Grožis man – stebuklų stebuklas. („Dorijano Grėjaus atvaizdas“)

Iš estetų, kuriems aukščiau visko yra menas, įžymiausias buvo Oskaras Uaildas (Oscar Wilde), gimęs 1854 m. Airijoj, Dubline. Net gyvenime jis norėjo būti estetas: žavėjosi gražiais daiktais, mėgo teatrališkus gestus.

Jungtinėse Valstybėse laikydamas paskaitas, Uaildas rengėsi ekstravagantiškai. Bostono studentai jam panoro juokus iškrėsti. Pamėgdžiodami jo manieras, į jo paskaitas susirinko su uodeguotais švarkais, su išsipūtusių plaukų perukais, su žaliais kaklaraiščiais, su lelijomis švarko atlape ir su saulėgrąžomis rankose. Tik Uaildas, įspėtas, tą dieną atėjo be „estetiškų“ priedų.

a. Estetizmo idėjos. - Menas ir gyvenimas – du priešingi dalykai. Todėl menas, kuris seka gyvenimą, (natūralistai!), nepakyla aukščiau už nuobodžią prozą. Ir romanas ir teatras neturi paisyti tikrovės. Menas autonomiškas.

Jis ne tik kad neseka gyvenimo, bet dar atvirkščiai – gyvenimas tvarkosi pagal meną. Kai tik literatūroj atsirado Verteris, tuoj ir gyvenime priviso Verterių. Londonietės gavo savotiško grožio, nusižiūrėjusios į prerafaelitų paveikslus. Pati gamta paseka meną: Londono klimatas pakitėjęs nuo anglų tapybos.

Tikrovė visados stovi žemiau už meną. Aplink save matom Rostinjakų, bet kiek jie menkesni už Balzako sukurtuosius!

Menas taip pat nepriklauso nei tiesos, nei dorovės. Aukščiausias menas yra literatūra.

Tikras menininkas bus tas, kuris nieko nekurs, bet savo gyvenimą pavers nuostabesniu šedevru už visus tuos, kurie buvo nupiešti, parašyti, išdainuoti.

b. „Dorijano Grėjaus atvaizdas“ – Visas savo mintis Oskaras Uaildas sudėjo į šią knygą. Joje parodoma, kaip gyvenime viskas nyksta, miršta, tik vienas menas amžinai išlieka.

Šitame fantastiniame romane apsakoma, kaip nutapytas Grėjaus atvaizdas sensta, kinta, o pats Grėjus lieka jaunas, gražus. Atvaizde atsispindi visas Grėjaus gyvenimas. Grėjui smunkant žemyn, atvaizdas vis bjaurėja. Pagaliau Dorijanas negali pakęsti to ištikimo savo sielos veidrodžio, nori jį sunaikinti. Pagriebęs peilį, puola prie paveikslo, smeigia. Pasigirsta garsus klyksmas. Subėgę tarnai žemėje randa gulint negyvą, raukšlėtą, atstumiančios išvaizdos senelį. Sienoje kabo puikiausias, nuostabaus jaunumo ir gražumo atvaizdas: jis atgavo pirmykštį savo grožį.

Šito pasakojimo rėmuose autorius sudėjo ne tik estetizmo teoriją, bet ir praktiką, pasibaigusią šiurpia katastrofa.

Kur Grėjus ieško grožio? – Pirmiausia jis susižavi K. Bažnyčia, geriau pasakius, iškilmingomis jos apeigomis. Vėliau kurį laiką jis pasidavė materialistinėms teorijoms. Kai jos įgrįso, Dorijanas ėmė gėrėtis kvapsniais, brangiausiais akmenimis, puikiomis medžiagomis. Smilkalų kvapas jam rodėsi mistiškas, žibuoklės priminė mirusią meilę.

Dorijanas nusigręžia į muziką. Muzikos instrumentų rinkinys jį džiugina.

„Fantastiškas tų instrumentų charakteris jį žavėjo, ir jis jautė pasitenkinimą, kad ir menas, kaip ir gamta, turi savo baisybių, daiktų žvėriškomis formomis ir šlykščiais balsais.“ (St. Češiūno vert.)

Dorijanas pagaliau tikrovėj nori apsvaigti.

Į savo herojaus sielą Uaildas giliau nepasineria, paviršium slankioja. Bet jo raštų stilius puikus. Jo pasakoms kai kas randa tik vieną priekaištą – „jos yra per daug tobulai parašytos“ (Dottin).

Ištrauka iš „Visuotinės literatūros istorijos“, 1947 m., Schweinfurt.

(kalba netaisyta)