Monthly Archives: birželio 2009

Kalbantys sodai

david donovan-sharing-mystery

Ką tik nulijo lietus. Su žaibais, griaustiniu. Dabar vėl saulėta, medžiuose įkyriai (betgi džiaugsmingai) čirpauja žvirbliai. Aštuntame aukšte esantys svetainės (mano rašomasis) langai – tiesiai priešais medžių viršūnes. Keturi lapuočiai auga betoniniuose vazonuose milžiniškoje ketvirtojo aukšto terasoje. Kabantys sodai su pieva šunims. Lotynų amerikietis ką tik užvedė žoliapjovę.

(Dr. Javtokai, aš vis dar Amerikoje – sintetiniame rojuje.)

Vakar skaitinėjau Kurto Voneguto (Kurt Vonnegut) įžanginį straipsnį senų jo apsakymų rinkiniui. Ten buvo patarimų rašytojams punktai, kuriuos jau skelbiau. Ko nežinojau, tai kad po patarimais buvo prierašas apie Voneguto mėgiamą rašytoją, kuri nesilaikė nė vienos taisyklės, išskyrus pirmąją: sudomink, įtrauk nepažįstamą skaitytoją. Na, ir gal septintąją: rašyk vienam žmogui, o ne visam pasauliui. Vonegutas prisipažįsta, kad pats visuomet rašo savo (dabar jau mirusiai) sesutei. Kai nepažįstamasis skaito vienam žmogui skirtą kūrinį, jam atrodo, tarsi skaitytų dialogą. Su kuo kalbuosi aš? Seniau rašydavau vienam draugui, kuris man dabar kaip miręs. Pašnekovo netektis sukrėtė mane labiau nei būtų sukrėtusi tikra mirtis (kurios jam tikrai nelinkiu, ilgai tegul gyvena). Nors turiu artimų draugų, bet ta svarbiausioji, pašnekovo vieta, kol kas neužimta. Nėra lengva (manau, kad tai bus moteris) rasti. Tenka kalbėtis pačiai su savimi.

Kartais – su gyvaisiais rašytojais. Gyvais dėl savo pasakojimo gyvumo. Prieš keletą dienų bibliotekoje radau į anglų (tiksliau, į amerikiečių) išverstą norvego Pero Petersono knygą (Per Petterson „In The Wake“). Skaitydama atpažįstu jį tokį, kokį sutikau knygoje „Vogti arklius“. Atleidžiu ir temos pasikartojimą, ir kalbos vos ne primityvumą, kad tik kalbėtų. O jis kalba ir prikalbina mane pačią sėsti ir pasakoti. Vakar ryte net negalėjau skaityti – vos atsiverčiau knygą, kai pradėjo plūsti mintys ir atradimai. Puoliau prie savo darbų ir redagavau iki pusiaudienio. (Vis dar gyvenu pagal tokią dienotvarkę, kurioje prausimasis duše – po rytinio rašymo, kai gerai suprakaituoju.)

Dar vienas padaras plonu viršeliu vakarais laukia manęs prie lovos, ant naktinio stalelio. Pagriebiau jį skyriuje „Paperback“ - bibliotekos kartotekoje net nėra autoriaus vardo. Nerašysiu ir aš. Bet pavadinimas mane užkabino: „Absurdistan“. Knygos viršelis ir pirmi trys lapai prirašyti liaupsių: Niujorko geriausia metų knyga! Gerai, ką laiko gera knyga Niujorkas? Žydų tautybės, gimęs Rusijoje, užaugęs Niujorke amerikietis intelektualiai ir ciniškai juokauja apie… viską. Ameriką, žydiją, ruskyną. Su rusiškais intarpais: khui, pierogie, batyushka, mamochka, babushka ir t. t. Šypt vypt, bet – nuobodu. Įjungiau aukščiausią skaitymo bėgį nuo kokio penkiolikto puslapio, o 140-ajame jau nieko nebesuprantu ir turbūt nebesuprasiu (o liko dar 150 psl.).

Parsivedžiau namo vakar Vudį Aleną (Woody Allen) – jo knygą „Merely Anarchy“. Atseit turėtų būti juokinga, bet kai nesi iš tos pačios terpės, kaip ir autorius, tai ne ir ne. Turbūt ne tik man nejuokinga, nes knyga atrodo visai neliesta, o išleista tai 2007 m.

Vienas labiausiai nustebinusių nuobodulių buvo Margareta Atvud (Margaret Atwood) – neperskaičiusi gražinau bibliotekai jos bestselerį „Blind Assasin“ ir dvi apsakymų knygas. Vieną iš jų įveikiau iki priešpaskutinio apsakymo. Meistriška, vaizdinga, nuobodu. Nors Atvud yra ne amerikietė, o kanadietė, bet galvoju, gal čia tas nusibodęs tobulas (Dr. Javtokai!) amerikoniškas stilius? Kodėl man vis labiau patinka norvegai, vokiečiai, estai, čekai, lietuviai?

Čia vėl grįšiu prie Voneguto taisyklių ir jų laužymo. Taip, amerikonai išrado kūrybiško rašymo kursus, meistriškumo laboratorijas, seminarus, čia gali gauti rašymo Bakalaurą ir Magistrą, ir Daktarą. Tai daug duoda ir… nieko nereiškia. Taisykles naudinga žinoti tam, kad jas laužytum, perkurtum, žaistum su jomis, o ne aklai laikytumeis. Man to įrodymas yra tai, ką mėgstu skaityti, tie rašytojai, autoriai, kurie kalba ir pataiko tiesiai į širdį. Dauguma jų nėra baigę rašymo kursų, neturi filologijos mokslų laipsnio. Jie mokėsi iš kitų žmonių. Neakivaizdiniu būdu.

Nenoriu pasakyti, kad ponas Absurdistanas, Vudis Alenas ar Atvud aklai laikosi taisyklių. Ne, jie jas gražiai varto, bet to irgi negana. Velnias! Tai ko dar reikia?

Dar reikia žmogaus už viso to. Ne tik šiaip sau asmenybės, bet ir tokios, kuri (pa)tiktų man, niekingai skaitytojai. Tiesą pasakius, bandyti įtikti neapsimoka. It’s complicated.

Ką dabar skaitai?


Estetizmas. Uaildas

oscar-wilde

Grožis man – stebuklų stebuklas. („Dorijano Grėjaus atvaizdas“)

Iš estetų, kuriems aukščiau visko yra menas, įžymiausias buvo Oskaras Uaildas (Oscar Wilde), gimęs 1854 m. Airijoj, Dubline. Net gyvenime jis norėjo būti estetas: žavėjosi gražiais daiktais, mėgo teatrališkus gestus.

Jungtinėse Valstybėse laikydamas paskaitas, Uaildas rengėsi ekstravagantiškai. Bostono studentai jam panoro juokus iškrėsti. Pamėgdžiodami jo manieras, į jo paskaitas susirinko su uodeguotais švarkais, su išsipūtusių plaukų perukais, su žaliais kaklaraiščiais, su lelijomis švarko atlape ir su saulėgrąžomis rankose. Tik Uaildas, įspėtas, tą dieną atėjo be „estetiškų“ priedų.

a. Estetizmo idėjos. - Menas ir gyvenimas – du priešingi dalykai. Todėl menas, kuris seka gyvenimą, (natūralistai!), nepakyla aukščiau už nuobodžią prozą. Ir romanas ir teatras neturi paisyti tikrovės. Menas autonomiškas.

Jis ne tik kad neseka gyvenimo, bet dar atvirkščiai – gyvenimas tvarkosi pagal meną. Kai tik literatūroj atsirado Verteris, tuoj ir gyvenime priviso Verterių. Londonietės gavo savotiško grožio, nusižiūrėjusios į prerafaelitų paveikslus. Pati gamta paseka meną: Londono klimatas pakitėjęs nuo anglų tapybos.

Tikrovė visados stovi žemiau už meną. Aplink save matom Rostinjakų, bet kiek jie menkesni už Balzako sukurtuosius!

Menas taip pat nepriklauso nei tiesos, nei dorovės. Aukščiausias menas yra literatūra.

Tikras menininkas bus tas, kuris nieko nekurs, bet savo gyvenimą pavers nuostabesniu šedevru už visus tuos, kurie buvo nupiešti, parašyti, išdainuoti.

b. „Dorijano Grėjaus atvaizdas“ – Visas savo mintis Oskaras Uaildas sudėjo į šią knygą. Joje parodoma, kaip gyvenime viskas nyksta, miršta, tik vienas menas amžinai išlieka.

Šitame fantastiniame romane apsakoma, kaip nutapytas Grėjaus atvaizdas sensta, kinta, o pats Grėjus lieka jaunas, gražus. Atvaizde atsispindi visas Grėjaus gyvenimas. Grėjui smunkant žemyn, atvaizdas vis bjaurėja. Pagaliau Dorijanas negali pakęsti to ištikimo savo sielos veidrodžio, nori jį sunaikinti. Pagriebęs peilį, puola prie paveikslo, smeigia. Pasigirsta garsus klyksmas. Subėgę tarnai žemėje randa gulint negyvą, raukšlėtą, atstumiančios išvaizdos senelį. Sienoje kabo puikiausias, nuostabaus jaunumo ir gražumo atvaizdas: jis atgavo pirmykštį savo grožį.

Šito pasakojimo rėmuose autorius sudėjo ne tik estetizmo teoriją, bet ir praktiką, pasibaigusią šiurpia katastrofa.

Kur Grėjus ieško grožio? – Pirmiausia jis susižavi K. Bažnyčia, geriau pasakius, iškilmingomis jos apeigomis. Vėliau kurį laiką jis pasidavė materialistinėms teorijoms. Kai jos įgrįso, Dorijanas ėmė gėrėtis kvapsniais, brangiausiais akmenimis, puikiomis medžiagomis. Smilkalų kvapas jam rodėsi mistiškas, žibuoklės priminė mirusią meilę.

Dorijanas nusigręžia į muziką. Muzikos instrumentų rinkinys jį džiugina.

„Fantastiškas tų instrumentų charakteris jį žavėjo, ir jis jautė pasitenkinimą, kad ir menas, kaip ir gamta, turi savo baisybių, daiktų žvėriškomis formomis ir šlykščiais balsais.“ (St. Češiūno vert.)

Dorijanas pagaliau tikrovėj nori apsvaigti.

Į savo herojaus sielą Uaildas giliau nepasineria, paviršium slankioja. Bet jo raštų stilius puikus. Jo pasakoms kai kas randa tik vieną priekaištą – „jos yra per daug tobulai parašytos“ (Dottin).

Ištrauka iš „Visuotinės literatūros istorijos“, 1947 m., Schweinfurt.

(kalba netaisyta)


Pratimas: užrašytas kinas

Šitą pratimą sugalvojau pati. Mane įkvėpė australo Tomo Čo (Tom Cho) apsakymas „The Bodyguard“, kuri prasideda taip (išverčiau iš anglų):

Kažkas persekioja Witney Huston, todėl mane pasamdė dirbti jos apsauginiu.

Ir toliau iš „apsauginio“ pozicijos atpasakojamas visas žymus to paties pavadinimo filmas, kurio finalinėje scenoje Witney užtraukia: „But I-I-I-ee-I.. will always love youuuuuu!“ Tik skirtumas tas, kad apsakymas tai ne filmas. Be to,  rašytojas pridėjo šiek tiek fantastinių elementų…

Taigi.

PRATIMAS: Užrašytas kinas

Smulkiai aprašykite filmą. Pasirinkite tokį, kuris paliko jums gilų įspūdį. Galite pakeisti žanrą (jei tai siaubas kine, tai gal komiškai?). Pasirinkite, iš kieno pozicijos pasakosite (geriau pradžiai rinktis tik vieną personažą). Apsiribokite kokiu 500 žodžių.

is filmo-andaluzijos suo

O čia pateikiu savo netobulą variantą. Filmas, kurį mačiau, mane sukrėtė tiesiog fiziškai, todėl perspėju, kad ir žodžiai gali paveikti nemaloniai. Trumpametražis dokumentinis (Georges Franju) filmas:

„Gyvulių kraujas“

Juodai baltas rytas Prancūzijos miestelyje, šalia kažkokios upės. Atsiveria aukšti dvipusiai vartai į kiemą. Tamsūs ir aprūdiję.

Atveda baltą arklį. Jis bijo, tačiau vedamas pasiduoda. Vyrai kilnoja rankose įrankius: pneumatinį kūjį, specialų kirvį (su siauru vamzdeliu viename gale), peilius.

Arklys muistosi, nenori stovėti tiesiai, tačiau skerdikas (geriausias skerdyklos skerdikas) vikriai trinkteli pneumatiniu kūju į jo plačią baltą kaktą. Arklys tučtuojau krenta. Netikėtai staigiai. Ant kelių, nuleidęs galvą, tarsi kažkas būtų pakirtęs iškart visus sąnarius. Iš jo akimirksniu atimta gyvybė. Tarsi be skausmo. Nenustebęs negyvas arklys.

Jį tučtuojau ima doroti: prarėžia viršutinę lūpą, praduria gerklę, ir iš ten pasipila juodas kraujas. Srovė teka grindiniu, putoja. Iš skerdikų veidų galima suprasti, kad dvokia. Komentatorius užkadryje maloniai praneša, kad skerdikai palauks, kol išbėgs visas kraujas, tuomet kabins ant kablių ir lups odą, išdarinės vidurius. Žmonės vikriai darbuojasi labai aštriais peiliais, be apsauginių pirštinių. Istorija: vienas netyčia persipjovė kojos arteriją, tai teko amputuoti koją. Štai dabar jis rūko pre arklienos, vietoj kairės kojos – medinis strampas.

Jautukų ir karvyčių grupė. Bukais jaukiais snukiais, juodmargiai. Smūgis specialiu kirviu – skylė kaktoje, jautis virsta jautiena. Tačiau sunku patikėti, kad jau viskas, jau gyvenimas ištekėjo iš kūno, nors kraujas dar ne, nes gyvulys draskosi, mataruoja kojomis. Skerdikas pro skylę kaktoje sukiša metalinę žarnelę – ji pasiekia nugaros smegenų kanalą, sudrasko, atjungia nervus. Jautį jau lupa, tačiau raumenys vis dar trūkčioja. Ilgai, ilgai, per ilgai. Ant aprūdijusio stalo moteris rūšiuoja žarnas – atskiria jas, išvynioja kaip virves iš kamuolio. Šalia žarnų numestas mažulytis rausvas embrionas, kurį rado karvės pilve.

Atveda veršiukus. Tie tai bus triskart labiau gyvybingi, priešinsis, todėl paguldomi ir pririšami kiekvienas ant atskiro medinio padėklo. Vargšai žiūri nustebusiomis, vaikiškomis akimis žemyn, į kiekvienam po nosim padėtą indą kraujui. Paskui – čirkšt per kaklą, išsižioja plati žaizda. Kraujas trykšta fontanais, kojos daro bėgimo judesį, akys mato. Šiek tiek konvulsijų (taip greičiau nukraujuos) ir įgudęs skerdikas nulauš kaklus, sumes galvas į kampą, sužymės visų ausis. Visi bus jau užsimerkę, nebematys savo kūnų: pusiau nupjautomis kojomis, dangui boluojančiais sąnarių kaulais.

Ant padėklų guli koks dešimt būsimų veršienos kepsnių, ir šitas vaizdas jau visai mielas, nes matytas. Tai jau nebe gyva kančia, tai jau mėsa, kuri yra tokia skani, kuri yra maistas.

Avelių būrys. Jos pjaunamos greit – guldoma viena po kitos ant medinio stalo, nepririštos – čerkšt per gerklę ir jau griebiama kita. Taip koks dvidešimt iš eilės. Visos „šoka kankaną“ – spardosi, spardosi. Visas gražiai nulups – kaip stebėtinai minkštai atsiskiria jų oda: skerdikas užkiša ranką ir atkelia nuo raumens, nuo šviesios plėvės, dengiančios raumenį. Nuogą avį užsiverčia ant peties, neša, kabina už kulniukų ant kablių. Ir tai jau būsimi kvapnūs avienos troškiniai, nebe avelės. Likusios gyvens iki rytojaus, nes šiandien pritrūko stalų ir mėsos išvežiotojų.

Darbo dienos pabaiga. Žmogus su gumine žarna laisto juodai juodą skerdyklos grindinį. Putotas skystis teka į gatvę, į kelkraštį, į upę.

Bodleras: nužudysiu tave švelniai ir be pykčio – skerdiko ranka. Iš tiesų, juk skerdikas žudo švelniai ir be pykčio. Mėsos laukia supirkėjai ir pardavėjai, mokytojai ir teisėjai, namų šeimininkės ir darbininkai. Raudonskruosčiai vaikučiai bėgios kieme, grauždami po kaulelį. Taip reikia. Taip yra.


Follow

Get every new post delivered to your Inbox.