Monthly Archives: liepos 2009

NYC ir skanus vidus

NY times sq sandra

Vakar radom reikalą nuvažiuoti į Niujorką (primenu, kad gyvename jo priemiestyje – gan toli lietuviškais, bet ne amerikietiškais masteliais) ir vėl patekti į Times Square – aikštę, kurioje nusifotografuoja visi save gerbiantys turistai. Tiesą pasakius, turistų ji ir apsėsta, vietiniai laksto (nes niujorkiečiai visuomet kažkur skuba) ne tokiose žibančiose vietose, avėdami ne tokia patogia avalyne (niujorkietės avi aukštakulnius), ir ne tokius spalvingus drabužius (Niujorke, kaip ir Paryžiuje, madingos yra trys spalvos: juoda, juoda ir juoda).

Priemiestyje šiomis dienomis tvanku, todėl bijojau, kad didmiestyje bus dar tvankiau. Bet nebuvo taip jau blogai – dangoraižiai užstoja saulę, pavėsyje ne taip smarkiai įkaista ir grindinys, ir turisto galvelė. Baisiausia, kas gali atsitikti: užtrokši traukinių stotyje, vos tik išlipęs iš oro kondicionierių vėsinamo vagono, deguto smarve irdamasis iki įėjimo į Grand Central salę.

Liepiau sau ieškoti teigiamų didmiesčio pusių, tačiau niekaip negaliu pamėgti ant kiekvieno gatvės kampo smirdžiai dūmijančių vežimėlių, šalia kurių parimę prakaituoti arabų kilmės pardavėjai siūlo hotdogą už dolerį ar riestainį su apgaulingai saldžiai atrodančiais druskos kristalais, ar šimtą metų skrudintus riešutus. Braudamasis pro minią penktojoje alėjoje (tai viena pagrindinių miesto arterijų), gali pamanyti, kad dalyvauji absurdiškoje gatvės mugėje. Kas vidurvasaryje perka indiškus šalius? Kam įdomūs pigūs akiniai nuo saulės? Netikri blizgučiai – karoliukai, apyrankės, auskarai? Kas geidžia pirkti nuotrauką su a. a. Džonu Lenonu ar a.a. Maiklu Džeksonu, ar šiaip saldžiausiais NYC vaizdais? (Beje, Obama pasitraukė nuo prekystalių.) Jei neišdrįsiu užsukti į prab(r)angią Luis Vuitton ar D&G, ar Armani, ar pan. šventovę, mane vis tiek bandys sugundyti pigučiais – kaip kokią aborigenę. (Ką išmainysiu į tai?)

Big Apple. Tai yra tai, ką sapnuoja tūkstančiai, milijonai, negalintys patekti čia – tarp pilkų ar stiklinių kolonų, ramstančių smogo nupilkintą dangų. Šį miestą kine matėme ir apsemtą tvano, ir sustingdytą ledynų, ir ateivių ne kartą okupuotą, ir atominio ginklo taikinį. Netgi Nostradamusas pasaulio pabaigą piešė, turėdamas omenyje Niujorko dvynius dangoraižius. Pasaulio centras lygu Niujorkas.

Times Square žmonių koncentracija didelė ir karštis kyla labiau nuo jų kūnų, o ne nuo saulės. Malonu, kai tarp dangoraižių kamienų įsisuka vėjas – antraip sukepęs landžiotum iš parduotuvės į parduotuvę: iš kiekvieno įėjimo sklinda į transo būseną varanti muzika ir dieviškas šaltis.

Pačiame aikštės centre pavargus minia stovi prie bilietų pardavimo įstaigos – kaip oro uoste prie registratūros langelio: jiems būtinai reikia išskristi į kitą dimensiją – į pažadėtąjį miuziklą (niujorkiečio ten su pagaliu nenuvarysi). Čia juk Broadway – daugybė teatrų, kurie dieną visai blankūs, į kuriuos užeiti vilioja jaunuoliai su skrajutėmis ir pusėtinu humoro jausmu – galbūt būsimieji žymūs stand-up artistai (a la šapranauskai). Bet man geriausias pasirodė evangelistų pasirodymas: du pusamžiai vyrai į mikrofonus pasakojo savo atgimimo Jėzuje istorijas. Vienas išsireiškė taip, kaip dar nesu girdėjus: „Kai gulėsi kape, Kristus pasakys tau į ausį: „Prabusk!“ Ir tu prisikelsi, ir vėl gyvensi.“ Norėjau pasakyti tam (lyg ir sveikai atrodžiusiam) vyriškiui, kad visai nenorėčiau prabusti karste po neaišku kiek laiko puvimo, šešios pėdos po žeme… Ką daryti, išsikapsčius? Gal nueiti į renginį, kurį čia pat reklamuoja pusnuogis vaikinas, apsirišęs klubus rankšluosčiu?

Paskui mus patraukė M&M’s karalystė: „World Store Times Square“. Sentimentai iš tų laikų, kai dirbau reklamos agentūroje ir su M&M’s platintojais kūrėme lietuviškus Geltonojo ir Raudonojo dialogus. Maždaug tokius:

mms zurnale

Aišku, muzika grojo taip garsiai, kad buvo neįmanoma ko nors nenusipirkti. Nors mano sveikas protas šaukė apie pavojų, negalėjau nepripažinti idėjos genialumo: trijų aukštų parduotuvėje siūlyti pirkėjui M&M’s etikete pažymėtus visus įsivaizduojamus daiktus. Nuo magnetukų šaldytuvui iki naktinių marškinių mamytei. Nuo M&M’s rinkinio kolekcionieriui iki M&M’s elektrinės gitaros. Nuo žadintuvo, iki… kaip sakoma, neklausk, ką dar galima padaryti su šia etikete, o klausk, ko negalima?

Pasidaviau gundoma (visgi malonu) ir dabar turiu pakabuką su šviesiai žaliu M&M’su ir puodelį su savo vardu. M&M’s ir Sandra Niujorke. Juk šiek tiek nusipelniau, reklamuodama juos Lietuvoje?

Amerikai tinka turėti tokias parduotuves. Kokia palaima čia jaustis madingam! Valgyti M&M’s, gerti CocaCola ir Starbucks kavu-siusę, valgyti MacDonalds, niekada nepraeiti pro Apple, klausytis iPod, mojuoti iPhone… Vilkėti garsiomis etikėtėmis išpuoštus drabužius, nusipirktus per išpardavimą arba netgi „etikečių kaimelyje“… Turi būti jei ne turtingas, tai toks pat madingas, kaip visi, arba… ne.

Gali, kaip toks vienas pagyvenęs vyriškis, gyventi Stamforde (ar dar giliau), vilkėti vasarines sukneles iš Target, o ant galvos nešioti paties iš folijos susikurtą karūną su ilgomis ausimis iš žvaigždžių. Kam rūpi?

Tikrai turtingi žmonės nesvajoja gyventi Niujorke, toje žmonių maišalynėje ir smardalynėje. Turtingi žmonės ten dirba: pardavinėja madingą gyvenimo būdą. Turtingi žmonės gyvena toli toli užmiestyje, tarp miškų, upelių, didingų kalnų papėdėse, golfo laukų apsuptyje. Jie net neturi laiko žiūrėti televizorių – vaizdas už lango per daug gražus. Drabužius dizaineriai jiems siuva asmeniškai, pagal užsakymą ir, aišku, be etikečių…

Turtingu žmogumi galiu būti ir aš. Ne vien todėl, kad esu Amerikoje – laisvės ir galimybių šalyje – bet ir todėl, kad kiekvienas žmogus yra laisvės ir galimybių šalis. Tiesiog vietoj peršamo išorinio turto renkuosi skanų vidinį. Renkuosi nenuobodžiauti iki tol, kol Jėzus pažnibždės man į ausį. Renkuosi, nes taip noriu.


Gimnastika smegenims

jis megsta smegenis

Nežinau, gal kas nors ir tiki, kad rašymas ateina iš širdies, kad įkvėpimui reikia mūzos, kad tai dieviškasis dvelktelėjimas ar panašiai. Iš dalies taip ir yra, tačiau pabandykite rašyti diena dienon ir tuomet atsakykite: ar ne smegenys dirba daugiausiai?

Iš pradžių kurdavau eilėraščius. Sukyla vidinis karštis, griebiu rašiklį ir popierių, brūkšteliu dešimtį eilučių – baigta. (Iš tiesų tai labai mėgėjiškas požiūris į poezijos kūrimą…)

Prozą kurdavau taip pat trumpais prisėdimais. Dvidešimt minučių rašymo visiškai išsunkdavo. Užtektinai, kad nebenorėčiau kokią savaitę ar mėnesį.

Paskui pareikalavau iš savęs rašyti dažniau, labai dažnai – kasdien. Supratau, kad nežinau, ką rašyti, bet liepiau rašyti bet ką, dienoraštį (bent jau). Bet kiek laiko galėjau rašyti vienu prisėdimu? Ne ilgiau pusvalandžio. Per pusvalandį sukuriu apie du puslapius rišlaus teksto. Mano senieji apsakymai yra maždaug tokios apimties.

Bet kuo dažniau prisėsdavau, tuo lengviau buvo rašyti. Padėjo tinklaraštis – didysis mano valios ugdytojas. Vienas įrašas gimsta (su redagavimu ir iliustracijų parinkimu) per valandą-pusantros-dvi. Mano gebėjimas koncentruotis į minties liniją užsitęsė iki valandos, dviejų valandų. Dabar jau moku dingti iš realybės trims valandoms ar net ilgiau.

Supratau, kad rašymo esmė yra ne vien tik emocijų perdavimas, bet ir minties vedimas. Dažniausiai tai būna net ne viena mintis. Kol rašai, turi laikyti priešais akis labai daug detalių, manipuliuoti, žaisti jomis. Jei esi tik tame žodyje, kuris šiuo metu randasi prieš akis – nieko nebus. Jei smegenys netempia – nieko nebus.

Taigi neseniai rasti patarimai man labai patiko. Keletu jau naudojuosi:

  1. Svajojimas (daydreaming). Kartais atsisėdu ar prigulu ant sofos ir užsimerkiu. Dažnai pašoku su idėja.
  2. Sapnai. Naudinga yra juos užrašyti, vėliau net panaudoti.
  3. Gilus kvėpavimas – smegenims reikia deguonies.
  4. Kojų pirštų mankšta – gerai kraujotakai, o reiškia ir smegenims.
  5. Bėgimas arba vaikščiojimas. Aš renkuosi vaikščiojimą ir be ausinuko – mintyse ir groja, ir dainuoja, ir personažai prakalbsta… Ritmas labai gerai veikia smegenis.
  6. Šokis – sako, senatvėje atsilieps: ilgiau nesuminkštės protelis.
  7. Joga. Be komentarų.
  8. Muzikos klaysumas stimuliuoja abu smegenų pusrutulius. (Kuo sudėtingesnė, tuo geriau…)
  9. Sudoku. Tinka bet kokie kiti panašūs žaidimai, bet aš turiu elektroninį sudoku, todėl kasdien po keliolika minučių dėlioju skaičiukus.
  10. Žaidimai su žodžiais. Pvz. „Alias“ - tikrai į temą.
  11. Nauja kalba. Jos mokymasis skatina naujas jungtis tarp neuronų.
  12. Seksas: stimuliuoja širdį, o tai gerina kraujo apytaką, o tai gerina smegenų veiklą, o tai gerina minčių tėkmę, o tai gerina rašymą.
  13. Dainavimas. Dainavimas stimuliuoja smegenų dalį, atsakingą už problemų sprendimą. Taigi – išdainuok problemą!
  14. Kairė ranka (kairiarankiams – dešinė). Viską daryti kairiąja naudinga, nes smegenys turės paplušėti net valant dantis.
  15. Juokas. Suskamba iškart penkiose smegenų dalyse.

Nepaminėjau patarimo išmokti valgyti lazdelėmis ar vedžioti šunį, ar skaityti, rašyti dienoraštį (rašytojui to net nereikia patarti), ar naršyti internete (hm). Visas šimtas patarimų su nuorodomis yra straipsnyje Build Your Own Brain Gym: 100 Tools, Exercises and Games.

Reiktų atskiro straipsnio apie smegenims žalingus dalykus, bet kol kas galiu paminėti tik vieną – marihuana…


Hiperventiliacija

magic-realism

Įkvėpimas. Iškvėpimas. Įkvėpimas. Iškvėpimas…

Per daug deguonies – negerai. Persikvėpavau. Hiperventiliacija pavadinčiau savo smegenų būseną, kuri atsirado nuo persigalvojimo, persiskaitymo, persirašymo ir persikritikavimo. Visko per daug ir nieko gero iš to. Liko tik savigrauža.

Neseniai atradau įdomų projektą „Knyginėtojai“. Nelabai suprantu, kas jį kuria, bet turbūt reklamos tikslais. Knygos įduodamos skaityti jauniems aktoriams (vienas iš jų – mano studentas!), kurie, kiek žinau, tokių įgūdžių Akademijoje tikrai nelavino. Leidau sau duoti patarimų, iškart pasigailėjau, todėl neskaičiau komentaro po manuoju (man taip būna). Tikrai neprotinga dalinti patarimus, kai pati ne ką geriau moki. O juk esu (buvau) scenos kalbos dėstytoja.

Ta proga nusprendžiau pasitvirtinti, ar tikrai nemoku garsiai skaityti.

Kartais skaitau šiaip sau, kad išgirsčiau savo balsą. Kitas atvejis, kai skaitai prieš kamerą. Net jeigu už jos niekas nestovi (MacBook).

Pirmiausia skaičiau savo kūrybą – šiurpu. Net nesinori skaityti garsiai. Skaitau ir girdžiu klaidas – tiek stiliaus, tiek liežuvio, nes kaip girtas kliūna ant kas trečio žodžio, nekalbant apie kirčiavimą, ilgų galūnių, balsių tarimą ir t. t. Ėmiau skaityti tai, kas buvo po ranka – Niko Keivo „Asilė, pamačiusi angelą“. Ne ką geriau. Mečiau. Paskui pasakiau „ne, taip negali būti“ ir pasiėmiau knygą, kurią mėgstu: Pero Petersono „Vogti arklius“. Ir paskaičiau visai ramiai. Pusėtinai. (Eksperimentas truko gerą pusvalandį.)

Gal visgi turi įtakos tai, kad tekstas yra mėgiamas? Tikrai turi įtakos tai, ar esi ramus, ar pamiršai kamerą (ir už jos stovintį operatorių), o neakivaizdžiai – ir kelis šimtus potencialių žiūrovų.

Gal tikrai sunku skaityti savo tekstą, nes jį norisi be galo taisyti. Gal tikrai jis nėra sklandus ir mielas ausiai. Gal tai, ką išgirdau – skaudi tiesa.

Bet skaitymo garsiai nežadu mesti – tai tik pradžia. Šokas – gerai. Yra ko mokytis. Vieną dieną būtinai perskaitysiu savo kūrinį ir įdėsiu į youtube. Pamatysit.

Vėl norisi kūrybinių atostogų, pasisakius „nenori ir nerašyk“. (Kažkodėl ta frazė visada mane paveikia taip stebuklingai, kad ir užsinoriu, ir parašau.)

Paskutinis mano apsėdimas: sukurti apsakymą, vertą dalyvauti konkurse, kuris iki lapkričio 19 d. vis dar vyksta savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Jei dar nepastebėjote, tai štai skelbimas:

„Literatūra ir menas“ ir šiais metais skelbia publicistikos ir apsakymo konkursus. Bus vertinami visi savaitraščio publicistikos ir prozos skiltyse išspausdinti kūriniai. Vertinimo komisija šių metų pabaigoje apdovanos geriausio publicistinio kūrinio autorių (700 Lt) ir tris apsakymo konkurso laimėtojus ( I vieta – 1000 Lt, II – 600 Lt, III – 400 Lt).

Preliminarūs vertinimo kriterijai: publicistika turi būti aktuali šiandien, intriguojanti, kreipiamas dėmesys į pasakojimo sklandumą, stiliaus lengvumą, o apsakyme turi derėti tiek įdomi, netikėta mintis, intriga, tiek mokėjimas idėją perteikti savitu braižu, laikantis trumpojo žanro kanonui keliamų reikalavimų – glaustumo ir minties sutelktumo, nepamirštant, kad kūrinio publikavimas laikraštyje turi savą specifiką: rekomenduojama teksto apimtis tiek publicistiniam kūriniui, tiek apsakymui – nuo 8 iki 10 tūkst. spaudos ženklų.

Šiais metais, norint paskatinti literatūros ir kitų menų kritikos žanrą, nutarta skirti 3 apdovanojimus po 500 Lt ir už naujai išleistų knygų, parodų, koncertų, spektaklių recenzijas, 2009 m. spausdintas „Literatūroje ir mene“. Bus vertinamos visos recenzijos, publikuotos savaitraščio literatūros, muzikos, teatro, kino puslapiuose. Komisija atsižvelgs į recenzuojamo meno reiškinio svarbą, recenzijos išsamumą ir paties recenzijos autoriaus gebėjimą kritiškai vertinti, argumentuotai išsakyti savo nuomonę, pateikti originalų požiūrį į recenzuojamą kūrinį.

Konkursas vyks iki 2009 m. lapkričio 16 dienos.
Kūriniai ir recenzijos laukiami adresu:
Savaitraštis „Literatūra ir menas“, Mėsinių g. 4, LT 01133 Vilnius
arba el. paštu: lmenas@takas.lt

Pinigai visada gerai, bet būtų dar geriau, jei būtų daugiau tokių konkursų vien dėl vertinimo, atsiliepimų. Beje, apsakymai nelabai komentuojami – reiktų jiems daugiau dėmesio.


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų