Visgi ką tai reiškia rašant rodyti, o ne pasakoti?

Šįryt apie tai galvojau žiūrėdama Vudi Aleno (Woody Allen) filmą „Manhattan“, kurio pradžioje pasakotojas-rašytojas užkadryje kuria pirmąjį knygos skyrių. Jis mikčioja apie Manheteną, tuo tarpu rodomi vaizdai kartais iliustruoja, kartais papildo tą mikčiojimą. Tik čia rodymo ir pasakojimo priemonės skiriasi: filmas versus tekstas. O kaip būna vien tekste?

Parodoma tuomet, kai:

• Skaitytojas apie situaciją, tarpusavio santykius, personažų charakteristikas, statusus sužino iš dialogo:

Pvz.: Vudis yra keturiasdešimt dviejų metų dukart išsiskyręs niujorkietis, kurį antroji žmona paliko dėl moters.
Kitas pvz.:
- Tu rimtai rašai apie mane knygą? – suriko Vudis.
- Tai ne, apie Niujorką, – atrėžė Elena.
- Rašyk apie Niujorką! Bet ne apie mano asmeninį gyvenimą…
- Tu didžiuokis: keturiasdešimt dveji metai, dvejos skyrybos ir vienas sūnus…
- Kaip jis?
- Nebijok, jis vis dar dėvi kelnes.

• Pasakoma netiesiogiai: nupasakojamas vaizdas, garsas, kvapai ir t.t. beveik kaip filmo kadre:

Pvz.: Po tiltu buvo įvykusi savižudybė.
Kitas pvz.: Kažkas padėjo juoda juosta perrištą šviežių gėlių krepšelį. Ant grindinio baltais dažais išpurkštas nuo tilto nušokusio vaikino vardas ir tos dienos data.

• Aprašytieji vaizdai sukelia skaitytojo emocijas, o ne tik informuojama:

Pvz.: Vudis labai stipriai mylėjo Manheteną.
Kitas pvz.: Vudis kas vakarą pėsčiomis sukardavo keletą kilometrų tik tam, kad galėtų pasigėrėti Manheteno tiltu. Taip, tuo pačiu, kurį mato nuo pat vaikystės.

• Ypač lengva nuslysti į vien pasakojimą, kai nusakoma kalbančio veikėjo nuotaika. Čia galioja taisyklė: nerodyk to, kas ir taip pasakyta. O dar: jei gali parodyti – nepasakok:

Pvz.: „Užsičiaupk!“ - nervingai sušuko mergina.
Kitas pvz.: „Užsičiaupk!“ - trinktelėjo suolą mergina.

• Kai kurie veiksmažodžiai sukuria vaizdingą veiksmą (tik reikia saikingai tai naudoti):

Pvz.: Jai nepatiko, kad Vudis vaikšto nekoordinuotai.
Kitas pvz.: Jai nepatiko, kad Vudis stypčioja.

• Skaitytojas iš anksto neperspėjamas, jam neaiškinama, ką jis turėtų jausti:

Pvz.: Tuomet visiškai netikėtai ant Vudžio galvos nutūpė purvinas balandis.
Kitas pvz.: Vudis užsimerkė ir iškišo liežuvį. Jam ant galvos nutūpė purvinas balandis!

• Matyti padeda detalių konkretumas:

Pvz.: Vudis atrodė elegantiškai.
Kitas pvz.: Vudis po tamsiai pilku kostiumu vilkėjo švelniai rožinius marškinius ir ryšėjo smulkiais raštais išmargintą juodai baltą šalį.

Na, lyg ir aišku, bet kai rašau, tai vėl nebeaišku. Geriausia apie tai galvoti redaguojant, ką paskutiniosiomis savaitėmis ir tedarau. Kita vertus, kartais ir nupasakojimas gali praversti: kai norisi pagreitinti veiksmą, neapsistoti ties kažkuria scena, kai norisi tyčia sukurti šaltą toną. Taisyklės yra tam, kad jas žinotume ir kartais apeitume. Ir jau tikrai ne viskas knygoje turi būti taip, kaip filme…

(Straipsnio pavyzdžiai yra mano išgalvoti.)

Siūlau angliškai pasiskaityti šitą: Show versus Tell.