Norėjau perprasti jį, kaip reiškinį. Įminti mįslę keturgyslę – kodėl apie šį autorių tik blogai arba nieko? Todėl (knygos meninio redaktoriaus Jokūbo Jacovskio dėka) įsigijau dvi knygas, kurių viršeliai man pasirodė ne tokie „pošli“. Iki tol, knygyno lentynose pastebėjusi Malūko knygą, nedrįsdavau paliesti. Ką gi – nedrįsdavau, tai nedrįsdavau – juk buvau tik eilinė skaitytoja ir visai ne jo tikslinės auditorijos žmogus.
Vienas draugas, išgirdęs apie mano pirkinį, parašė: „A, Malūkas! Blogiausios lietuviškos knygos pavyzdys!“ Turiu pasakyti, kad perskaičiau romaną „Kraujo skonis“ ir esu kitokios nuomonės.
Edmundas Malūkas nėra blogiausias Lietuvos rašytojas, anaiptol. Taip gali pasirodyti, pamačius jo knygų viršelius (bet ne naujausių leidimų – leidykla „Magilė“ susiprotėjo) arba paskaitinėjus atsitiktinį puslapį, nes kalba yra pasibaisėtinai „negrožinė“.
Įdomūs faktai: knyga „Kraujo skonis“ patentuota (parašyta) 1992 m., o išleista 2007 m., knyga „Karalienė Barbora“ - 2004 m. ir 2008 m. Ką tai rodo? Spėju, kad pirmąją knygą Malūkas parašė, bet ilgai nepublikavo, o antrąją parašė ir publikavo ją „tučtuojau“, tik kas tas „tučtuojau“ malūkiškai? Neturiu pažinčių Panevėžio leidykloje, kad galėčiau paklausti, kiek laiko redaktorius „verčia“ iš malūko į lietuvių. Manau, kad gali užtrukti. Ir versk nevertęs, o pojūtis, kad autorius nejaučia kalbos, išlieka…
Malūkas rašo kaip kriminalinių kronikų žurnalistas, bandantis būti poetišku. Jei pasakyčiau, kad ši ištrauka iš delfi, ar nepatikėtumėt:
Transportuojant juoduosius ikrus iš Irkutsko, sovietų milicija suėmė keturis žmones, bet likęs krovinys sėkmingai pasiekė Lietuvą. Vienoje gamykloje, panaudojus tas pačias skardines, visas krovinys buvo įpakuotas į eksportinio tipo tarą su rusišku užrašu. (167 p.)
Kitoje vietoje lakoniškumu stulbinanti erotinė scena (paryškinta mano):
Susikibę rankomis jie vaikštinėjo tarp pušų, gėrė nakties vėsą, bučiavosi, glostė šiurkščius kamienus ir parkritę ant žemės, ant nespėjusio atvėsti smėlio, raičiojosi, plėšė drabužius, ieškojo, artėjo, tekant saulei, pradėjo naują gyvybę. (97 p.)
Tai tiek apie minusus! Ar tai daug? Lyg ir daug. Už kalbos nemokėjimą įraito du ir palieka po pamokų, o čia – rašytojas, autorius! Ir dar perkamiausias Lietuvoje. Apmaudu.
Tačiau pirkėjai juk randa pliusų. Ir jei darysime prielaidą, kad skaitantys lietuviai nėra idiotai (sakykim „neišsilavinę“, bet ne idiotai juk), vadinasi, reikia ieškoti ne mistinių, o praktinių Malūko populiarumo priežasčių.
Kodėl man patiko Malūko „Kraujo skonis“ („Karalienės Barboros“ dar neskaičiau)?
Todėl, kad knyga tikrai apie „kraujo skonį“ - tema stebėtinai išvartyta ir gyva nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Todėl, kad intriga ir daug veiksmo (gal netgi per daug) buvo. Todėl, kad personažai – atpažįstami tipažai. Todėl, kad rašoma apie šešėlinę Lietuvos pusę ir rašoma gan įtaigiai (o žinant, kur dirbo pats Malūkas…). Todėl, kad medžioklės, šunų kovų, žvėrių susirėmimų scenos labai tikroviškos, o vieną netgi pacituosiu:
Negalėdamas pasukti galvos, Dikas visu kūnu vartė priešą nuo vieno šono ant kito, tempė atgal. Dusliai pokštelėjo sutrupintas vilko šlaunikaulis. Šuns sprandas kraujavo, tačiau jis vis tiek energingai graužė, plėšė į skutelius koją. Netekęs daug kraujo, vilkas nusilpo. Dar po akimirkos, nutaikęs progą, Dikas, paleido kraujuojančią koją ir griebė už krūtinkaulio, trūktelėjo, įsikirto į kaklą. Smaugiamas vilkas pasuko galvą ir, apimtas priešmirtinės agonijos, suleido iltis į šuns kaklą iš apačios. Abu smaugė vienas kitą, abiem trūko oro, tačiau nusilpęs pilkasis priešas nebeturėjo jėgų dar kartą spustelėti, kad perkrimstų trachėją ir kaklo kraujagysles. Jis duso, pradėjo konvulsiškai tampytis, žandikauliai palengva atsipalaidavo. Dikas dar labiau suspaudė, giliai įkvėpė ir, pajutęs laisvę, taip stipriai trūktelėjo, kad perplėšė vilko kaklą ir laikė, kol priešas visiškai nustojo judėti. (54 p.)
Beje, čia personažai vadinami vis kitaip tarsi bijant, kad mokytoja sumažins pažymį, jei naudosi vien tik „vilkas“ ir „Dikas“. Gal mokykloje tai vis dar stiliaus klaida, tačiau žiūrint praktiškai: vardų kartojimai čia palengvintų skaitymą (todėl pažymėjau visus veikėjų pavadinimus).
Dar vienas įdomus dalykas šioje knygoje – pagrindinis personažas. Čia jis ne herojus, o antiherojus: ieškantis lengvo uždarbio, nejaučiantis didesnių moralinių dilemų, mylintis kelias moteris iškart – ypač mylintis fiziškai, nekreipiantis dėmesio į savo atžalas (lietuvis macho), žudantis žvėrelius ir žmones, derinantis savyje meilę Lietuvai ir meilę šešėlinei ekonomikai – korupcijai, reketui, grobstymams, žodžiu, vadovaujantis organizuotam nusikalstamumui cinikas. Jo vidinis konfliktas: mylėti pragmatišką „aukščiausios klasės stervą“, su kuria santuoka buvo sudaryta dėl naudos, ar mylėti romantišką, sąžiningą, verčiau geidaujančią murdytis varge nei sukčiauti, gydytoją. Pirmosios kraitis – pinigai ir valdžia, antrosios – meilė ir intelektas. Na, bet kokia čia dar problema – jei mūsų antiherojus neturi nei pinigų, nei intelekto, tai pasirinkimas aiškus.
Ir visgi įdomu, kad veikia būtent antiherojus. Būtent tokio „blogo žmogaus“ akimis turime progą dairytis po ant nepriklausomybės slenksčio atsidūrusią Lietuvą. Nesmerkia savęs, nesiteisina prieš save antiherojus Audrius Rimgaila. Jis tik veikia. Kuria savo legendą.
Negali pykti ant Malūko už tai, kad jis rašo tiesą. Savo tiesą. Taip, kaip jis moka. Pasirodydamas toks, koks yra. Kokia yra visa jo karta. Mes gi turime progą su jais susipažinti iš arčiau, išklausyti ir išgirsti juos, pasimokyti iš jų (taip pat ir rašymo) klaidų.
