Gimtadienis #1

„Grafomanijos“ pirmojo gimtadienio proga (rugpjūčio 4 d.) Sandra klausinėja Bernotaitės:

Kokia buvo pradžia?

Pradžioje buvo vienas žodis: grafomanija. Ir noras nebūti grafomane. Ir suvokimas, kad noriu būti rašytoja, tačiau mažai ką apie tai žinau. Kadangi jau pusmetį daug apie tai skaičiau ir radau keletą angliškų tinklalapių apie rašymą, nusprendžiau ieškoti giliau ir dalintis atradimais. Pirmasis įrašas – Stiveno Kingo septynių priesakų vertimas. (Simboliškai gimtadienio proga skaitau visą knygą, iš kurios jie buvo cituojami.) Šiandien „Grafomanijoje“ virš dviejų šimtų įrašų. Užsiregistravę RSS, straipsnių laukia net (!) 18 skaitytojų. Keturi žmonės naujienas randa savo e-pašto dėžutėse.

Ar tikėjaisi sulaukti tiek dėmesio, kai pradėjai rašyti?

Tas dėmesys palyginus ne toks ir didelis, tačiau ir jo stengiausi nesitikėti. Juk rašančių – turiu omenyje, tikrai rašančių, o ne svajojančių tai daryti – lietuvių yra visai nedaug. Manyčiau, kokios dvi dešimtys iš trijų milijonų. Jauniesiems galiu pasirodyti pernelyg „gudri“, senieji neskaito internete, o bendraamžiai sunkiai pasitiki, nes jie gi su manimi „kiaules ganė“: kaip gi nugyvenusi tiek pat, kiek ir jie, žinau ne tai, ką jie? Taigi pradėdama tikėjausi rasti bent penkis nuolatinius skaitytojus…

Kaip jų ieškojai? Juk jie nededa skelbimų internete…

Kartais vis perskaitau kokio nors blogerio dejones, kad atseit jo niekas neskaito. Ar turėtų skaityti vien todėl, kad kažkas susimildamas rašo? Taip nebūna net Lietuvos blogosferoje. Tam, kad tave skaitytų, turi (1) stengtis rašyti kuo geriau, (2) rašyti į temą, (3) reklamuotis. Tiesą pasakius, po pirmojo pusmečio šiek tiek apleidau reklamą, ir rezultatai akivaizdūs – štilis.

Be to, juk vasara…

Taip, bet rašytojams vasara – tai tik dar vienas metų laikas. Netgi geriau rašymui – kiūksant priešais kompiuterį, ne taip greit sustingsta kaklo raumenys… Kai šviečia saulė – bent už lango – nuotaika geresnė, rašyti smagiau.

Ką tau duoda „Grafomanija“? Kodėl tu ją rašai? Argi ji neatima laiko, kurį galėtum skirti „rimtam“ rašymui?

„Grafomanija“ mažina savigraužą. Stivenas Kingas užsibrėžęs per dieną parašyti bent 2000 žodžių (dirba be išeiginių!), o aš ką – negaliu parašyti bent 500 triskart per savaitę? Nesu labai valinga, todėl mano valios ugdymas turėjo prasidėti nuo mažesnių uždavinių. Rašau ją ir dėl to, kad taip mokausi išreikšti labai aiškią mintį; jei straipsnis bus apie nieką, jis nebus įdomus net man pačiai. Rašau ir todėl, kad taip esu priversta sužinoti daugiau ir pasidalinti su skaitytojais jau „suvirškinta“, glausta informacija. Tai yra maloniausias mokymosi būdas. Bet pati svarbiausia dingstis tokio tinklaraščio kūrimui buvo bendraminčių paieška.

Ir kiek bendraminčių suradai?

Kol kas – nė vieno „gyvo“. Visi mano bendraminčiai – knygų autoriai. Vis pati ieškau bendraminčių tinklaraščių. Kol kas neradau nė vieno įdomaus. Ir kad būtų tikrai apie rašymą – profesiją. Ne apie sapnus ir kliedesius. Gaila, kad pripažintieji lietuvių autoriai retai dalinasi savo patirtimi. Dažnai rašymas įvelkamas į mistinį rūką. Pradedantiesiems eiti tuo keliu grasinama, kad bus sunku ir gerai neapmokama, o dar vis minimas kažkoks neegzistuojantis „talentas“… Suprask, arba gimei su plunksna (klaviatūra?) rankose ir esi mazochistas, arba nieko nebus. Dabar kaip tik skaitau Puškiną ir, žinai, jis tiek daug braukydavo, kol pagaliau likdavo patenkintas strofa… Vadinasi, turėjo amatą, vertinimo kriterijus.

Ar norėjai mesti, užbaigti „Grafomaniją“?

Buvo ir tokia nuotaika. Palaikydavo statistika: visgi tie trisdešimt-penkiasdešimt (o kartais šimtas) skaitytojų per dieną ieško ir randa mano žodžius. Galbūt vieną dieną kas nors mane užkalbins ar net pasisiūlys parašyti straipsnį (viena mano pažįstama rašytoja visgi publikavo savo pratimą). Man patinka žinoti, kad sugebėčiau mesti. Nemėgstu būti priklausoma nuo ko nors. Aš nesu nark… grafomanė.

Bet kodėl pati vadiniesi grafomane?

Taip išdidžiai vadinuosi todėl, kad kažkada apsilankiusi puslapyje www.rasytojai.lt radau nemažai silpnų kūrėjų, tačiau apie save jie rašo: mes nepriimame į savo gretas grafomanų. Juokinga išvis tos (vėlgi mistinės) grafomanijos baimė. Juk tikroji to žodžio reikšmė yra psichinė liga. Rašytojų tarpe taip vadinami atseit netalentingi kūrėjai. O kas tas talentas? Kaip jį matuoja? Kitaip būtų, jei kalbėtų apie meistrystę (ar amatą). Tuomet būtų aiškesni kriterijai. Bet ar kas dalinasi tais kriterijais? Literatūros kritikai dažniausia aptaria ne formą, o turinį. Betgi turinys tai taip subjektyvu… Gal todėl sunkiai iškyla tik vienas kitas įdomesnis lietuvių rašytojas.

Ar tu skaitai lietuvių autorius?

Prisipažinsiu, prieš pradėdama „Grafomaniją“ neskaičiau. Ir nemanau, kad dabar, šiek tiek pasiskaičiusi, turiu teisę kaltinti pasirinkusius neskaityti. Žmonės nėra kvaili – jie ieško ir randa tai, kas jiems yra reikalinga. Didžioji dalis lietuvių literatūros jiems nereikalinga, todėl jos ir neskaito.

Gal internetas, televizija atitraukia jų dėmesį nuo literatūros?

Avis galima atitraukti, pritraukti, ganyti…  Žmonės nėra vienalytė banda. Negalima sakyti, kad ir jaunimas dabar nebe dvasingas, kad jiems nebe to reikia… Dauguma ieško, tačiau po kurio laiko galbūt praranda viltį ir įsispitryja į TV šiukšliadėžę…

Ar atsitiko kokių nors svarbių įvykių, kuriozų per tuos grafomaniškus metus?

Atsitiktinai radau kitą tinklaraštį „Grafomanija“ – pradėtą beveik tuo pačiu metu, kaip ir maniškis, tačiau neišgyvenusį. Jame pirmasis įrašas yra ir paskutinis. Juokauju, kad tai įrodymas to, jog mintis yra materiali: pagalvojai, paleidai į „eterį“ ir ji gali išsipildyti kažkieno kito pastangomis…

Per tuos metus išsiregistravau iš rašykų ir žaliažolių – iš esmės dėl to, kad ten nesulaukdavau naudingos kritikos. Žaliažolės dargi suskėlė juoką: atrinko mano apsakymą almanachui, tačiau „pasiūlė“ pervesti į jų sąskaitą bent šimtą litų. Esu įsitikinusi, kad už publikaciją turėčiau gauti atlygį. Kas per lietuviškas biznis?

Per tuos metus dukart publikavo vieną ir tą patį mano straipsnį apie Australiją. Be atlygio, bet bent jau neteko pačiai mokėti. (Vienu atveju buvo mainai – straipsnis už reklamą.)

Vieną mano apsakymą atmetė žurnalas „Istorijos“, nes jis jau buvo skelbtas internete (nežinojau, kad tai minusas).

Dar vieną apsakymą neseniai išsiunčiau „Metams“ ir stengiuosi pamiršti, kad tai padariau – juk loterija…

Grafomaniškuosius metus praleidau Australijoje ir Amerikoje – maždaug po pusę metų kiekvienoje. Amerikoje pabandžiau lankyti penelyg rimtus (ir brangius) rašymo kursus online, tačiau po savaitės išėjau – vadovė patarė negaišti laiko, nes visi kurso dalyviai anglakalbiai „tikri“ rašytojai, o aš juk rašau lietuviškai ir paskui išverčiu… Iš pradžių nusiminiau, bet dabar džiaugiuosi.

Kas toliau? Kaip keisis „Grafomanija“?

Jau visai norėčiau pakeisti fono spalvą… Ir nuo šiol bus mažiau straipsnių per mėnesį – maždaug 4–5. Kitais metais toliau rašysiu jau paliestomis temomis, tačiau priešgyniausiu pati sau. Patarimų apie rašymą yra įvairių ir prieštaringų, todėl būtų negerai pateikti pvz. tik vieną požiūrį į personažo kūrimą arba aplinkybių svarbą, arba dialogą. Galiausiai dauguma mano skaitinių apie rašymą yra amerikietiški. Ką apie tai kalba europiečiai? Juk jų kūryba man patinka lyg ir labiau? Viena mano svajonė: sukurti rašytojų grupę internete – ten galėtume keistis darbais, komentuoti, daryti drauge pratimus, guostis ir bartis. Antroji svajonė: leisti pankišką kūrybos žurnalą. Kol kas tos svajonės tai tik du karveliai aukštai danguje.

Ar sulauki pagyrų?

Taip. Vien tik „aš skaitau tavo grafomaniją“ gali pakelti nuotaiką visai dienai. O dar „Grafomaniją“ skaito mano vyras – tai gražiausias komplimentas. Gaunu ir patarimų, bet jų dar mažiau nei pagyrų… Taigi laukiu daugiau atsiliepimų: nešveplų ir be rusiškų ar angliškų keiksmažodžių.

Į sveikatą!

(Jei norėtumėt pratęsti interviu, užduokite klausimus komentaruose.)