyvenimą iki liūdno galo. Holivudas…

16. “Leaving Las Vegas” (Mike Figgis, 1995)

Tas žmogus ne šiaip girtuoklis ir ne šiaip žudosi nusigerdamas. Jis prieš tai dar ir rašė.

17. “Mishima: A Life in Four Chapters” (Paul Schrader, 1985) Yukio Mishima

Ilga-kilo-metražinis. Apie itin aršų japoną. Bet šiaip Jukio Mišima (Yukio Mishima) daug įdomesnis už filmą apie jį. Na, filme bandoma atskleisti kūrybos šaknis… na, na…

18. “As Good As It Gets” (James L. Brooks, 1997) ir “Something’s Gotta Give” (Nancy Meyers, 2003)

Sudėjau du į vieną, nes abu juokingi ir abiejuose Džekas Nikolsonas (Jack Nickolson). Tik pirmajame jis pas yra isteriškai neurotiškas rašytojas, o antrajame – jo draugė (patikslinimas: dramaturgė).

19. “In the Mood For Love (Fa yeung nin wa)” (Kar Wai Wong, 2000)

Du apgauti savo antrųjų pusių žmonės rašo drauge romaną (apie kovinius menus). Dingstis.

20. “Bitter Moon” (Roman Polanski, 1992)

Oskaras – netalentingas rašytojas. Pats taip nemano. Nesiseka rašyti – kaltas visas pasaulis.

21. “The Hours” (Stephen Daldry, 2002)

Per visą filmą eina epizodas apie Virdžiniją Vulf (Virginia Woolf), o taip pat ir epizodas iš jos romano “Mrs. Dalloway”.

22. “Storytelling” (Todd Solondz, 2001)

Pirmoji filmo dalis – vyksta kūrybiško rašymo kursai. Juodasis humoras (juodaodis dėstytojas dūksta).

23. “Wilde” (Brian Gilbert, 1997)

Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) ir jo gyvenimo meilė (antroji po rašymo). Pagal geriausias senovės graikų pederastijos tradicijas.

24. “Fear and Loathing in Las Vegas” (Terry Gilliam, 1998)

Pastebėkite, Džonis Depas (Johnny Depp) su savimi visur tąso spausdinimo mašinėlę.

25. “Man From Elysian Fields” (George Hickenlooper, 2001)

Rašytojas tėtis turi kažkaip išlaikyti šeimą, vaikus. Koks darbas atima mažiausiai laiko? Žigolo agentūra padės.

*

Ilgai galvojau: gal pamiršau kokį rusišką ar lietuvišką filmą apie rašytojus? Neprisimenu rusiškų. Tik vieną lietuvišką: ”Julius Janonis” (režisieriai statytojai - Balys Bratkauskas, Vytautas Dabašinskas, 1959). Vis geriau, negu nieko.

Priminkite, ką pamiršau, pasidalinkite tuo, ką žinote. Kokį dar filmą būtų smagu pamatyti?


Gimtadienis #1

greitas vezliukas

„Grafomanijos“ pirmojo gimtadienio proga (rugpjūčio 4 d.) Sandra klausinėja Bernotaitės:

Kokia buvo pradžia?

Pradžioje buvo vienas žodis: grafomanija. Ir noras nebūti grafomane. Ir suvokimas, kad noriu būti rašytoja, tačiau mažai ką apie tai žinau. Kadangi jau pusmetį daug apie tai skaičiau ir radau keletą angliškų tinklalapių apie rašymą, nusprendžiau ieškoti giliau ir dalintis atradimais. Pirmasis įrašas – Stiveno Kingo septynių priesakų vertimas. (Simboliškai gimtadienio proga skaitau visą knygą, iš kurios jie buvo cituojami.) Šiandien „Grafomanijoje“ virš dviejų šimtų įrašų. Užsiregistravę RSS, straipsnių laukia net (!) 18 skaitytojų. Keturi žmonės naujienas randa savo e-pašto dėžutėse.

Ar tikėjaisi sulaukti tiek dėmesio, kai pradėjai rašyti?

Tas dėmesys palyginus ne toks ir didelis, tačiau ir jo stengiausi nesitikėti. Juk rašančių – turiu omenyje, tikrai rašančių, o ne svajojančių tai daryti – lietuvių yra visai nedaug. Manyčiau, kokios dvi dešimtys iš trijų milijonų. Jauniesiems galiu pasirodyti pernelyg „gudri“, senieji neskaito internete, o bendraamžiai sunkiai pasitiki, nes jie gi su manimi „kiaules ganė“: kaip gi nugyvenusi tiek pat, kiek ir jie, žinau ne tai, ką jie? Taigi pradėdama tikėjausi rasti bent penkis nuolatinius skaitytojus…

Kaip jų ieškojai? Juk jie nededa skelbimų internete…

Kartais vis perskaitau kokio nors blogerio dejones, kad atseit jo niekas neskaito. Ar turėtų skaityti vien todėl, kad kažkas susimildamas rašo? Taip nebūna net Lietuvos blogosferoje. Tam, kad tave skaitytų, turi (1) stengtis rašyti kuo geriau, (2) rašyti į temą, (3) reklamuotis. Tiesą pasakius, po pirmojo pusmečio šiek tiek apleidau reklamą, ir rezultatai akivaizdūs – štilis.

Be to, juk vasara…

Taip, bet rašytojams vasara – tai tik dar vienas metų laikas. Netgi geriau rašymui – kiūksant priešais kompiuterį, ne taip greit sustingsta kaklo raumenys… Kai šviečia saulė – bent už lango – nuotaika geresnė, rašyti smagiau.

Ką tau duoda „Grafomanija“? Kodėl tu ją rašai? Argi ji neatima laiko, kurį galėtum skirti „rimtam“ rašymui?

„Grafomanija“ mažina savigraužą. Stivenas Kingas užsibrėžęs per dieną parašyti bent 2000 žodžių (dirba be išeiginių!), o aš ką – negaliu parašyti bent 500 triskart per savaitę? Nesu labai valinga, todėl mano valios ugdymas turėjo prasidėti nuo mažesnių uždavinių. Rašau ją ir dėl to, kad taip mokausi išreikšti labai aiškią mintį; jei straipsnis bus apie nieką, jis nebus įdomus net man pačiai. Rašau ir todėl, kad taip esu priversta sužinoti daugiau ir pasidalinti su skaitytojais jau „suvirškinta“, glausta informacija. Tai yra maloniausias mokymosi būdas. Bet pati svarbiausia dingstis tokio tinklaraščio kūrimui buvo bendraminčių paieška.

Ir kiek bendraminčių suradai?

Kol kas – nė vieno „gyvo“. Visi mano bendraminčiai – knygų autoriai. Vis pati ieškau bendraminčių tinklaraščių. Kol kas neradau nė vieno įdomaus. Ir kad būtų tikrai apie rašymą – profesiją. Ne apie sapnus ir kliedesius. Gaila, kad pripažintieji lietuvių autoriai retai dalinasi savo patirtimi. Dažnai rašymas įvelkamas į mistinį rūką. Pradedantiesiems eiti tuo keliu grasinama, kad bus sunku ir gerai neapmokama, o dar vis minimas kažkoks neegzistuojantis „talentas“… Suprask, arba gimei su plunksna (klaviatūra?) rankose ir esi mazochistas, arba nieko nebus. Dabar kaip tik skaitau Puškiną ir, žinai, jis tiek daug braukydavo, kol pagaliau likdavo patenkintas strofa… Vadinasi, turėjo amatą, vertinimo kriterijus.

Ar norėjai mesti, užbaigti „Grafomaniją“?

Buvo ir tokia nuotaika. Palaikydavo statistika: visgi tie trisdešimt-penkiasdešimt (o kartais šimtas) skaitytojų per dieną ieško ir randa mano žodžius. Galbūt vieną dieną kas nors mane užkalbins ar net pasisiūlys parašyti straipsnį (viena mano pažįstama rašytoja visgi publikavo savo pratimą). Man patinka žinoti, kad sugebėčiau mesti. Nemėgstu būti priklausoma nuo ko nors. Aš nesu nark… grafomanė.

Bet kodėl pati vadiniesi grafomane?

Taip išdidžiai vadinuosi todėl, kad kažkada apsilankiusi puslapyje www.rasytojai.lt radau nemažai silpnų kūrėjų, tačiau apie save jie rašo: mes nepriimame į savo gretas grafomanų. Juokinga išvis tos (vėlgi mistinės) grafomanijos baimė. Juk tikroji to žodžio reikšmė yra psichinė liga. Rašytojų tarpe taip vadinami atseit netalentingi kūrėjai. O kas tas talentas? Kaip jį matuoja? Kitaip būtų, jei kalbėtų apie meistrystę (ar amatą). Tuomet būtų aiškesni kriterijai. Bet ar kas dalinasi tais kriterijais? Literatūros kritikai dažniausia aptaria ne formą, o turinį. Betgi turinys tai taip subjektyvu… Gal todėl sunkiai iškyla tik vienas kitas įdomesnis lietuvių rašytojas.

Ar tu skaitai lietuvių autorius?

Prisipažinsiu, prieš pradėdama „Grafomaniją“ neskaičiau. Ir nemanau, kad dabar, šiek tiek pasiskaičiusi, turiu teisę kaltinti pasirinkusius neskaityti. Žmonės nėra kvaili – jie ieško ir randa tai, kas jiems yra reikalinga. Didžioji dalis lietuvių literatūros jiems nereikalinga, todėl jos ir neskaito.

Gal internetas, televizija atitraukia jų dėmesį nuo literatūros?

Avis galima atitraukti, pritraukti, ganyti…  Žmonės nėra vienalytė banda. Negalima sakyti, kad ir jaunimas dabar nebe dvasingas, kad jiems nebe to reikia… Dauguma ieško, tačiau po kurio laiko galbūt praranda viltį ir įsispitryja į TV šiukšliadėžę…

Ar atsitiko kokių nors svarbių įvykių, kuriozų per tuos grafomaniškus metus?

Atsitiktinai radau kitą tinklaraštį „Grafomanija“ – pradėtą beveik tuo pačiu metu, kaip ir maniškis, tačiau neišgyvenusį. Jame pirmasis įrašas yra ir paskutinis. Juokauju, kad tai įrodymas to, jog mintis yra materiali: pagalvojai, paleidai į „eterį“ ir ji gali išsipildyti kažkieno kito pastangomis…

Per tuos metus išsiregistravau iš rašykų ir žaliažolių – iš esmės dėl to, kad ten nesulaukdavau naudingos kritikos. Žaliažolės dargi suskėlė juoką: atrinko mano apsakymą almanachui, tačiau „pasiūlė“ pervesti į jų sąskaitą bent šimtą litų. Esu įsitikinusi, kad už publikaciją turėčiau gauti atlygį. Kas per lietuviškas biznis?

Per tuos metus dukart publikavo vieną ir tą patį mano straipsnį apie Australiją. Be atlygio, bet bent jau neteko pačiai mokėti. (Vienu atveju buvo mainai – straipsnis už reklamą.)

Vieną mano apsakymą atmetė žurnalas „Istorijos“, nes jis jau buvo skelbtas internete (nežinojau, kad tai minusas).

Dar vieną apsakymą neseniai išsiunčiau „Metams“ ir stengiuosi pamiršti, kad tai padariau – juk loterija…

Grafomaniškuosius metus praleidau Australijoje ir Amerikoje – maždaug po pusę metų kiekvienoje. Amerikoje pabandžiau lankyti penelyg rimtus (ir brangius) rašymo kursus online, tačiau po savaitės išėjau – vadovė patarė negaišti laiko, nes visi kurso dalyviai anglakalbiai „tikri“ rašytojai, o aš juk rašau lietuviškai ir paskui išverčiu… Iš pradžių nusiminiau, bet dabar džiaugiuosi.

Kas toliau? Kaip keisis „Grafomanija“?

Jau visai norėčiau pakeisti fono spalvą… Ir nuo šiol bus mažiau straipsnių per mėnesį – maždaug 4–5. Kitais metais toliau rašysiu jau paliestomis temomis, tačiau priešgyniausiu pati sau. Patarimų apie rašymą yra įvairių ir prieštaringų, todėl būtų negerai pateikti pvz. tik vieną požiūrį į personažo kūrimą arba aplinkybių svarbą, arba dialogą. Galiausiai dauguma mano skaitinių apie rašymą yra amerikietiški. Ką apie tai kalba europiečiai? Juk jų kūryba man patinka lyg ir labiau? Viena mano svajonė: sukurti rašytojų grupę internete – ten galėtume keistis darbais, komentuoti, daryti drauge pratimus, guostis ir bartis. Antroji svajonė: leisti pankišką kūrybos žurnalą. Kol kas tos svajonės tai tik du karveliai aukštai danguje.

Ar sulauki pagyrų?

Taip. Vien tik „aš skaitau tavo grafomaniją“ gali pakelti nuotaiką visai dienai. O dar „Grafomaniją“ skaito mano vyras – tai gražiausias komplimentas. Gaunu ir patarimų, bet jų dar mažiau nei pagyrų… Taigi laukiu daugiau atsiliepimų: nešveplų ir be rusiškų ar angliškų keiksmažodžių.

Į sveikatą!

(Jei norėtumėt pratęsti interviu, užduokite klausimus komentaruose.)


Lietus – ir Sandra vėl Niujorke

Sekmadienis, nuo pat ryto lietus. Pamiršk mišką, voveres, pikniką ir meškas. Važiuojam į Niujorką, ar ką? Važiuojam. Mes gudrūs, žinom, kad ten važiuoti reikia su reikalu ir keliais kryžiukais ant žemėlapio. Gerai, mes gi ieškome naujos foto kameros – o kur geriau jos ieškoti, jei ne H&B Photo Video devintojoje aveniu?

Ten užsukti visai įdomu kad ir šiaip sau – jei nesi matęs tiek daug žydų – jarmulkių (tokios beretės), peisų, baltų marškinių, tamsių liemenių, didelių nosių, gudrių žvilgsnių – vienoje patalpoje. Parduotuvė didžiulė – trijų aukštų. Ir įsigyti joje gali beveik viską – nuo mažo juokingo štatyvo iki rimtos video kameros ar apšvietimo įrangos. Tai, ką nusipirkai, įdės į žalią plastikinį krepšelį ir pamatysi, kaip jis fjū! ir keliauja konvejeriu nuo prekystalio link lubų, palei lubas – į kitą salės pusę, permatomu vamzdžiu žemyn, link kasų eilės, kur parodęs čekį atsisveikinsi su keliais šimtais dolerių…

zydai su jarmulkem

Idėja gal ir nebloga – įdarbinti parduotuvėje saviškius, kurie vieningai nenori dirbti šeštadienį ir žydų švenčių dienomis (žydai ortodoksai, hasidai suvažiuoja iš visų aplinkinių rajonų). Kitoje darbovietėje žydelis skęstų kultūrų kokteilyje ir niekas nepaisytų, kad vargšas gali būti nubaustas mirties bausme vien už tai, kad per šabą surinko telefono numerį, norėdamas pranešti bosui, jog neatvyks… (Gal girdėjote, kad nors vienas būtų nubaustas? Turbūt žydai tikrai moka nieko neveikti. Ir turi keletą įrengimų, kurie leidžia nuveikti būtiniausius darbus, nepajudinus piršto. Pvz. mūsų namų viryklė pritaikyta šabui!) Beje, parduotuvės duris saugo „spalvotieji“ amerikiečiai – visgi turbūt žydai gautų per peisus už tai, kad diskriminuoja kitų tautų atstovus.

Kol kas likome su savo senuoju fotoaparatu, kuriuo retai kada naudojuosi. Ypač Niujorke – juk kiekvienas kampas čia yra ne kartą ir ne dešimtį įamžintas (straipsnio nuotraukas sužvejojau iš interneto). Apsidairyk – pamatysi bent keletą fotografų. Aišku, maždaug tokių rimtų kaip aš ar kaip potenciali pirkėja, dar po šabo neatsigavusiam pardavėjui priešais veidą mojuojanti rankomis: „Man reikia tokio, kuris iš tolo gerai nufotografuotų veido bruožus, smulkiai, iki detalių! Suprantat, ką turiu omeny?“ O taip, jums reikia rimto Canon, su labai ilgu objektyvu už du tūkstančius…

Lietus baigėsi. Vos tik grįžo saulutė, Niujorke nebeliko kuo kvėpuoti. Griebėm taksi ir už dvyliką dolerių mus nuvežė į Soho. Bent porą kartų esam praėję jo centrinėmis gatvėmis, o dabar turėjau pasižymėjusi keletą parduotuvių, dėl kurių teks panardyti siauromis gatvelėmis.

Rajonas nuostabus, nes gamyklinis. Legendinis, nes čia pirmiausia atsirado legendiniai menininkų loftai. Vienoje iš šių gatvių, kaip įsivaizduoju, fluxusas Jurgis Mačiūnas išgrūdo į gatvę pilną priekabą nebereikalingų savo artefaktų, kuriuos po keleto dešimtmečių jo bičiulis Jonas Mekas sėkmingai pardavė Lietuvai už keletą milijonų. Čia yra mažos boutique kišenėlės su saldžiai atrodančiomis rankinėmis, išradingų formų bateliais, „savotiškais“ meno kūriniais, suvenyrais, indais, baldais. Čia pusiau gatvėje, pusiau po stogu gali pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Stebėti pro šalį skubančią „Sekso ir miesto“ prototipę XXS dydžio rūbeliais – išsišiepusi nepaleidžia mobilaus telefono: susirašinėja su savuoju Mr. Big. Čia gali susirasti kokią nors kavinukę, kur prie sausainio gausi ir knygą.

hw cafe 2

Tiesą pasakius, tokią vietą žemėlapyje pasižymėjau kryželiu. Tai Housing Works Bookstore Cafe, kurioje parduodamos niujorkiečių dovanotos knygos, o kavą (pigią ir normalią) pilsto savanoriai. Mat šios vietelės tema: kova prieš AIDS. Kartais čia rengiami labdaringi vakarėliai (viename sudainavo Björk) – ant stulpų kabo prožektoriai, kuriuos įjungus knygynas virsta šokių aikštele. Tačiau eilinio sekmadienio vakare kompanija jauki ir Soho-eilinė: studentai, sėkmingi artistai, nubomžėję artistai, turistai (ir net iš Lietuvos, kaip suprantat), senukai, gal net rašytojai – maždaug tokie, kaip Kristina Sabaliauskaitė – atsivertę savo Apple, gebantys kurti minioje…

kavine

(Radau netgi aukštą lentyną su knygomis apie teatrą – įsigijau storoką vienaveiksmių pjesių antologiją. Manau, jei pusės autorių pavardes žinau, tai rinkinys neblogas. Galėsiu ką nors netgi išversti į lietuvių!)

Pastatai Soho ne tokie ir aukšti, todėl temsta vėliau. Nepajauti, kaip nukeliauji kilometrą kitą, nes vaizdas juda, keičiasi, daug informacijos. Po kelių valandų spalvos akyse ėmė lietis, o kojos, kaip sakoma, „įaugo į užpakalį“. Dar vyras užsuko pasigėrėti dviračiais, o aš – suknelėmis vienoje hipių parduotuvėje. Bet po to jau pasidavėm, sustabdėm geltonąjį Niujorko angelą-taksą, kuris mus per kelias minutes parnešdino į Grand Central stotį. Iš esmės, ne taip viskas čia ir toli, kai pagalvoji iš nuovargio apipezęs… (Tik ne vaikštant pėsčiomis!)

jaunavedziai

Taksi vis neišėjo iš galvos viena Soho detalė, kurios nenorėčiau praleisti: guminiai botai (aukšti moteriški kaliošai – LKŽ). Iki kelių, gremėzdiški, įvairiausių spalvų ir formų, bet dažniausiai tiesiog juodi. Tokius eidama melžti karvių apsiaudavo mano močiutė. Tokie, pasirodo, yra būtinas kiekvienos save gerbiančios Niujorko modistės apavas. Viena kraipė savo kaulėtą užpakaliuką, aptempusi jį auksaspalve pižama, klešnes sugrūdusi į gilias batų tūbas. Aišku, ne kokie nors a la Maxima, o tikri Jimmy Choo krokodilo-odos-imitacijos-guminiai botai yra geidautini. Įsivaizduoju, kaip laukė lietaus niujorkietės! Su tokiais liūtis per ultra madingas vestuves nepakenks.

Kontrastų miestas… Vienos niujorkietės vaikšto pusnuogės, kitos – su juodais šydais nuo galvos iki kojų. Vienos svajoja per gyvenimą atšokti kuo daugiau savo pačios vestuvių, kitoms pakanka svetimų, jos netgi skelbiasi esančios monoseksualės - joms gera gyventi su savo šuneliu „padla“, sekmadienį pasipuošusiu ne pigiau nei amžiną meilę sau prisiekusi šeimininkė. Visokių yra, visokių reikia. Bet jeigu jau nori pasaulyje kažką konkretaus pasiekti ir turi tiek įžūlumo: varyk. Važiuok čia ir pasiek. Because if you make it here, you can make it anywhere.

Mano tai siekiai konkretūs ir net nekuklūs, tačiau nesusiję su Niujorku (ar Amerika) visai… Man užtenka Stiveno Kingo knygos apie rašymą traukinyje į nemadingą priemiestį, kuriame turiu savo rašomąjį stalą ir šventą ramybę.


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų