Vakare, vos tarnui nuėmus kailinius, bebrinę kepurę, – rūmuose prietema, nes, o Dieve, jei Tu, Dieve, būtum trenkęs sūnumi, – lietųsi šviesa, bet dukra – prislopinta nesėkmė, – Jurgiui Radvilai įėjus į kūdikio priėmėjų, tarnaičių pritvinusį kambarį, pasigirsta mirtina tyla. (5 psl.)
Saldžiarūgštė antis jau stojasi skersai gerklės – motina, priešgyniaudama Barboros nuotaikai, užgriebia pernelyg daug suirzusių temų. (21 psl.)
Įtartinai iškrypęs veidrodis stebėtinu atkaklumu rodo vis tą patį papurtusį veidą. (56 psl.)
It gėlių darželis apsupta ryškiaspalvių freilinų tyliai žengia Raudonoji Gėlė, didžioji kunigaikštienė Elžbieta. Ant veido ledo spalvos negyva kaukė. Nesvarbu. Žiema. (63 psl.)
Pasiūliusi Onai fiks idėją apie kuriamą namų teatrą, Diana di Kardona priverčia Barboros seserį ir nieko nenutuokiančią motiną išvedžioti ją po visus Radvilų rūmus. (73 psl.)
Egzotika, drąsos šuolis, kulminacija, jei kavalierius sugeba damai kaspinėlį užrišti gerokai „virš kelio“, visai netoli nuogųjų vartų į įsčias, ir apglobtas sijonu ilgai „vargsta“, kol atriša. (92 psl.)
Tokią, kuri užburtų, žavėtų, trykštų nenusakomo seksualumo versme. (97 psl.)
Barboros Goštautienės rūmų tylos dalis – langai – žiūri į ramybės sodą, kur plika akimi lengvai įžiūrėsi keturis metų laikus. (111 psl.)
Nors tiesa ir iškreipta, nepaslėpsi, išlenda Mikalojaus Radvilos Juodojo tiesos liežuvis. (127 psl.)
Dienos pluokias kapodamos liūdesio randus, bet skuba per lėtai. Galima guostis: jau prarasta savaitė, jau dvi, jau mėnuo, bet nuo to tik stiprėja fantazijos vėtra, kad keletą, jau keliolika, jau keliasdešimt kartų viršyti visi karališkojo atsargumo limitai. Spigi saulė, paukščiukų čirškesys, vieversėlių trelės, pavytusios žalumos aromatas šaukia, vilioja, maldauja į gamtą, bet Barbora atkakliai šliurinėja namuose laukdama kokios nors žinios. (152 psl.)
(…) ant pageltusių mirtų tūpė juodos bitės ir nešė juodą medų į aukštojo medžio drevę, o ji, Radvilienė, lipusi į tą uoksuotąjį medį to medaus ir juodosios bitės skaudžiai juodai gėlusios. O ji, Radvilienė, griebusi griebusi tą juodąjį medų, ir staiga (…) (184 psl.)
Ūmai susirakinus rijimo raumenims, Radvila žąsiškai kiknoja kaklą, bandydamas praryti antausį, bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai: išraudusios odos fone teatrališkai juokingai išsprogsta akių baltuolai. (207 psl.)
Senosios ponios, Dievo malone virtusios freilinomis, pratusios rūpintis tik savimi, matydamos tokį klaikų ištižimą vieningai šėlsta reikšdamos tylų, bet atkaklų pasipriešinimą. (233 psl.)
Vietoj atgailos usnimis sudygę atkaklumo spygmenys ir narsos akmenys. (270 psl.)
Gimsta chaotiškas ritmas, judesys nevalingai pagauna judesį, rankos atšoka, kūno trinksniai į kūną išsunkia prakaito sklaidesį, lūpos lūpos lūpos kramto lūpas, bet lūpos atšoka nuo lūpų, kad prasiveržtų klykalai. (282 psl.)
Lengvai palietus JOS pilvą ranka, veidas apsipila ugnim. (388 psl.)
Tiesa tokia, kad kaltas brolių Radvilų tėvas, apdovanojęs sūnus karštakošiškumo, garbėtroškos ir pašėlusios energijos genais. (393 psl.)
Tą pačią valandą, kai mirus karalienė, krenta arklidėse eržilas, baltas eržilas, toks, koks laksto dausose tarp gyvųjų ir mirusiųjų, baltutėlaitis Pramžas. Dar vakar kažko isteriškai žvengęs. (398 psl.)
Skaitėte ištraukas iš Edmundo Malūko istorinio romano „Karalienė Barbora“. „Sapnavau siaubingą sapną, bet pabaiga graži.“ (141 psl.) Romanas bus perduotas JAV žaliavų perdirbimo įmonei.
