Vakar radom reikalą nuvažiuoti į Niujorką (primenu, kad gyvename jo priemiestyje – gan toli lietuviškais, bet ne amerikietiškais masteliais) ir vėl patekti į Times Square – aikštę, kurioje nusifotografuoja visi save gerbiantys turistai. Tiesą pasakius, turistų ji ir apsėsta, vietiniai laksto (nes niujorkiečiai visuomet kažkur skuba) ne tokiose žibančiose vietose, avėdami ne tokia patogia avalyne (niujorkietės avi aukštakulnius), ir ne tokius spalvingus drabužius (Niujorke, kaip ir Paryžiuje, madingos yra trys spalvos: juoda, juoda ir juoda).
Priemiestyje šiomis dienomis tvanku, todėl bijojau, kad didmiestyje bus dar tvankiau. Bet nebuvo taip jau blogai – dangoraižiai užstoja saulę, pavėsyje ne taip smarkiai įkaista ir grindinys, ir turisto galvelė. Baisiausia, kas gali atsitikti: užtrokši traukinių stotyje, vos tik išlipęs iš oro kondicionierių vėsinamo vagono, deguto smarve irdamasis iki įėjimo į Grand Central salę.
Liepiau sau ieškoti teigiamų didmiesčio pusių, tačiau niekaip negaliu pamėgti ant kiekvieno gatvės kampo smirdžiai dūmijančių vežimėlių, šalia kurių parimę prakaituoti arabų kilmės pardavėjai siūlo hotdogą už dolerį ar riestainį su apgaulingai saldžiai atrodančiais druskos kristalais, ar šimtą metų skrudintus riešutus. Braudamasis pro minią penktojoje alėjoje (tai viena pagrindinių miesto arterijų), gali pamanyti, kad dalyvauji absurdiškoje gatvės mugėje. Kas vidurvasaryje perka indiškus šalius? Kam įdomūs pigūs akiniai nuo saulės? Netikri blizgučiai – karoliukai, apyrankės, auskarai? Kas geidžia pirkti nuotrauką su a. a. Džonu Lenonu ar a.a. Maiklu Džeksonu, ar šiaip saldžiausiais NYC vaizdais? (Beje, Obama pasitraukė nuo prekystalių.) Jei neišdrįsiu užsukti į prab(r)angią Luis Vuitton ar D&G, ar Armani, ar pan. šventovę, mane vis tiek bandys sugundyti pigučiais – kaip kokią aborigenę. (Ką išmainysiu į tai?)
Big Apple. Tai yra tai, ką sapnuoja tūkstančiai, milijonai, negalintys patekti čia – tarp pilkų ar stiklinių kolonų, ramstančių smogo nupilkintą dangų. Šį miestą kine matėme ir apsemtą tvano, ir sustingdytą ledynų, ir ateivių ne kartą okupuotą, ir atominio ginklo taikinį. Netgi Nostradamusas pasaulio pabaigą piešė, turėdamas omenyje Niujorko dvynius dangoraižius. Pasaulio centras lygu Niujorkas.
Times Square žmonių koncentracija didelė ir karštis kyla labiau nuo jų kūnų, o ne nuo saulės. Malonu, kai tarp dangoraižių kamienų įsisuka vėjas – antraip sukepęs landžiotum iš parduotuvės į parduotuvę: iš kiekvieno įėjimo sklinda į transo būseną varanti muzika ir dieviškas šaltis.
Pačiame aikštės centre pavargus minia stovi prie bilietų pardavimo įstaigos – kaip oro uoste prie registratūros langelio: jiems būtinai reikia išskristi į kitą dimensiją – į pažadėtąjį miuziklą (niujorkiečio ten su pagaliu nenuvarysi). Čia juk Broadway – daugybė teatrų, kurie dieną visai blankūs, į kuriuos užeiti vilioja jaunuoliai su skrajutėmis ir pusėtinu humoro jausmu – galbūt būsimieji žymūs stand-up artistai (a la šapranauskai). Bet man geriausias pasirodė evangelistų pasirodymas: du pusamžiai vyrai į mikrofonus pasakojo savo atgimimo Jėzuje istorijas. Vienas išsireiškė taip, kaip dar nesu girdėjus: „Kai gulėsi kape, Kristus pasakys tau į ausį: „Prabusk!“ Ir tu prisikelsi, ir vėl gyvensi.“ Norėjau pasakyti tam (lyg ir sveikai atrodžiusiam) vyriškiui, kad visai nenorėčiau prabusti karste po neaišku kiek laiko puvimo, šešios pėdos po žeme… Ką daryti, išsikapsčius? Gal nueiti į renginį, kurį čia pat reklamuoja pusnuogis vaikinas, apsirišęs klubus rankšluosčiu?
Paskui mus patraukė M&M’s karalystė: „World Store Times Square“. Sentimentai iš tų laikų, kai dirbau reklamos agentūroje ir su M&M’s platintojais kūrėme lietuviškus Geltonojo ir Raudonojo dialogus. Maždaug tokius:
Aišku, muzika grojo taip garsiai, kad buvo neįmanoma ko nors nenusipirkti. Nors mano sveikas protas šaukė apie pavojų, negalėjau nepripažinti idėjos genialumo: trijų aukštų parduotuvėje siūlyti pirkėjui M&M’s etikete pažymėtus visus įsivaizduojamus daiktus. Nuo magnetukų šaldytuvui iki naktinių marškinių mamytei. Nuo M&M’s rinkinio kolekcionieriui iki M&M’s elektrinės gitaros. Nuo žadintuvo, iki… kaip sakoma, neklausk, ką dar galima padaryti su šia etikete, o klausk, ko negalima?
Pasidaviau gundoma (visgi malonu) ir dabar turiu pakabuką su šviesiai žaliu M&M’su ir puodelį su savo vardu. M&M’s ir Sandra Niujorke. Juk šiek tiek nusipelniau, reklamuodama juos Lietuvoje?
Amerikai tinka turėti tokias parduotuves. Kokia palaima čia jaustis madingam! Valgyti M&M’s, gerti CocaCola ir Starbucks kavu-siusę, valgyti MacDonalds, niekada nepraeiti pro Apple, klausytis iPod, mojuoti iPhone… Vilkėti garsiomis etikėtėmis išpuoštus drabužius, nusipirktus per išpardavimą arba netgi „etikečių kaimelyje“… Turi būti jei ne turtingas, tai toks pat madingas, kaip visi, arba… ne.
Gali, kaip toks vienas pagyvenęs vyriškis, gyventi Stamforde (ar dar giliau), vilkėti vasarines sukneles iš Target, o ant galvos nešioti paties iš folijos susikurtą karūną su ilgomis ausimis iš žvaigždžių. Kam rūpi?
Tikrai turtingi žmonės nesvajoja gyventi Niujorke, toje žmonių maišalynėje ir smardalynėje. Turtingi žmonės ten dirba: pardavinėja madingą gyvenimo būdą. Turtingi žmonės gyvena toli toli užmiestyje, tarp miškų, upelių, didingų kalnų papėdėse, golfo laukų apsuptyje. Jie net neturi laiko žiūrėti televizorių – vaizdas už lango per daug gražus. Drabužius dizaineriai jiems siuva asmeniškai, pagal užsakymą ir, aišku, be etikečių…
Turtingu žmogumi galiu būti ir aš. Ne vien todėl, kad esu Amerikoje – laisvės ir galimybių šalyje – bet ir todėl, kad kiekvienas žmogus yra laisvės ir galimybių šalis. Tiesiog vietoj peršamo išorinio turto renkuosi skanų vidinį. Renkuosi nenuobodžiauti iki tol, kol Jėzus pažnibždės man į ausį. Renkuosi, nes taip noriu.
