Sekmadienis, nuo pat ryto lietus. Pamiršk mišką, voveres, pikniką ir meškas. Važiuojam į Niujorką, ar ką? Važiuojam. Mes gudrūs, žinom, kad ten važiuoti reikia su reikalu ir keliais kryžiukais ant žemėlapio. Gerai, mes gi ieškome naujos foto kameros – o kur geriau jos ieškoti, jei ne H&B Photo Video devintojoje aveniu?
Ten užsukti visai įdomu kad ir šiaip sau – jei nesi matęs tiek daug žydų – jarmulkių (tokios beretės), peisų, baltų marškinių, tamsių liemenių, didelių nosių, gudrių žvilgsnių – vienoje patalpoje. Parduotuvė didžiulė – trijų aukštų. Ir įsigyti joje gali beveik viską – nuo mažo juokingo štatyvo iki rimtos video kameros ar apšvietimo įrangos. Tai, ką nusipirkai, įdės į žalią plastikinį krepšelį ir pamatysi, kaip jis fjū! ir keliauja konvejeriu nuo prekystalio link lubų, palei lubas – į kitą salės pusę, permatomu vamzdžiu žemyn, link kasų eilės, kur parodęs čekį atsisveikinsi su keliais šimtais dolerių…
Idėja gal ir nebloga – įdarbinti parduotuvėje saviškius, kurie vieningai nenori dirbti šeštadienį ir žydų švenčių dienomis (žydai ortodoksai, hasidai suvažiuoja iš visų aplinkinių rajonų). Kitoje darbovietėje žydelis skęstų kultūrų kokteilyje ir niekas nepaisytų, kad vargšas gali būti nubaustas mirties bausme vien už tai, kad per šabą surinko telefono numerį, norėdamas pranešti bosui, jog neatvyks… (Gal girdėjote, kad nors vienas būtų nubaustas? Turbūt žydai tikrai moka nieko neveikti. Ir turi keletą įrengimų, kurie leidžia nuveikti būtiniausius darbus, nepajudinus piršto. Pvz. mūsų namų viryklė pritaikyta šabui!) Beje, parduotuvės duris saugo „spalvotieji“ amerikiečiai – visgi turbūt žydai gautų per peisus už tai, kad diskriminuoja kitų tautų atstovus.
Kol kas likome su savo senuoju fotoaparatu, kuriuo retai kada naudojuosi. Ypač Niujorke – juk kiekvienas kampas čia yra ne kartą ir ne dešimtį įamžintas (straipsnio nuotraukas sužvejojau iš interneto). Apsidairyk – pamatysi bent keletą fotografų. Aišku, maždaug tokių rimtų kaip aš ar kaip potenciali pirkėja, dar po šabo neatsigavusiam pardavėjui priešais veidą mojuojanti rankomis: „Man reikia tokio, kuris iš tolo gerai nufotografuotų veido bruožus, smulkiai, iki detalių! Suprantat, ką turiu omeny?“ O taip, jums reikia rimto Canon, su labai ilgu objektyvu už du tūkstančius…
Lietus baigėsi. Vos tik grįžo saulutė, Niujorke nebeliko kuo kvėpuoti. Griebėm taksi ir už dvyliką dolerių mus nuvežė į Soho. Bent porą kartų esam praėję jo centrinėmis gatvėmis, o dabar turėjau pasižymėjusi keletą parduotuvių, dėl kurių teks panardyti siauromis gatvelėmis.
Rajonas nuostabus, nes gamyklinis. Legendinis, nes čia pirmiausia atsirado legendiniai menininkų loftai. Vienoje iš šių gatvių, kaip įsivaizduoju, fluxusas Jurgis Mačiūnas išgrūdo į gatvę pilną priekabą nebereikalingų savo artefaktų, kuriuos po keleto dešimtmečių jo bičiulis Jonas Mekas sėkmingai pardavė Lietuvai už keletą milijonų. Čia yra mažos boutique kišenėlės su saldžiai atrodančiomis rankinėmis, išradingų formų bateliais, „savotiškais“ meno kūriniais, suvenyrais, indais, baldais. Čia pusiau gatvėje, pusiau po stogu gali pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Stebėti pro šalį skubančią „Sekso ir miesto“ prototipę XXS dydžio rūbeliais – išsišiepusi nepaleidžia mobilaus telefono: susirašinėja su savuoju Mr. Big. Čia gali susirasti kokią nors kavinukę, kur prie sausainio gausi ir knygą.
Tiesą pasakius, tokią vietą žemėlapyje pasižymėjau kryželiu. Tai Housing Works Bookstore Cafe, kurioje parduodamos niujorkiečių dovanotos knygos, o kavą (pigią ir normalią) pilsto savanoriai. Mat šios vietelės tema: kova prieš AIDS. Kartais čia rengiami labdaringi vakarėliai (viename sudainavo Björk) – ant stulpų kabo prožektoriai, kuriuos įjungus knygynas virsta šokių aikštele. Tačiau eilinio sekmadienio vakare kompanija jauki ir Soho-eilinė: studentai, sėkmingi artistai, nubomžėję artistai, turistai (ir net iš Lietuvos, kaip suprantat), senukai, gal net rašytojai – maždaug tokie, kaip Kristina Sabaliauskaitė – atsivertę savo Apple, gebantys kurti minioje…
(Radau netgi aukštą lentyną su knygomis apie teatrą – įsigijau storoką vienaveiksmių pjesių antologiją. Manau, jei pusės autorių pavardes žinau, tai rinkinys neblogas. Galėsiu ką nors netgi išversti į lietuvių!)
Pastatai Soho ne tokie ir aukšti, todėl temsta vėliau. Nepajauti, kaip nukeliauji kilometrą kitą, nes vaizdas juda, keičiasi, daug informacijos. Po kelių valandų spalvos akyse ėmė lietis, o kojos, kaip sakoma, „įaugo į užpakalį“. Dar vyras užsuko pasigėrėti dviračiais, o aš – suknelėmis vienoje hipių parduotuvėje. Bet po to jau pasidavėm, sustabdėm geltonąjį Niujorko angelą-taksą, kuris mus per kelias minutes parnešdino į Grand Central stotį. Iš esmės, ne taip viskas čia ir toli, kai pagalvoji iš nuovargio apipezęs… (Tik ne vaikštant pėsčiomis!)
Taksi vis neišėjo iš galvos viena Soho detalė, kurios nenorėčiau praleisti: guminiai botai (aukšti moteriški kaliošai – LKŽ). Iki kelių, gremėzdiški, įvairiausių spalvų ir formų, bet dažniausiai tiesiog juodi. Tokius eidama melžti karvių apsiaudavo mano močiutė. Tokie, pasirodo, yra būtinas kiekvienos save gerbiančios Niujorko modistės apavas. Viena kraipė savo kaulėtą užpakaliuką, aptempusi jį auksaspalve pižama, klešnes sugrūdusi į gilias batų tūbas. Aišku, ne kokie nors a la Maxima, o tikri Jimmy Choo krokodilo-odos-imitacijos-guminiai botai yra geidautini. Įsivaizduoju, kaip laukė lietaus niujorkietės! Su tokiais liūtis per ultra madingas vestuves nepakenks.
Kontrastų miestas… Vienos niujorkietės vaikšto pusnuogės, kitos – su juodais šydais nuo galvos iki kojų. Vienos svajoja per gyvenimą atšokti kuo daugiau savo pačios vestuvių, kitoms pakanka svetimų, jos netgi skelbiasi esančios monoseksualės - joms gera gyventi su savo šuneliu „padla“, sekmadienį pasipuošusiu ne pigiau nei amžiną meilę sau prisiekusi šeimininkė. Visokių yra, visokių reikia. Bet jeigu jau nori pasaulyje kažką konkretaus pasiekti ir turi tiek įžūlumo: varyk. Važiuok čia ir pasiek. Because if you make it here, you can make it anywhere.
Mano tai siekiai konkretūs ir net nekuklūs, tačiau nesusiję su Niujorku (ar Amerika) visai… Man užtenka Stiveno Kingo knygos apie rašymą traukinyje į nemadingą priemiestį, kuriame turiu savo rašomąjį stalą ir šventą ramybę.
