Skaitydama Kristinos Sabaliauskaitės „SILVA RERUM“, ne tik patyriau taip ilgai lauktą lietuviškos prozos skaitymo malonumą, bet ir turėjau progos pasitikrinti kūrybiško rašymo teorines žinias. Štai kūrinys, kuriame yra apstu kabliukų – ar jie tikri, ar tik mano įsivaizduojami? Mano darbas – kelti sau (ir jums) klausimus.
- Skaitytojo įspūdis: ar istorija patraukė nuo pirmojo sakinio? Ar buvo malonu skaityti? Kokiam skaitytojui skirtas šis kūrinys?
Vos atsivertus knygą, pasitinka nesusipratimas. Sakoma, kad 1659 metais du žmonės, Kazimieras ir Uršulė Norvaišos (vyras ir žmona? brolis ir sesuo?) pamatė mirtį, nors „mirtis juos supo jau kelias savaites“, o toliau iškart: „dešimtuosius metus skaičiuojantys dvynukai pirmąkart pažvelgė jai tiesiai į pilką judantį veidą“. Antroji pastraipa veda gilyn į mišką: „Viskas prasidėjo keliomis savaitėmis anksčiau, kai padvėsė jų numylėtas katinas Mauricijus…“ Keliomis savaitėmis anksčiau nuo kada? Nuo 1659 metų? Toliau užsimirštama katino mirties istorijoje, tačiau dešimtame puslapyje galiausiai paaiškėja, kad pasimirė Jono Motiejaus Norvaišos kūdikis – tų dvynukų naujagimė sesutė… Tai kurią mirtį pamatė dvynukai? Kuri mirtis „nulėmė tolesnius jų abiejų likimus“? Galiausiai lyg ir aišku, kad ne sesutės ir ne katino mirtis taip sukrėtė vaikus, o iškastas apipuvęs katino lavonas…
Knygą į šalį padėjau po 37 puslapio, kur autorė, šokinėdama per pasakojimą trijų personažų akimis, vienoje scenoje įšoko ne vietoje. Vaizdas vos ne koktus: Uršulė sėdi raita ant Jonelio, ir iš jos pozicijos sakoma, kad berniukas „išleido visiškai neatpažįstamo balso aimaną ir čiurkšlę kažko karšto ir lipnaus tarsi ką tik paskersto gyvulio kraujas“ - apie lipnumą gali sužinoti tik palietęs jį, todėl labiau noris tikėti, kad tai Jonelio žinios, bet… Po dviejų savaičių skaičiau toliau.
Manau, šis kūrinys skirtas šiuolaikiniam, gan ciniškam žmogui, mėgstančiam aštrius pipirus avižų košėje. Aštrūs pipirai trauks paauglius, o avižų košė tiks ir bedančiams senukams.
- Konfliktas.
Iš įžangos aišku, kad į kovą stos Dievas iš Žmogus, Gyvenimas ir Mirtis. Pirmosiose dalyse, kai veiksmas dar vyksta Milkantuose, užsimezga konfliktas tarp socialinių sluoksnių: Tarvydų Jonelis ir Norvaišų Uršulė rizikuoja atkartoti pasmerktosios romeo-džiuljetiškos meilės istoriją. Toliau vieni prieš kitus kovoja skustagalviai studentai ir ilgaplaukiai studentai, laisvamanis Birontas tikinčiųjų būryje visuomet elgiasi kaip Velnio įsikūnijimas (bet čia ir vėl žmogaus stojama prieš Dievą). Senojo Norvaišos linija pasakoja apie sąžinės ir proto susikirtimą.
- Siužeto linija.
Išskyriau penkias siužeto atkarpas:
- Milkantai. Priešistorė. Užsimezga intriga tarp Uršulės ir Tarvydų Jonelio. Užuomina apie paslaptingą skrynutę.
- Vilnius. Išsamiai (ir jų pačių akimis) pristatomi nauji personažai: Delamarsas, Birontas, klarisių motinėlė, Daugėla ir kt.
- Trumpas intarpas: tėvai Norvaišos grįžta į Milkantus be vaikų, atranda vienas kitą iš naujo. Vėl ta paslaptingoji dėžutė.
- Vilnius. Bironto ir Uršulės Norvaišaitės lemtingas susitikimas novicės įžaduose, meilė ir kliūtys jai išsipildyti.
- Milkantai. Birontas veda Uršulę. Finalinis išrišimas senojo Norvaišos mirties patale. Paslaptingosios dėžutės paaiškinimas. Žvirblis.
Pirmosios dalies pagrindinė intriga dingsta, davusi kelią Vilniui, o Vilnius pagimdo stipriausią intrigą, kuri, deja, prasideda vėlokai – apie 200 psl. (viso knygoje 286 psl.). Tačiau per visą kūrinį eina šalutinės intrigėlės, traukiančios skaityti toliau. Nežinau, ar galima manyti, jog tai vienos šeimos istorija: kodėl tuomet joje užrašyti pašalinių žmonių gyvenimo vingiai?
- Aplinkybės.
Niekas iki šiol taip drąsiai nesižvalgė XVII a. Vilniuje. Tačiau kai kur prie nuostabių detalių trūksta stambaus plano: o kas gi vyko tais laikais šalyje? Kazokai, gerai. O tarp ko pasirašyta unija Kėdainiuose? Kas per valdovas, susijęs su slepiamąja dėžute? Kodėl neparašius dviejų trijų sakinių ir galima būtų negalvoti apie istorijos pamokų neužpildytas spragas vidurinėje mokykloje? O gal tai fantastinis-istorinis romanas – kodėl gi ne?
- Personažai.
Spalvingi, gyvi, atviri. Neramino tas atvirumas – autorė (pasakotojas) leido sau įsijausti į kiekvieno iš jų mąstyseną ir netgi kalbą, keisdama pasakojimo stilių toje pačioje pastraipoje, tame pačiame sakinyje. Pvz. Elžbieta Norvaišienė labai dievobaiminga, todėl vos tik įšokama į jos personažą, „ūmai“ (mėgstamas autorės žodis) akys ima kliūti už žodžio iš didžiosios D: dėl Dievo, su Dievo pagalba, Dievas mato, teatleidžia man Dievas ir t.t.
Vienas ryškaus, nors tik šalutinio, personažo pavyzdys, bylojantis pats už save:
(…) ir dabar štai stovėjo išpūtęs besimezgantį pilvą, įsisprendęs į abu šonus tarsi po pažastim neštųsi po kopūsto galvą, išsižergęs su savo užriestais kaimiškais batais, kokių joks save gerbiantis vilnietis nebūtų apsiavęs, ir įžūliai nužiūrinėjo būsimuosius kolegas. (205 psl.)
Ilgai galvojau, kuris (ar kurie) personažai čia svarbiausi, pagrindiniai. Nežinau. Likau su mintimi, kad tai ir turėjo būti personažų miškas.
- Dialogai.
Jų (tiesioginės kalbos) atsisakyta. Motyvacija – baroko stilius? Pasakoja vienas pasakotojas? Pasakojama, o ne rodoma? Galbūt visa tai, o gal nieko iš viso to, tačiau dialogų nepasigedau.
- Autoriaus ir personažų požiūris.
Autorė pasirinko (pragmatiškai ar intuityviai?), kad pasakojimą kiekvienas perimtų kaip estafetę. O gal pasakotojas tik vienas, tačiau labai įsijaučiantis į kiekvieno būseną, skaitantis mintis, reiškiantis jo emocijas, kalbantis jo kalba? Painoka.
Šiame kūrinyje visi mąsto panašiai. Turiu omenyje pasaulėžiūrą, o ne nuomonę apie muštynes, sraigių valgymą, siuvinėjimo džiaugsmus. Visi man pasirodė daugmaž vienodai laisvamaniški, kaip pati autorė. (Čia verta prisiminti teoriją apie naratyvą.)
- Parodyta ar tik nupasakota?
Rodyti reikštų neįsitraukti į personažų emocijas, piešti paveikslą po paveikslo, leisti skaitytojui įsivaizduoti pačiam, vertinti pačiam? Viso to neradau. Tačiau skaitydama visgi „mačiau“. Nors – pro rūką.
- Teksto forma. Ar patogu skaityti?
Pastraipos per du puslapius, jokių dialogų, sakiniai per visą pastraipą, susegioti jungtukais „ir“. Pasirinkta forma yra tai, dėl ko pavadinau avižine koše: slysta gerai, tačiau pilkoka ir skystoka. O paspartėjus įvykiams, kokioje nors pvz. muštynių scenoje, bandai užsikabinti už ko nors svarbesnio visame sraute, tačiau deja tenka skaityti keletą kartų, kol suprasi. Kartais per daug patogu – kartais visai nepatogu. O svarbiausia – ar tokia teksto forma tikrai būdinga (neegzistuojančiai) lietuvių barokinei literatūrai? (Ar čia galėtume lyginti su pvz. Fransua Rable?)
- Stilius.
Užkliūna besikartojantys žodžiai: ūmai, nepaliaujamai, tiesiog, išties, nepaprastai, kažkas, kažkaip, kažkodėl… Polisindetonas (apie jį bus kitas straipsnis) leidžia jungti visai atskirus, nesusietus vaizdinius, taip kurti ne tiek savitą, kiek atpažįstamą banguojantį ir plukdantį Vinco Krėvės (ar Senojo Testamento) stilių. Ir gundo daryti stiliaus klaidas. Pavyzdys (paryškinta mano):
Taip nusprendęs, jis užsimiršęs karčiai metė obuolio graužtą pro langą ir visai pralinksmėjo, pamatęs, kad netyčia pataikė kažkokiam stypsančiam vaikigaliui tiesiai į tarpuakį, o tasai bailys, ūmai mirtinai peršikęs, puolė drebančiomis rankomis rakinti savo bromos vartų. (90 psl.)
Bet teksto „uodegos“ yra sukaišiotos, niekas neprasprūsta be naudos: pradžioje pasirodęs „juodašiknis“ užgavėnių aktorius bus paminėtas prie pabaigos, klarisių kieme džiovinami moteriški skudurėliai gaus prasmę vėliau ir pan.
- Finalas finalui.
Atskrido Žvirblis ir nusinešė visą istoriją sau ant uodegos! Kodėl žvirblis, o ne baziliskas, ne katinas, ne arklys, ne šuo, ne koks pro šalį ėjęs kaimietis? Turbūt svarbu, kad paskutinis akivaizdininkas skristų tinkamame aukštyje, apžvelgtų ant žemės bekrutančias viso romano figūrėles, pakomentuotų, kas kuo užsiima, reziumuotų, nusakytų kiekvieno ateitį.
Žvirblis yra Velnias ar Dievas, baziliskas ar senojo Norvaišos dūšelė? O gal tai jo „pilką judantį veidą“matė dvynukai romano pradžioje (Mirtis)?
Žvirblis yra ženklas, kad autorė veikiau linkusi pasirinkti grožį, o ne protą, poeziją, o ne epą, literatūrą, o ne istoriją. Bet viską galima dovanoti, nes viskas galima tam, kuris pagaliau, po tiek ilgo laukimo sukūrė paprastų paprasčiausią, ne pernelyg įmantrų, ne pernelyg sunkiasvorį, popsinį laisvalaikio skaitalą. Apie viską ir apie nieką.
kovo 5th, 2011 at 23:49
Laba diena,
Pagaliau radau tai, kas turėtų būti aišku kiekvienam, bet…
Sutinku su jūsų gražia analize.
Prisipažinsiu neperskaičiau knygos iki galo, nes
Pavargau, o taip daug tikėjausi.
Kada pradėjau kalbėti apie romaną su draugais, mano emocijos sujaudino net tuos, kurie šiuolaikinių liet. romanų neskaito.
Tai gal yra apie ką kalbėti, jei emocijos tokios ryškios.
Manau akcentas toks – romanas parašytas vaizdiniais tam kad būtų vartojamas. Man priminė 3D making filmus, kur įtaigiai įpiešiamas virtualus vaizdas. Gal ir Lietuvoje kas nors nufilmuos šį kūrinį, nes toks tokį turėtų traukti.
Kas liko nepastebėta, tai dievo ar dvasios nebuvimas, kas visiškai netinka istoriniam romanui. Jos kūrinys ir herojai ir piešiamas pasaulis neturi sielos. Visi nuspalvinti paveikslai – jos neblogos vaizduotės kūriniai, bet niekas nesujaudina, kaip spektaklyje, kur vis jauti sceną.
Erzina tie istorinių dokumentų aprašų intarpai. Esu daug archyvinių dokumentų skaičiusi, ir tas jos knygoje viso labo prisegta kaip iliustracija.
Bajorų šeima visiškai negyva, charakteriai kaip už stiklo patalpinti. Nei jie turi pareigų nei žino dėl ko gyvena. Iliustracija apsiblaususio bajorėlio, kada aplinka ir varguoliai vaizdingame katarsyje ryškūs, net ir klaikūs.
Siužetai; kada didiko name šveičiama asla, gramdomas purvas; man primena Žemaitės baudžiavą, jau apdainuotą valstiečių buitį.
Skaičiau Puzininos, Tyzenhauzaitės istorinius romanus, negalėjau atsitraukti nuo aprašomų vaizdų, jie tiesiog kuria įtaigų šalies istorinį pasaulį, kur kiekviena asmenybė turi pareigas šeimai, tautai, tėvynei, dievui. Juose nėra siurrealistinių siaubų, bet šviesa ir tamsa grumiasi tokiose plonybėse, kad atrodo kvėpuoji to šimtmečio oru, išgyvenimais. Va ta giedra, dvasia… ir jokia dvasia Silva Rerum taip ir nenuausta. Nejaučiu brokinio kilimo.
Visi sumaitoti kažkokiame tamsiame dvasiniame purve, į išorę išversti tik viduje esantys viduriai(21 amžiaus relikvijos). Man atrodo krikščioniškoje aplinkoje gyvenanti tos epochos karta net tamsiausioje kertelėje matė prošvaistę, giedrą.
Bet tautai dabar penktasis puslapis įdomiausias, kodėl jos tuo nepamaitinti.
Tai kaip menas gelbės pasaulį?
Tiesiog romano 2 dalis (neskaičiau) privertė mane paieškoti ką kiti apie tai galvoja.
Pagarbiai,
Elė
kovo 29th, 2011 at 03:12
Antrąją madingojo romano dalį tik pavarčiau, ir ji manęs visai neužkabino… Kaip, prisipažįstu, neužkabino ir pirmoji, nors prarijau ją per vieną vakarą kaip malonų skaitalą, beviltiškai mėginau ieškoti tarp eilučių paslėptų perlų, užverčiau paskutinį puslapį ir čia pat viską pamiršau:)). Protinga, išsilavinusi žavi autorė parašė lengvą, žavią, tuštoką, stiliaus atžvilgiu įmantroką, snobišką knygelę, pritaikytą moterims, bet ir vyrams pritinkančią. Ką gi,su tuo ir sveikinu!
balandžio 1st, 2011 at 20:11
buvo įdomu paskaitinėti šios knygos kritiškus vertinimus (smagu, kad ne piktus, ne pagiežingus), o ne vien liaupses. Esu paprastas eilinis varganas skaitytojas kilęs „iš kaimo“ ir ne ką suprantu apie rašymą, todėl jokios svarios ar kompepetingos savo nuomonės čia negaliu išdėstyti, tik – banalią, prasčiokišką :) tačiau – su daugeliu teiginių straipsnyje – analizėje visiškai sutinku, nors perskaičiau dar tik 1/3 knygos. Kas įdomu – išdėstyta būtent tai, ką lyg ir nujaučiau, bet nebuvau suvokęs, kol man nebedė pirštu panosėje. Knygą skaityti visai smagu, vietomis sunkoka, dažnai tenka sakinį skaityti keletą kartų kol supranti jo esmę (tai apie ką gi čia?), žodžiu – sakiniai kažkokie daugiasluoksniai – kaip sumuštinis. Bet nepaisant to – man toks stilius kol kas nepabodo ir visai patinka. Bet ko gero – tai bene ir viskas kuo knyga traukia – stiliumi, o štai turinio man trūksta (vis viliuosi, kad per mažai perskaičiau ir bus visko su kaupu skaitant toliau … nors artėjant link knygos vidurio – vis dar nesuprantu apie ką ji), aš kol kas nežinau kas čia yra pagrindinis herojus, kokia yra pagrindinė siužetinė linija, dažnai nesuprantu kodėl kai kurioms detalėms teikiama tiek daug dėmesio, jeigu vėliau jos lyg ir neturi jokios reikšmės tolimesniems įvykiams (vis laukiu – palauk palauk, bus vėliau, pamatysi, čia viskas susiję, viskas savo vietose ir ne be reikalo taip…). Kol kas – smagi knyga apie nieką, kol kas – man labiau patinka Edmundo Malūko
„Karalienė Barbora“. Nors SILVĄ perskaityti tikrai verta ir ko gero paimsiu ir antrą knygą, tik ar tai šedevras, kaip daug kas teigia? (Man dar spręst per anksti, bet jau dabar žinau, kad šiai knygai būtina gera istorija, kurios artėjant prie vidurio trūksta)…. skaitysim toliau ir pamatysim :)
balandžio 8th, 2011 at 23:52
deja, ne istorikai, ne senųjų raštų skaitytojai, matyt, negali įvertinti viso knygos žavesio. Esu skaitęs tikrų „silvų“ (bajorų šeimų knygų) ir tikrai gėrėjausi K. Sabaliauskaitės kūriniu. Puikiai perteikta XVII a. Lietuvos bajoro jausena! Man ši knyga kaip emblema. Antroji dalis kolkas nekabina, vis atidedu į šalį.
balandžio 9th, 2011 at 12:15
Jau greit sukaks du metai, kai skaičiau tą knygą, ir teprisimenu tiek, kiek surašiau šioje „analizėje“. Užtat viena akim vis seku PR sukurtą intrigą, madingosios autorės (kažkas pavartojo žodį „arogantiška“) pasisakymus, pagyrų arba kritikos straipsnius. Va čia tai stipri siužetinė linija.
Ar pasirodys trečioji SILVA? Kas pasirodys, kai baigsis istorinė medžiaga? Valio, vėl skaitom lietuvių autorius, padidėjo susidomėjimas užmirštąja lentyna!
Kadangi per tą laiką supratau, kad iš svetimų klaidų labai gera mokytis, tai grįžusi į Lietuvą būtinai pasiskolinsiu antrąją SILVĄ. Tie, kas nusipirkę neketinate skaityti arba netgi norite atsikratyti ja, galite padovanoti man :)
balandžio 9th, 2011 at 12:48
[...] dėmesys mano neypatingai rimtam įrašui apie Kristinos Sabaliauskaitės debiutą (nuoroda), tad pagalvojau, kad gal jums bus įdomu paskaityti almanache „Metai“ (2010 Nr. 10) [...]
rugpjūčio 23rd, 2011 at 18:15
Kadangi įrašas vis dar lankomas, tai pridėsiu dar vieną komentarą, nes neapsimoka dėl to kurti naują straipsnį. Būdama Lietuvoje, pasiskolinau antrąją „Silvą“ ir štai keletas įspūdžių iš mano dienoraščio:
Visgi antroji „Silva“ turi dar daugiau rašymo klaidų nei pirmoji. Pagavau save begalvojančią: skaitau trisdešimtą puslapį ir nežinau kur mes einam, ir jaučiu, kad nesužinosiu, bet vis tiek perskaitysiu iki galo… Tik neturėjau tiek laiko ir kantrybės, po trisdešimtojo puslapio įjungiau penktą bėgį ir ėmiau greitai versti puslapius. Dargi paklausiau knygos skolintojos, apie ką čia ta visa litanija bus? Čia „love story“, atsakė man gūžtelėjusi pečiais skolintoja. Taip priekaištingai, tarsi stebėdamasi mano intelektu – jau ir „love story“ neatskiri, pati rašytoja būdama? Tai kad tikrai sunku atskirti, juolab, kad tikėjausi knygos apie smurtą ir marą. Gal ir kokios įdomesnės minties laukiau. Nei radau, nei sulaukiau.
Rašymo techniniai nesklandumai bado akis: personažų aiškiai per daug, o kai dar įlendama į kiekvieno galvą, tai tokia kakofonija… Ir vėl kiekviename puslapyje „Viešpatie“ arba „Dieve“, labai jau piktnaudžiaujama. Išvis susidaro įspūdis, kad tekstas praskiestas pezalais. Ten, kur galima buvo sukurti ritmą, sukurtas zvimbimas. Vieną pastraipą bandžiau skaityti garsiai – vos neuždusau. „Silva rerum“ – literatūrinis noizas!
Rašytoja protinga, gal patobulės, o mes dar palauksim. Pirksiu jos knygą tik tuomet, kai perskaitysiu kitokius atsiliepimus. Mažiau reklaminių liaupsių, daugiau kritiškos tiesos…
(Dar pridėsiu ne iš dienoraščio: pirksiu, jeigu parašys ne apie Baroką…)
rugsėjo 3rd, 2011 at 17:59
abiejose knygos pasigedau istorijos – to, kas galėtų apibūdinti apie ką ši knyga. Skaitosi lengvai ir smagiai, o ją užvertęs jautiesi lyg pažiūrėjęs filmą be turinio. Viskas gražu, bet vardan ko? Kas pagrindiniai herojai? Lliteratūroje aprašymai ir stiliaus įmantrumai, papildomi personažai turėtų padėti atskleisti pagrindinę istoriją, herojų, mintį ir netgi turėti moralą. O čia lyg visą knygą lauki kažko, nes kažkas juk turi įvykti ir pabaigoje lieki tikrai nusivylęs, net šiek tiek apgautas.
rugsėjo 10th, 2011 at 07:43
Perskaičiau abi silvas – labai patiko. Skaičiau pasimėgaudama, neskubėdama, kad dar liktų rytdienai… Ypatingai sužavėjo rašymo stilius, siužeto vingrybės – sunku suprasti, kur tikra istorija, o kur išgalvota. Bet mane tai skaitant tik dar labiau intrigavo. Siužete įpinti detektyvo elementai, subtilios erotinės scenos, kas dabartinei pasaulinei literatūrai visai nebūdinga, charizmatiški charakteriai. Nesu nei rašytoja, nei istorikė, bet perskaičius silvas, pirma mintis buvo, kad tai parašyta protingo žmogaus ir aš praturtėjau jas perskaičius (tai ne tie popsai užsienio rašeivų apie maniakus, iškrypėlius, saldžias blondines, jų princus ant baltų žirgų, bei anatomines sueities detales); antra, kad norėčiau sulaukti trečios silvos; trečia – silvos tiesiog prašosi geros ekranizacijos. Reziume: Silvose nereikia tikrinti istorijos faktų, nereikia skaičiuoti herojų, „ieškoti sliekų“ siužete. Reikia tiesiog skaityti ir mėgautis vaizdingu, protingu, kultūringu, rišliu autorės pasakojimu. Silva rerum – tai knygos, skirtos skaitymo gurmanams.
lapkričio 6th, 2011 at 07:41
Neesu linkusi sutikti dėl „laisvalaikio skaitalo“ etiketės. O gal čia tik man. Pirmoji dalis pakerėjo, bet tik trumpam. Tuo tarpu nuo atrosios negaliu atsigauti jau gan ilgą laiką, net veidrodėlį nešiojuos bazilisko įbauginta! Džiaugiuosi, kad Sabaliauskaitė atvėrė man akis į kitą laikmatį, sužavėjo mylimo miesto istorija, leido įsimylėti jį išnaujo, nors ir nuodėmingą ir kartais tokį beprotiškai pilką, bet didingą savo valia. Virpėdama keliavau po Trakų Vokės dvaro kiemus neišmesdama iš galvos Sabaliauskaitės sukurtos bajorų didybės ir kartu tokios artumos prie paprasto žmogaus. Gulėjau po uosiais svajodama apie Joną Kirdėjų Birontą (pamilau jį pirmoje dalyje, o po antrosios jis man širdelėn dar giliau įsitaisė, matyt, savo vyro idealą atradus būsiu). Siužeto vingiai ir lengva, bet kultūringa ir intelektuali kalba, taip įsuko, kad norėjosi šokti į juos ir paskęsti istorijoje, bet susilaikydavau ir taupydavau puslapius – kad dar kitai dienai liktų.
Jau vien mokyklos įtaka skaičiau galybę lietuvių autorių „šlagerių“ – tiek Kudirką, tiek Žemaitę, tiek Granauską, tiek Biliūna.. visus tuos ant pjedestalo užkeltuosius. Ir su didele meile prie jų dedu „Silva Rerum“, tikiuosi mano vaikai ją skaitys ir vaikaičiai (tik su didesniu malonumu, nei kad skaičiau Donelaičio „Metus“, fu). Šis romanas didis palikimas, tai istorijos nešimas taip, kaip artima žmogui ir puikus literatūros veikalas taip, kaip kad artima gurmanui.
lapkričio 21st, 2011 at 09:36
Daug nerašysiu: labai gera knyga