Skaitydama Kristinos Sabaliauskaitės „SILVA RERUM“, ne tik patyriau taip ilgai lauktą lietuviškos prozos skaitymo malonumą, bet ir turėjau progos pasitikrinti kūrybiško rašymo teorines žinias. Štai kūrinys, kuriame yra apstu kabliukų – ar jie tikri, ar tik mano įsivaizduojami? Mano darbas – kelti sau (ir jums) klausimus.

• Skaitytojo įspūdis: ar istorija patraukė nuo pirmojo sakinio? Ar buvo malonu skaityti? Kokiam skaitytojui skirtas šis kūrinys?

Vos atsivertus knygą, pasitinka nesusipratimas. Sakoma, kad 1659 metais du žmonės, Kazimieras ir Uršulė Norvaišos (vyras ir žmona? brolis ir sesuo?) pamatė mirtį, nors „mirtis juos supo jau kelias savaites“, o toliau iškart: „dešimtuosius metus skaičiuojantys dvynukai pirmąkart pažvelgė jai tiesiai į pilką judantį veidą“. Antroji pastraipa veda gilyn į mišką: „Viskas prasidėjo keliomis savaitėmis anksčiau, kai padvėsė jų numylėtas katinas Mauricijus…“ Keliomis savaitėmis anksčiau nuo kada? Nuo 1659 metų? Toliau užsimirštama katino mirties istorijoje, tačiau dešimtame puslapyje galiausiai paaiškėja, kad pasimirė Jono Motiejaus Norvaišos kūdikis – tų dvynukų naujagimė sesutė… Tai kurią mirtį pamatė dvynukai? Kuri mirtis „nulėmė tolesnius jų abiejų likimus“? Galiausiai lyg ir aišku, kad ne sesutės ir ne katino mirtis taip sukrėtė vaikus, o iškastas apipuvęs katino lavonas…

Knygą į šalį padėjau po 37 puslapio, kur autorė, šokinėdama per pasakojimą trijų personažų akimis, vienoje scenoje įšoko ne vietoje. Vaizdas vos ne koktus: Uršulė sėdi raita ant Jonelio, ir iš jos pozicijos sakoma, kad berniukas „išleido visiškai neatpažįstamo balso aimaną ir čiurkšlę kažko karšto ir lipnaus tarsi ką tik paskersto gyvulio kraujas“ - apie lipnumą gali sužinoti tik palietęs jį, todėl labiau noris tikėti, kad tai Jonelio žinios, bet… Po dviejų savaičių skaičiau toliau. 

Manau, šis kūrinys skirtas šiuolaikiniam, gan ciniškam žmogui, mėgstančiam aštrius pipirus avižų košėje. Aštrūs pipirai trauks paauglius, o avižų košė tiks ir bedančiams senukams.

• Konfliktas.

Iš įžangos aišku, kad į kovą stos Dievas iš Žmogus, Gyvenimas ir Mirtis. Pirmosiose dalyse, kai veiksmas dar vyksta Milkantuose, užsimezga konfliktas tarp socialinių sluoksnių: Tarvydų Jonelis ir Norvaišų Uršulė rizikuoja atkartoti pasmerktosios romeo-džiuljetiškos meilės istoriją. Toliau vieni prieš kitus kovoja skustagalviai studentai ir ilgaplaukiai studentai, laisvamanis Birontas tikinčiųjų būryje visuomet elgiasi kaip Velnio įsikūnijimas (bet čia ir vėl žmogaus stojama prieš Dievą). Senojo Norvaišos linija pasakoja apie sąžinės ir proto susikirtimą.

• Siužeto linija.

Išskyriau penkias siužeto atkarpas:

1. Milkantai. Priešistorė. Užsimezga intriga tarp Uršulės ir Tarvydų Jonelio. Užuomina apie paslaptingą skrynutę.
2. Vilnius. Išsamiai (ir jų pačių akimis) pristatomi nauji personažai: Delamarsas, Birontas, klarisių motinėlė, Daugėla ir kt.
3. Trumpas intarpas: tėvai Norvaišos grįžta į Milkantus be vaikų, atranda vienas kitą iš naujo. Vėl ta paslaptingoji dėžutė.
4. Vilnius. Bironto ir Uršulės Norvaišaitės lemtingas susitikimas novicės įžaduose, meilė ir kliūtys jai išsipildyti.
5. Milkantai. Birontas veda Uršulę. Finalinis išrišimas senojo Norvaišos mirties patale. Paslaptingosios dėžutės paaiškinimas. Žvirblis.

Pirmosios dalies pagrindinė intriga dingsta, davusi kelią Vilniui, o Vilnius pagimdo stipriausią intrigą, kuri, deja, prasideda vėlokai – apie 200 psl. (viso knygoje 286 psl.). Tačiau per visą kūrinį eina šalutinės intrigėlės, traukiančios skaityti toliau. Nežinau, ar galima manyti, jog tai vienos šeimos istorija: kodėl tuomet joje užrašyti pašalinių žmonių gyvenimo vingiai?

• Aplinkybės.

Niekas iki šiol taip drąsiai nesižvalgė XVII a. Vilniuje. Tačiau kai kur prie nuostabių detalių trūksta stambaus plano: o kas gi vyko tais laikais šalyje? Kazokai, gerai. O tarp ko pasirašyta unija Kėdainiuose? Kas per valdovas, susijęs su slepiamąja dėžute? Kodėl neparašius dviejų trijų sakinių ir galima būtų negalvoti apie istorijos pamokų neužpildytas spragas vidurinėje mokykloje? O gal tai fantastinis-istorinis romanas – kodėl gi ne?

• Personažai.

Spalvingi, gyvi, atviri. Neramino tas atvirumas – autorė (pasakotojas) leido sau įsijausti į kiekvieno iš jų mąstyseną ir netgi kalbą, keisdama pasakojimo stilių toje pačioje pastraipoje, tame pačiame sakinyje. Pvz. Elžbieta Norvaišienė labai dievobaiminga, todėl vos tik įšokama į jos personažą, „ūmai“ (mėgstamas autorės žodis) akys ima kliūti už žodžio iš didžiosios D: dėl Dievo, su Dievo pagalba, Dievas mato, teatleidžia man Dievas ir t.t.

Vienas ryškaus, nors tik šalutinio, personažo pavyzdys, bylojantis pats už save:

(…) ir dabar štai stovėjo išpūtęs besimezgantį pilvą, įsisprendęs į abu šonus tarsi po pažastim neštųsi po kopūsto galvą, išsižergęs su savo užriestais kaimiškais batais, kokių joks save gerbiantis vilnietis nebūtų apsiavęs, ir įžūliai nužiūrinėjo būsimuosius kolegas. (205 psl.)

Ilgai galvojau, kuris (ar kurie) personažai čia svarbiausi, pagrindiniai. Nežinau. Likau su mintimi, kad tai ir turėjo būti personažų miškas.

• Dialogai.

Jų (tiesioginės kalbos) atsisakyta. Motyvacija – baroko stilius? Pasakoja vienas pasakotojas? Pasakojama, o ne rodoma? Galbūt visa tai, o gal nieko iš viso to, tačiau dialogų nepasigedau.

• Autoriaus ir personažų požiūris.

Autorė pasirinko (pragmatiškai ar intuityviai?), kad pasakojimą kiekvienas perimtų kaip estafetę. O gal pasakotojas tik vienas, tačiau labai įsijaučiantis į kiekvieno būseną, skaitantis mintis, reiškiantis jo emocijas, kalbantis jo kalba? Painoka.

Šiame kūrinyje visi mąsto panašiai. Turiu omenyje pasaulėžiūrą, o ne nuomonę apie muštynes, sraigių valgymą, siuvinėjimo džiaugsmus. Visi man pasirodė daugmaž vienodai laisvamaniški, kaip pati autorė. (Čia verta prisiminti teoriją apie naratyvą.)

• Parodyta ar tik nupasakota?

Rodyti reikštų neįsitraukti į personažų emocijas, piešti paveikslą po paveikslo, leisti skaitytojui įsivaizduoti pačiam, vertinti pačiam? Viso to neradau. Tačiau skaitydama visgi „mačiau“. Nors – pro rūką.

• Teksto forma. Ar patogu skaityti?

Pastraipos per du puslapius, jokių dialogų, sakiniai per visą pastraipą, susegioti jungtukais „ir“. Pasirinkta forma yra tai, dėl ko pavadinau avižine koše: slysta gerai, tačiau pilkoka ir skystoka. O paspartėjus įvykiams, kokioje nors pvz. muštynių scenoje, bandai užsikabinti už ko nors svarbesnio visame sraute, tačiau deja tenka skaityti keletą kartų, kol suprasi. Kartais per daug patogu – kartais visai nepatogu. O svarbiausia – ar tokia teksto forma tikrai būdinga (neegzistuojančiai) lietuvių barokinei literatūrai? (Ar čia galėtume lyginti su pvz. Fransua Rable?)

• Stilius.

Užkliūna besikartojantys žodžiai: ūmai, nepaliaujamai, tiesiog, išties, nepaprastai, kažkas, kažkaip, kažkodėl… Polisindetonas (apie jį bus kitas straipsnis) leidžia jungti visai atskirus, nesusietus vaizdinius, taip kurti ne tiek savitą, kiek atpažįstamą banguojantį ir plukdantį Vinco Krėvės (ar Senojo Testamento) stilių. Ir gundo daryti stiliaus klaidas. Pavyzdys (paryškinta mano):

Taip nusprendęs, jis užsimiršęs karčiai metė obuolio graužtą pro langą ir visai pralinksmėjo, pamatęs, kad netyčia pataikė kažkokiam stypsančiam vaikigaliui tiesiai į tarpuakį, o tasai bailys, ūmai mirtinai peršikęs, puolė drebančiomis rankomis rakinti savo bromos vartų. (90 psl.)

Bet teksto „uodegos“ yra sukaišiotos, niekas neprasprūsta be naudos: pradžioje pasirodęs „juodašiknis“ užgavėnių aktorius bus paminėtas prie pabaigos, klarisių kieme džiovinami moteriški skudurėliai gaus prasmę vėliau ir pan. 

• Finalas finalui.

Atskrido Žvirblis ir nusinešė visą istoriją sau ant uodegos! Kodėl žvirblis, o ne baziliskas, ne katinas, ne arklys, ne šuo, ne koks pro šalį ėjęs kaimietis? Turbūt svarbu, kad paskutinis akivaizdininkas skristų tinkamame aukštyje, apžvelgtų ant žemės bekrutančias viso romano figūrėles, pakomentuotų, kas kuo užsiima, reziumuotų, nusakytų kiekvieno ateitį.

Žvirblis yra Velnias ar Dievas, baziliskas ar senojo Norvaišos dūšelė? O gal tai jo „pilką judantį veidą“matė dvynukai romano pradžioje (Mirtis)?

Žvirblis yra ženklas, kad autorė veikiau linkusi pasirinkti grožį, o ne protą, poeziją, o ne epą, literatūrą, o ne istoriją. Bet viską galima dovanoti, nes viskas galima tam, kuris pagaliau, po tiek ilgo laukimo sukūrė paprastų paprasčiausią, ne pernelyg įmantrų, ne pernelyg sunkiasvorį, popsinį laisvalaikio skaitalą. Apie viską ir apie nieką.