Šlovė grafomanijai!

Svetainėje yra: įrašų – 1,813, komentarų – 5,424, iš viso žodžių – 367,151. Taigi jau penkios knygos po 300 puslapių. Rašome šeštą tomą. (2008 m. nezinau.lt)

Visai neseniai pastebėjau, kad ir mano blogas jau pretenduoja į minkštąjį viršelį, o dar nė karto nerašiau apie tai, kas yra grafomanija.

Šis terminas susideda iš dviejų žodžių (graikų kalbos) grafo + manija – liguistas potraukis rašyti, kurti. Galima teigti, kad kiekvienas rašantis žmogus – yra grafomanas, retas iš jų rašo sąmoningai, pavyzdžiui, atsikėlęs iš ryto sako: šiandien rašysiu. Dažnai tai vyksta nesąmoningai, kaip sakoma, aplankius mūzai. Tačiau esminis skirtumas tarp rašytojo ir grafomano yra tas, kad rašytojas supranta, kuri jo kūrybos dalis tinka tik „stalčiui“, o kuri viešinimui. Grafomanai neturi šios vertybių sistemos, viskas, ką jie parašo, jų nuomone, privalo būti paviešinti visuomenei. (per suglumes.wordpress.com cituoja iš Kažikur)

Bet leidyklos nepyksta ant grafomanų – kas, jeigu ne jie, kurs taip vertinamą raidžių ir simbolių srautą, kurį galima gražiai įvilkti ir pastatyti į lentyną. Parduoti grafomaniją už gryną pinigą.

Leidyklos „Baltos lankos“ vykdančioji direktorė Rasa Meiduvienė tvirtino, kad grafomanai knygas rašo greitai, o rimtoji literatūra gimsta per kelerius metus. (iš alfa.lt)

(Bet kai kurie leidėjai yra patys ir rašytojai (ar atvirkščiai): štai V. V. Lansbergis vadovauja leidyklai „Dominicus Lituanus“.)

Ar skaitytoją pasieks tik kokybiški tekstai, ar literatūra bus juodinama grafomanų rašliava, turėtų spręsti leidėjai. Tačiau reali situacija yra visai kitokia. Lietuvoje vyrauja tokia nuostata, kad jei turi pinigų ir ryšių (pastarieji ne itin svarbūs), tai kelias į savo knygos išleidimą yra atviras. Ne kartą yra tekę susidurti su tuo, kad leidžiamas tekstas yra ne tik puikus grafomanijos pavyzdys, bet ir prieštarauja estetikos bei moralės normoms. (suglumes.wordpress.com)

Pasidalinsiu: knygą išleisti galima ir be leidyklos pagalbos. Internete jau pilna leidyklų reklamos: nepublikuok knygos pats – yra įstaiga, kuri tau labai pagelbės! Nes daug rašytojų visai nebesuka galvos dėl to, ar juos įvertins leidykla. Tik įveskite paieškos langelyje self-publishing ir pamatysite: easy. Abejoju, ar jiems svarbu, kokia kalba leisite knygą, ar ne grafomaniški tekstai, kokios jūsų estetikos bei moralės normos…

Pati jau nesunkiai atskiriu smulkiąją lietuvišką grafomaniją. Štai keli požymiai:

• veikėjų vardai nelietuviški arba lietuviški, bet labai keisti
• publikacijai teikiamas (viešinamas) pirmasis eskizas
• antrojo eskizo ir nebus (apie tokį rašymo būdą net nenumanoma)
• dialogai labai ilgi, daugiažodžiai
• prie veikėjo žodžių pridedamas jo vidinės būsenos (tiesioginis) paaiškinimas
• madinga be prasmės naudoti postmodernius ženklus, t. y. sintaksinę sumaištį
• siužetas negimęs arba nušautas
• rašoma apie save patį (daug smulkių aplinkos detalių, kurių nereikia sugalvoti, jas tereikia aprašyti)
• rašoma ateityje tikintis sužinoti, apie ką rašoma (pradžia nesusijusi su viduriu ir pabaiga, bet ties ja autorius jau gali būti susigaudęs, apie ką rašė)
• be didesnių skrupulų peršokama iš esamojo į būtąjį kartinį ar dažninį laiką ir atgal
• gausu filosofinių apibendrinimų (pasaulis yra tai ir tai, mes esam tokie ir tokie)
• dar gausiau būdvardžių prie veiksmažodžių
• gali būti rašoma trumpomis scenomis, kad būtų įdomu (kaip kine)
• drąsiai naudojami nelietuviški įterpiniai (ypač keiksmažodžiai)
• vertiniai iš anglų (sakinių struktūra, ištisos frazės), nugirsti ar perskaityti prastuose vertimuose
• nevengiama nešvankios erotikos, kuri turėtų liudyti autoriaus atvirumą
• anksčiau ar vėliau paminima siela, dvasia, Dievas (daugiau gelmės)
• kartais netyčia parašoma šveplai (as nezinau, is kur tas zveris), bet neištaisoma
• rašinys gali būti labai ilgas, grafomanai geba rašyti „kilogramais“

(Šiuos punktus prisiminti padėjo Rašymo virtuvė – projektas, kurį kuria (tebekuria?) g-taskas.lt)

Manau, dalis grafomanų yra prastai informuoti būsimi profesionalai. Kai kurie iš išvardintų požymių tinka man pačiai. Visa tai yra taisytina, ištaisoma. Be visų šių klaidų liks grynoji, aukštoji grafomanija, kurią demaskuoti jau daug sunkiau…

„Grafomanija –- tai kūrybos simuliacija,“ – teigia Mindaugas Liaudenskis („Literatūra ir menas“). Bet ar galite nusakyti, kas ta kūryba, kad atpažįstate jos simuliaciją?

Nebijau vadintis grafomane (tokia lyg ir esu nepakaltinama). Niekas man negali uždrausti (net patarti, ką) rašyti. Jeigu grafomanija yra psichinis nukrypimas, tai turbūt vienas lengvesnių. Vis dėlto visi (ir aš) dažniau sako šį žodį juokais – nė viena psichinė liga nėra maloni, negali būti graži. Ir nejuokinga.

Džiaugiuosi, kad dar nesergu skribomanija ;)