Rašytojo blokas

Niekada netikėjau į rašytojo bloką. Maniau, kad tai tik netalentingų grafomanų paistalai, graudenimai – atseit paguoskite mus, mes negalime rašyti ne šiaip sau, o dėl rimtos priežasties – mus užgulė rašytojo blokas. (Tai reiškia, kad jie visgi vadina save rašytojais, nors ir užgultais, nors ir neįgaliais.) Netikėjau tokiais dalykais nė iš tolo. Nes koks gi tu rašytojas, jei leidi sau negalėti rašyti? Ir ko jau čia negalėti? – Atsisėdai ir rašai. Ne visada gi reikia rašyti sąmones, galima ir nesąmones. O jeigu jau lieji tokį ne-sąmonės srautą, tai jau negali pykti, kad ten nieko doro nėra. Galbūt nėra nė raidžių, iš kurių susideda žodžiai.

(Tiesą pasakius, manau, kad esu netalentinga. Taip išsisprendžia daug problemų. Žinant, kad esi netalentingas, niekas, jokie blokai nestebina.)

Bet štai, šiandien sužinojau, kas tas rašytojo blokas – visiškai negaliu rašyti, visiškai! Mano tikėjimas, kad kiekvienas gali atsisėsti ir rašyti bet ką, netalentingai – anuliuotas, ištrintas, baigta. Nes kai negali rašyti, net jei esi viešai save priskyręs netalentingiems grafomanams, tiesiog negali rašyti. Negali rašyti minties nuo A iki B iki C… iki Z. Mintys ateina tik valgant priešpiečius, tik kažką kramtant. Vos tik prisėdi priešais baltą (nesvarbu ko – popieriaus ar kompiuterio ekrano) lapą, tavo galvoje lieka viena spalva – balta.

Gerai, tai kokie ten vaistai? Skaityti kitų autorių darbus? Išeiti pasivaikščioti? Dienoraštyje parašyti, smulkiai nupasakoti tą jausmą, kai galvoje balta? Išsirinkti internete kokio nepažįstamojo portretą ir aprašyti jo personažą? Gerai. Kadangi esu surinkusi nedidelį personažų katalogą, tai nesunku išsirinkti vieną ir išbandyti. Štai jis.

Vyriškis juodomis akimis. Keistai atrodo tokios juodos akys tokiame baltame veide. Jos žiūri skvarbiai. Jo ausys mažos, niekada nepastebėjau. Aš to žmogaus nesu sutikusi, tačiau pažįstu. Mes kartais apsikeičiame mandagiais laiškais. Kažkada jis man pasakė komplimentą, tačiau nieko nelaimėjo – jei išvis norėjo laimėti – nes jau buvau pasižadėjusi kitam. Manau, jis yra žemo ūgio, todėl mums nieko nebūtų išėję. Deja, ūgio skirtumas yra problema, man taip jau buvo ne kartą: susipažįstu internete, o paskui baisiai nusiviliu, kai atsistoja priešais mane visu ūgiu. Negaliu mylėti žmogaus, kuriam ant peties nepadėsiu galvos. Absurdas, aišku. Tačiau kažkas mane atstumia, ir tiek. Skaičiau, kad tai moteriška uoslė tinkamiems palikuonims – man reikia, kad mano patinas būtų stiprus gyvulys. Kad apgintų ir mane, ir mūsų vaikus. Ne, ne tai, kad žemas visai neapgintų – o, sako, mažiukai daug agresyvesni – pažiūrėkit kad ir į karatistą Putiną, bet jie ir pikti – viena mano pažįstama skundėsi, kad jos sugyventinis labai garsiai kalba, o kai paklausiau, koks jo ūgis, atsiduso: taip, čia turbūt Napoleono sindromas, jeigu toks yra. Tikrai nežinau, ar toks yra, bet šitas juodaakis baltaveidis nėra piktas. Vadinasi, išankstinis nusistatymas nėra teisingas.

Bet koks tas vyriškis viduje? Ar matau ką nors iš jo nuotraukos? Ką nors, ko nežinojau anksčiau, iš jo laiškų?

Jis yra aistringas, nes šnervės išsiplėtusios. Aistringas, nes jo lūpos putlios ir gilūs kampučiai. Aistringas, nes tris dienas nesiskutęs. Trys skirtingi aistringumai.

Jis nekreipia dėmesio į savo išvaizdą, nes tai nėra jo stipriausia dalis. Nueina į vyrų kirpyklą ir paprašo apkirpti „paprastai“, pigiausiai. Rytais, kai nusprendžia, kad barzdos visgi neaugins, peiliuku pasidailina ir „bakenbardus“. Neseniai pastebėjo prie smilkinių tris žilus plaukus. Nenustebo, nes prieš pusmetį išsiskyrė su mergina. Ji yra smuikininkė. Jis ją mylėjo. Labiausiai bijojo jos netekti dėl laiko ir atstumų, nes išvažiavo studijuoti Prancūzijoje. Atsitiko tai, ko ir bijojo. Paskui jis sukūrė keletą kūrinių šilkinei fleitai. Kūrinių, kuriuos kadaise svajojo kurti ir groti drauge su savo smuikininke. Fleita ir smuikas. (Jis nepagalvojo, kad ne laikas ir ne atstumas juos išskyrė. Juos išskyrė seksas. Tiksliau, jo nebuvimas.)

Ko jis labiausiai bijo dabar? Kad yra netalentingas. Tai labai sunku sužinoti, tačiau visas jo gyvenimas eina į tą žinojimą: taip ar ne? Talentingas ar ne? Vidurio nebūna. Viduryje yra vidutinybės, o tai – blogiausia.

Kai smuikininkė jį paliko, buvo pagalvojęs apie mirtį. Savižudybės vardo neminėjo. Jam atrodė, kad niekada negalėtų taip pasielgti, nes turi gyvus tėvus ir jaunesnįjį brolį. Nors tai, kad negalėtų, jį taip pat baugino – tai vidutinybės požymis.

Jis bijo Dievo klausimo. Jam nepatinka žmonės, kurie apie tai daug kalba, kelia klausimus. Jis buvo tikintysis – tas dažniausiai pasitaikantis lietuviškas tikinčiojo tipas, kai tikima vaikystėje, o vėliau po klausimu varnelė dedama per daug negalvojant. Esu katalikas, nes tokie mano tėvai. Kokios ten jūsų sąlygos? Ritualai? Galima, užmokėsiu, ir nereikės juose dalyvauti? Ne, man patinka religinė muzika. Ką jūs – didžioji dalis klasikos yra sukurta Bažnyčiai. Ar galima abejoti jos nauda?

Jis yra neabejojantysis. Tai yra neįdomiausia jo charakteryje. Tai reiškia, kad visa jo gyvenimo energija nueis: namui, maistui ir palikuonims.

Kai praūžė lietus, jis išgirdo, kaip nuo kraigo laša pavieniai lašai. Po palange užgrojo svirplys. Šitame name jis visada tikėjosi nakvoti ne vienas. Tai buvo senas namas, kuriame užaugo jo tėvas. Iš šitos stiklinės gėrė vandenį jo tėvas, kai buvo visai mažas. Stiklas nusibrūžinęs, nebelabai permatomas. Vanduo jau kitas, bet vis dar geriamas, šulinio.

Tai ką ten sako apie rašytojo bloką? Toks neegzistuoja!

(2009 m. liepa)