Monthly Archives: rugpjūčio 2009

Ančių sezonui artėjant…

ziauriai grazus lietuvis

Jau pradedu krautis lagaminus, penktadienį skrendam į Lietuvą. Dviejų savaičių atostogos, daug lietuvių, pažįstamų veidų, „labas, kaip laikais?“, „kada gimdysi vaikus?“, „tai kodėl nedirbi?“, „skaitau tavo grafomaniją“, „gerai, kad išvažiavai, nieko čia nepalikai“ ir panašiai.

Jeigu dar nesate užsiprenumeravę šio tinklaraščio, tai dabar tinkamas laikas tai padaryti. Norėdami gauti laiškus su kiekvieno įrašo pradžia, spauskite ant GAUTI NAUJIENAS E-PAŠTU, norėdami įtraukti „Grafomaniją“ į savo skaitytuvą, spauskite RSS. Maždaug mėnesį rašysiu nereguliariai, nes grįžę iš Lietuvos kažkur kraustysimės. Į kokią šalį – kol kas nežinia.

Todėl, sutikę mane gatvėje, neklauskite: o kur toliau? Nežinau.

Palieku keletą nuorodų su senesniais straipsniais. Ištraukiau temą apie kritiką:

Galite juoktis, vadinti mane suskydusia, bet iš tiesų nesu sutikusi nė vieno monstro stipruolio, kuris vieną dieną nenusiviltų savimi. Stiprūs žmonės irgi ieško pagalbos, laukia pagyrimų.

Apie tai, kokios kritikos ir kokio palaikymo reikia iš draugų. Apie tai, kas gali atsitikti, jei pamiršite sukritikavę paskatinti. Džerom K. Džerom (Jerome K. Jerome) romano ištrauka.

Įspūdžiai iš buvimo svetainėje www.rasyk.lt – keletas idiotiškų komentarų, kuriuos man teikėsi padovanoti kolegos.

Kritikas gali būti padla, bet gali būti labai geras sargus šuo. Kaip kritikuoti – idėjos.

Išvardinau elementus, kurie gali būti paliesti kritikuojant kolegos darbą. Ar komentuojant. Išvis, mielesnis žodis yra komentarai.

Įvairūs pasismaginimui ir ne tik:

Rimtoji Grafomanija

Pipirai ir detalės

3 731 ženklas

Kai ežiukai užkutendavo upėtakius

Premija auksiniam vertėjui

Knyga ant prekystalio

Na, o kai jau grįšiu prie darbo, bus prasidėjęs ruduo – ančių sezonas (nors – Lietuvoje jis jau prasidėjo?!). Ech, vėl eisim šaudyt ir gaudyt… Perkeltine prasme ;)


Sekmarytinis kaimas

NY east village st marks

Niujorkas, rugpjūtis, sekmadienis. East Village knygyne (St. Marks Bookshop) grojo industrinė muzika. Gal tai vis dar vadinamoji eksperimentinė, gal IDM, gal glitch, gal intelectual techno, nežinau, jau nežinau. Ant stalų buvo iškrypėliškų žurnalų. Šalia – žurnalas apie Jono Meko projektą: didžialapė knyga su kadrais iš jo dokumentinių juostų. Jos yra tikros, jos yra senos, jose yra žmonės, kurie jau mirę. Nežinau, ką galima suprasti apie tokį meną. Aš supratau, kad Jonas Mekas yra menas. Tokia jo ir vertė – Jonas Mekas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra vertas būti menu, tik ne visus mes žinome taip, kaip jį. Ne apie visus kadrai mums būtų todėl ir įdomūs. Nesvarbu. Radau Trumano Kapotės „Another Rooms, Another Voices“ ir Bruce Chatwin „What Am I Doing Here?“, o Rimas rado Hermano Hesės pasakas. Dabar mūsų namie visas Hesė. Beveik visas. Liko rasti jo eiles. Prie vienos iš lentynų, ant kedutės, kuri padeda skaitytojui pasiekti aukščiausią lentyną, sėdėjo vaikinas. Jo plaukai buvo ilgi ir šviesūs, jo marškinėlių rankovės atraitytos ir matėsi tatuiruotės ant bicepsų, jo aptempti džinsai buvo suplėšyti. Ne nudėvėti, suplėšyti. Bet purvini iš tikrųjų, ne gamykliškai. Jis avėjo plonapadžius sportbačius. Šalia savęs, ant lentynos krašto, jis buvo pasidėjęs pustuštį kavos puodelį. Popierinį. Gal Starbucks. (Sucks.) Priešais – numetęs sunkų brezentinį krepšį, turbūt su knygomis. Krepšys buvo apipieštas flomasteriu. Raidė A rate. Rankose jis tvirtai laikė knygą. Poeziją. Jis buvo įsisiurbęs į ją. Jis buvo dingęs joje. Jis mylėjosi su ja. Stovėjau ir žiūrėjau į jį. Jis pakėlė veidą. Jo barzdelė buvo irgi šviesi, rausva, tvarkingai apkirpta. Akys mėlynos, blakstienos ir antakiai – tamsūs. Jis buvo panašus į gražiausią kino pasaulyje Jėzų. Jėzau, galvojau, taip madingai ir aistringai jūs, vyrai, skaitote širdies kalbą, kai jums devyniolika. O kas paskui. O ką paskui. Ne, nieko. Prie kasos radau mažą knygutę su užrašais, atsiverčiau per vidurį. Ten buvo nupiešti trys persidengiantys rutuliai: SADIST, MASOCHIST, HUMANIST – ten, kur jie susilieja: DENTIST.

(2009 m. rugpjūčio 9 d.)


Bukovskio gimdienis

The idea that suffering belongs to the gifted and the noble and the intelligent, the sensitive and the daring and the inventive – that is the tallest stack of shit of them all. - Charles Bukowski „Notes of a Old Dirty Man“ (L. A. Free Press, December 28, 1973)

Mintis, kad kentėti geba tik talentingi ir kilmingi, ir intelektualūs, ir jautrūs, ir drąsūs, ir išradingi – yra didžiausia jų visų šūdo krūva.

1920 m. rugpjūčio 16 dieną gimė Henris Čarlzas Bukovskis (Henry Charles Bukowski). Henkas, Bukas. Poetas, eseistas, romanistas. Jis mirė 1994 m.

Štai, ką Bukovskis sueiliavo apie gimimą į čia – BORN INTO THIS (skaito pats autorius):

Ta proga šiandien negersiu nė lašo.


Follow

Get every new post delivered to your Inbox.