Įkvėpimas. Iškvėpimas. Įkvėpimas. Iškvėpimas…

Per daug deguonies – negerai. Persikvėpavau. Hiperventiliacija pavadinčiau savo smegenų būseną, kuri atsirado nuo persigalvojimo, persiskaitymo, persirašymo ir persikritikavimo. Visko per daug ir nieko gero iš to. Liko tik savigrauža.

Neseniai atradau įdomų projektą „Knyginėtojai“. Nelabai suprantu, kas jį kuria, bet turbūt reklamos tikslais. Knygos įduodamos skaityti jauniems aktoriams (vienas iš jų – mano studentas!), kurie, kiek žinau, tokių įgūdžių Akademijoje tikrai nelavino. Leidau sau duoti patarimų, iškart pasigailėjau, todėl neskaičiau komentaro po manuoju (man taip būna). Tikrai neprotinga dalinti patarimus, kai pati ne ką geriau moki. O juk esu (buvau) scenos kalbos dėstytoja.

Ta proga nusprendžiau pasitvirtinti, ar tikrai nemoku garsiai skaityti.

Kartais skaitau šiaip sau, kad išgirsčiau savo balsą. Kitas atvejis, kai skaitai prieš kamerą. Net jeigu už jos niekas nestovi (MacBook).

Pirmiausia skaičiau savo kūrybą – šiurpu. Net nesinori skaityti garsiai. Skaitau ir girdžiu klaidas – tiek stiliaus, tiek liežuvio, nes kaip girtas kliūna ant kas trečio žodžio, nekalbant apie kirčiavimą, ilgų galūnių, balsių tarimą ir t. t. Ėmiau skaityti tai, kas buvo po ranka – Niko Keivo „Asilė, pamačiusi angelą“. Ne ką geriau. Mečiau. Paskui pasakiau „ne, taip negali būti“ ir pasiėmiau knygą, kurią mėgstu: Pero Petersono „Vogti arklius“. Ir paskaičiau visai ramiai. Pusėtinai. (Eksperimentas truko gerą pusvalandį.)

Gal visgi turi įtakos tai, kad tekstas yra mėgiamas? Tikrai turi įtakos tai, ar esi ramus, ar pamiršai kamerą (ir už jos stovintį operatorių), o neakivaizdžiai – ir kelis šimtus potencialių žiūrovų.

Gal tikrai sunku skaityti savo tekstą, nes jį norisi be galo taisyti. Gal tikrai jis nėra sklandus ir mielas ausiai. Gal tai, ką išgirdau – skaudi tiesa.

Bet skaitymo garsiai nežadu mesti – tai tik pradžia. Šokas – gerai. Yra ko mokytis. Vieną dieną būtinai perskaitysiu savo kūrinį ir įdėsiu į youtube. Pamatysit.

Vėl norisi kūrybinių atostogų, pasisakius „nenori ir nerašyk“. (Kažkodėl ta frazė visada mane paveikia taip stebuklingai, kad ir užsinoriu, ir parašau.)

Paskutinis mano apsėdimas: sukurti apsakymą, vertą dalyvauti konkurse, kuris iki lapkričio 19 d. vis dar vyksta savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Jei dar nepastebėjote, tai štai skelbimas:

„Literatūra ir menas“ ir šiais metais skelbia publicistikos ir apsakymo konkursus. Bus vertinami visi savaitraščio publicistikos ir prozos skiltyse išspausdinti kūriniai. Vertinimo komisija šių metų pabaigoje apdovanos geriausio publicistinio kūrinio autorių (700 Lt) ir tris apsakymo konkurso laimėtojus ( I vieta – 1000 Lt, II – 600 Lt, III – 400 Lt).

Preliminarūs vertinimo kriterijai: publicistika turi būti aktuali šiandien, intriguojanti, kreipiamas dėmesys į pasakojimo sklandumą, stiliaus lengvumą, o apsakyme turi derėti tiek įdomi, netikėta mintis, intriga, tiek mokėjimas idėją perteikti savitu braižu, laikantis trumpojo žanro kanonui keliamų reikalavimų – glaustumo ir minties sutelktumo, nepamirštant, kad kūrinio publikavimas laikraštyje turi savą specifiką: rekomenduojama teksto apimtis tiek publicistiniam kūriniui, tiek apsakymui – nuo 8 iki 10 tūkst. spaudos ženklų.

Šiais metais, norint paskatinti literatūros ir kitų menų kritikos žanrą, nutarta skirti 3 apdovanojimus po 500 Lt ir už naujai išleistų knygų, parodų, koncertų, spektaklių recenzijas, 2009 m. spausdintas „Literatūroje ir mene“. Bus vertinamos visos recenzijos, publikuotos savaitraščio literatūros, muzikos, teatro, kino puslapiuose. Komisija atsižvelgs į recenzuojamo meno reiškinio svarbą, recenzijos išsamumą ir paties recenzijos autoriaus gebėjimą kritiškai vertinti, argumentuotai išsakyti savo nuomonę, pateikti originalų požiūrį į recenzuojamą kūrinį.

Konkursas vyks iki 2009 m. lapkričio 16 dienos.
Kūriniai ir recenzijos laukiami adresu:
Savaitraštis „Literatūra ir menas“, Mėsinių g. 4, LT 01133 Vilnius
arba el. paštu: lmenas@takas.lt

Pinigai visada gerai, bet būtų dar geriau, jei būtų daugiau tokių konkursų vien dėl vertinimo, atsiliepimų. Beje, apsakymai nelabai komentuojami – reiktų jiems daugiau dėmesio.