Monthly Archives: liepos 2009

Malūko klykalai ir Antikrokas

krokoantis-antikrokas

Vakare, vos tarnui nuėmus kailinius, bebrinę kepurę, – rūmuose prietema, nes, o Dieve, jei Tu, Dieve, būtum trenkęs sūnumi, – lietųsi šviesa, bet dukra – prislopinta nesėkmė, – Jurgiui Radvilai įėjus į kūdikio priėmėjų, tarnaičių pritvinusį kambarį, pasigirsta mirtina tyla. (5 psl.)

Saldžiarūgštė antis jau stojasi skersai gerklės – motina, priešgyniaudama Barboros nuotaikai, užgriebia pernelyg daug suirzusių temų. (21 psl.)

Įtartinai iškrypęs veidrodis stebėtinu atkaklumu rodo vis tą patį papurtusį veidą. (56 psl.)

It gėlių darželis apsupta ryškiaspalvių freilinų tyliai žengia Raudonoji Gėlė, didžioji kunigaikštienė Elžbieta. Ant veido ledo spalvos negyva kaukė. Nesvarbu. Žiema. (63 psl.)

Pasiūliusi Onai fiks idėją apie kuriamą namų teatrą, Diana di Kardona priverčia Barboros seserį ir nieko nenutuokiančią motiną išvedžioti ją po visus Radvilų rūmus. (73 psl.)

Egzotika, drąsos šuolis, kulminacija, jei kavalierius sugeba damai kaspinėlį užrišti gerokai „virš kelio“, visai netoli nuogųjų vartų į įsčias, ir apglobtas sijonu ilgai „vargsta“, kol atriša. (92 psl.)

Tokią, kuri užburtų, žavėtų, trykštų nenusakomo seksualumo versme. (97 psl.)

Barboros Goštautienės rūmų tylos dalis – langai – žiūri į ramybės sodą, kur plika akimi lengvai įžiūrėsi keturis metų laikus. (111 psl.)

Nors tiesa ir iškreipta, nepaslėpsi, išlenda Mikalojaus Radvilos Juodojo tiesos liežuvis. (127 psl.)

Dienos pluokias kapodamos liūdesio randus, bet skuba per lėtai. Galima guostis: jau prarasta savaitė, jau dvi, jau mėnuo, bet nuo to tik stiprėja fantazijos vėtra, kad keletą, jau keliolika, jau keliasdešimt kartų viršyti visi karališkojo atsargumo limitai. Spigi saulė, paukščiukų čirškesys, vieversėlių trelės, pavytusios žalumos aromatas šaukia, vilioja, maldauja į gamtą, bet Barbora atkakliai šliurinėja namuose laukdama kokios nors žinios. (152 psl.)

(…) ant pageltusių mirtų tūpė juodos bitės ir nešė juodą medų į aukštojo medžio drevę, o ji, Radvilienė, lipusi į tą uoksuotąjį medį to medaus ir juodosios bitės skaudžiai juodai gėlusios. O ji, Radvilienė, griebusi griebusi tą juodąjį medų, ir staiga (…) (184 psl.)

Ūmai susirakinus rijimo raumenims, Radvila žąsiškai kiknoja kaklą, bandydamas praryti antausį, bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai: išraudusios odos fone teatrališkai juokingai išsprogsta akių baltuolai. (207  psl.)

Senosios ponios, Dievo malone virtusios freilinomis, pratusios rūpintis tik savimi, matydamos tokį klaikų ištižimą vieningai šėlsta reikšdamos tylų, bet atkaklų pasipriešinimą. (233 psl.)

Vietoj atgailos usnimis sudygę atkaklumo spygmenys ir narsos akmenys. (270 psl.)

Gimsta chaotiškas ritmas, judesys nevalingai pagauna judesį, rankos atšoka, kūno trinksniai į kūną išsunkia prakaito sklaidesį, lūpos lūpos lūpos kramto lūpas, bet lūpos atšoka nuo lūpų, kad prasiveržtų klykalai. (282 psl.)

Lengvai palietus JOS pilvą ranka, veidas apsipila ugnim. (388 psl.)

Tiesa tokia, kad kaltas brolių Radvilų tėvas, apdovanojęs sūnus karštakošiškumo, garbėtroškos ir pašėlusios energijos genais. (393 psl.)

Tą pačią valandą, kai mirus karalienė, krenta arklidėse eržilas, baltas eržilas, toks, koks laksto dausose tarp gyvųjų ir mirusiųjų, baltutėlaitis Pramžas. Dar vakar kažko isteriškai žvengęs. (398 psl.)

Skaitėte ištraukas iš Edmundo Malūko istorinio romano „Karalienė Barbora“. „Sapnavau siaubingą sapną, bet pabaiga graži.“ (141 psl.) Romanas bus perduotas JAV žaliavų perdirbimo įmonei.


Knygos apie rašymą

knygos apie rasyma

Tokias knygas rašo tie, kurie nesugeba rašyti. Ne? Prisipažinsiu, kažkada taip pagalvojau (tik dar niekam nesakiau). Panašiai manoma apie visus kūrybiškų profesijų mokytojus: kai nesugebi vaidinti, dėstai vaidybą, kai nesugebi dainuoti, dėstai dainavimą, kai nesugebi rašyti… Bet savo studentų klausiau: kokia nauda iš dėstytojo, kuris yra genialus artistas, visiškai nesugebantis mokyti? Jokia. Tai ir užteks apie tai.

Neseniai nusipirkau dar dvi knygas apie rašymą, ir jau susidėjo graži krūvelė, kurią aptarsiu ir patarsiu:

  • Steven King „On Writing (A Memoir of the Craft)“

Panašu (knygą tebeskaitau), kad tai ir memuarai, ir apie meistrystę. Žanrinės literatūros rašytojo niekada neklausia apie kalbos dalykus, tarsi jis būtų antrarūšis meistras, tačiau siaubo karalius žino, kur dėti kablelį, kad skaitytoją išpiltų šaltas prakaitas…

  • Roy Peter Clark „Writing Tools (50 Essential Strategies for Every Writer)“

Knygą dar tik vartinėju, bet aiškus yra autoriaus gilinimasis į techninius rašymo dalykus. Jo paskaitos (su praktinėmis užduotimis) lengvos, žaismingos, su daug pavyzdžių. Nežinau, ar lietuvių kalboje veikia tos pačios stiliaus taisyklės, bet skaitydama lyginu ir, tikiuos, greit sužinosiu. Autorius sako, kad rašytojui svarbiau yra ne taisyklės, o įrankiai: „I prefer tools, not rules.“

  • Brian Kiteley „The 3 A. M. Epiphany (Uncommon Writing Exercises That Transform Your Fiction)“

Tai pratimų rinkinys (viso 200). Komentarai paprasti ir suprantami, gundo mestis į bandymus ir tučtuojau matyti rezultatus. Autorius gilinasi į istorijos (pasakojimo, siužeto, intrigos) sudedamąsias dalis, veikimo principus. Pavyzdžiui: labai atvirai aprašykite sekso sceną, o vėliau pakeiskite visus su seksu susijusius žodžius virtuvės padargais, maisto produktais ir pan. Po panašių eksperimentų pradedi kitaip žiūrėti tiek į savo, tiek į kitų kūrinius. Įvyksta nušvitimas.

  • Peter Elbow „Writing With Power (Techniques for Mastering the Writing Process)“

Stulbinanti knyga. Visgi kai kurie rašymo dėstytojai iš tiesų visiškai nesugeba rašyti! Lengva skaityti tik cituojamus studentų tekstus. Autoriaus griebtasi mistinės temos: kas yra ta tekstų energija? Kaip ją matuoja, kaip iššaukia, valdo? Visgi juodžiausiomis dienomis tinka ir tokia knyga. Bent supranti, kad ne vien dievai knygas apie rašymą lipdo.

  • John Marsden „Everything I Know About Writing“

Australas literatūros mokytojas, kuriantis paaugliams (vieną jo knygą skaičiau – nuostabi!), dalinasi patirtimi su mokiniais. Tačiau ir suaugusiam „amžinam studentui“ knygos tonas labai tinka. Ją skaitydama garsiai juokiausi, o ir naudos daug gavau.

  • John Mullan „How Novels Work“

Autorius (britas) ilgai rašė recenzijas, kol vieną dieną pasijuto žinąs apie romano struktūrą tiek daug, kad galėtų parašyti apie tai atskirą knygą. Žmogui, nestudijavusiam filologijos, ji yra lobis: sužinai, kad didieji meistrai seniai neišradinėja dviračio, o mokosi vieni iš kitų. Gidas meistrystėn (su kritikos prieskoniu) ir daug geros grožinės literatūros pavyzdžių.

  • Paul Mills „Writing in Action“

Man tai buvo pirmoji tokio pobūdžio knyga. Pasisekė – į rankas pateko geras elementorius. Rašymas pagal autorių tėra profesija: esė, grožinė literatūra (fiction), poezija, dramaturgija – viskas turi savus dėsnius, telpančius į 212 psl. Iš visų mano knygų apie rašymą ši turi daugiausia žymeklių ir pabraukymų. Kokio dar komplimento reikia?

Jeigu susigraudinot, kad nė vienos iš jų nerasite knygyne, tai susiraskite www.amazon.com – kainuos šiek tiek daugiau nei prasti batai… Arba skaitykite toliau „Grafomaniją“, apšviesiu.

Gal žinote knygą apie rašymą, kurią vertėtų perskaityti?


Vaikučiai ne zuikučiai

mergyte

Vakar www.tekstai.lt naujienose radau ištrauką iš Tado Vidmanto „Pasakojimai apie Aleksandrą“:

Dėl grožio

Vaikystėje vieną kartą mama Aleksandrui pasakė:
- Tu tikras keistuolis, Aleksandrai.
- O tu, mam, ilgi keista. Agulkus ant akių dedi. Al cia nolmalu? – atšovė keturių metų Aleksandras.
- Agurkus aš dedu dėl grožio.
- Dėl glozio??? – nesuprato mažasis Aleksandras – Atlodai kaip pelkių baidyklė su tais agulkais, o tau glazu?
- Ne, kvailiuk, aš vėliau būnu graži, kai juos nusiimu.
- Tu jų isvis nedėk il būsi visąlaik glazi, ne tik plies uzdedama al kai nusiimi. Neleikia manęs kasdien gasdinti su tais agulkais ir zalia kauke. As mazas dal, paskui man tlauma bus.

Mama nusijuokė ir apkabino Aleksandrą. Vėliau apkamšė jį, užgesino šviesą, įjungė jo šviečiantį gaublį ir išėjo iš kambario. Aleksandras užmigo, kažką sapnavo ir sparčiai augo.

Nuo to laiko mama nė karto nepasirodė jam su savo grožio kaukėm. O Aleksandras dabar prisimena tą vakarą su tokia nostalgija, kad net iš tolo švyti.

Viskas dar būtų nieko, jei autorius Aleksandro nebūtų priskyręs keturmečiams. Aš ir šešiamečio neįsivaizduoju sakančio (tarkim nešveplai): ar čia normalu… nereikia manęs gąsdinti… paskui man trauma bus… Taip galėtų kalbėti Aleksandro tėtis.

Rašyti iš vaiko pozicijos kažkodėl nelengva, nors ir aš buvau maža ir netgi daug prisimenu. Šiek tiek pasiskaičiau apie rašymą iš vaikų POV (point of view) ir radau štai ką:

  • Kuriant vaiko kalbėseną, reiktų nepamiršti, kad ne kaip suaugusiojo yra ne tik jo žodžiai, sakinių struktūra, bet ir mąstymas.
  • Rašydamas iš vaiko pozicijos turi ne prisiminti, kaip galvojai vaikystėje, o vėl tapti vaiku – galvoti kaip vaikas dabar.
  • Dviejų metų vaiko ir trijų metų vaiko kalba smarkiai skiriasi. (Palyginimui: septyniolikmečio ir aštuoniolikmečio kalba – nelabai.)
  • Vaikystėje ypatingai veikia asociatyvus mąstymas. Pasakojant nevedama logiška linija, naujai atrasti dalykai lyginami su jau žinomais. Pvz.: „Prieš tą dieną, kai nukrito bomba, ėjau maudytis. Ryte valgiau riešutus. Pamačiau šviesą. Kritau ant sesutės lovos.“ (mano vertimas iš Džono Herši (John Hersey) „Hirosima“)
  • Vaikas pastebi kitokius dalykus nei suaugusysis. (Kai kuriuose multfilmuose rodomas vaizdas iš vaiko pozicijos: jame tik suaugusiųjų kojos…)
  • Vaikai dažnai būna drovūs. Skirtingos drovumo rūšys: vieni drovisi tik vaikų, kiti – tik suaugusiųjų, treti…
  • Vaikai nėra idiotai.
  • Vaikai labai puikiai supranta emocingų situacijų, pvz. barnio, meilės-nemeilės, esmę (tiesos jausmas?) ir atvirai komentuoja. Tol, kol tėvai neatpratina tai daryti.
  • Vaikai gali būti labai žiaurūs, nes jie dar tik mokosi, kas galima ir kas ne.

Tai ką radau, nėra taisyklės ar patarimai. Pati apie rašymą iš vaiko pozicijos daug negalvojau. Būtų sunku, nes šiuo metu nebendrauju nė su vienu mažu vaiku (o kai bendraudavau, tai dar negalvodavau, kad jų prireiks rašymui).

Jeigu pažįstate vaikų, galite daryti tokius tyrimus: įrašyti (ar užrašyti) jų minties perlus, pokalbius, sapnus, daryti interviu, kurti jiems pasakas ir klausytis patarimų apie tai, kas yra „taip būna“, o kas yra „taip nebūna“.

Vaikystės temą užbaigsiu ištrauka iš filmo („City of God“), kurį žiūrėjau vakar. Scena, kuri mane sukrėtė, yra apie vaikišką (ir nebe) žiaurumą:


Follow

Get every new post delivered to your Inbox.