Dienoraštis ir viešai

Vis dažniau randu pasisakymus apie internetinį dienoraštį – blogą. Vieni teigia, kad greit vis daugiau rašytojų persimes į blog fiction, kiti džiaugiasi, kad skaityti kitų įspūdžius, intymius atviravimus yra daug smagiau nei nuobodžius prasimanymus knygose, treti perspėja, kad bloginimas gali tapti žalingu įpročiu. Kodėl žalingu? Todėl, kad nebėgalėsi rašyti rimtai (kitaip), nebegalėsi neberašyti ir šiaip – nebegalėsi. Ta tema netgi radau vieną siaubo novelę (deja, anglų kalba, todėl necituosiu).

O kas yra dienoraštis?

Dienoraštis, viena vertus, tai kasdieniniai užrašai apie įvykius, žmones, reiškinius, reikalus, apie visa tai, kas supa. Tam tikroje knygoje ar sąsiuvinyje rašomi dienos reikalų ar įspūdžių užrašai (DKŽ). Kita vertus, dienoraštis gali būti asmeninis arba viešas.

Viešas dienoraštis gali būti pavadintas žurnalu ar dienynu (DKŽ), bet dažnai vadinamas tiesiog dienoraščiu. Neatrodo didelis skirtumas, kaip pavadinti kelionės, dietos, treniruočių, miego, audio žurnalą/dienoraštį. Vienus rašome sau, kitus – skaitytojams.

Internetinį dienoraštį – blogą – skaito kolegos, pažįstami ir prašalaičiai. 

Viena mano draugė moksleivė, kai pasiūliau jai rašyti dienoraštį, atšovė: nemoku. Hm, pagalvojau, dabar jau pirma, kas šauna į galvą, išgirdus žodį „dienoraštis“ yra „viešas“. Nes koks gi skirtumas, moki ar nemoki rašyti dienoraštį, jei rašai sau? Ir išvis, koks skirtumas, ar moki rašyti? Asmeninis, intymus dienoraštis yra reikalingas visų pirma pačiam sau. Tam, kad išmoktum girdėti (skaityti) savo mintis, kad pažintum save.

Dienoraštį pradėjau rašyti devintoje klasėje, po to, kai iš miesto išvyko gyventi kitur mano geriausia draugė. Ir ne tik dėl draugės. Dar ir dėl to, kad pradėjau jausti, jog kai kurių minčių nenorėčiau išsakyti niekam. Tačiau reikėjo kažkur išsilieti. Taip ir prasidėjo: „Mielas dienorašti…“

Paskui atsirado pirmoji kliūtis: melas. Kaip rašyti dienoraštį sau, rašyti labai atvirai, nemeluojant? Kaip patikėti, kad jo tikrai niekas neskaitys? Tam reikia laiko. Dienoraštis turi pajausti pasitikėjimą tavimi. Kartais dienos įrašą pradėdavau žodžiais: „Sandra, šitų sakinių niekam nedrįsk rodyti, pažadėk, kad šito niekas neskaitys.“ Ir tuomet nemeluodavau. Arba piktai aiškindavausi, kas yra melas ir kas yra tiesa.

To aiškinimosi ypatingai reikia rašytojui. Yra toks dienoraščių tipas: „rašytojų“. Kartais jie vadinami tiesiog užrašais, tačiau tai – dienoraščiai. Ir jie turi būti kuo tikriausi, nesumeluoti, kupini švento, pikto, šlykštaus, nepadoraus atvirumo. Yra vieta, kur galima būti iki galo sentimentaliam, banaliam, kvailam, pavydžiam, gašliam ir kokiam tik ne. To niekam negalima rodyti – kad dienoraštis neprarastų pasitikėjimo tavimi.

Aišku, esu davusi savo dienoraštį skaityti kitam. Pirmą kartą leidau skaityti draugei ir ji pasakė, kad skaitydama verkė. Man buvo keista ir keistai nemalonu. Pamaniau, kad ji pavydi man. O gal netgi bijo. Ilgainiui mūsų draugystė nutrūko. 

Kartais skelbiu savo dienoraščių ištraukas. Tačiau tai jau nėra tai: niekada niekam nebeįduodu į rankas viso savo sąsiuvinio, su ašaromis ir įklijuotomis mylimojo plaukų sruogomis. Išplėšusi iš intymių atviravimų pastraipas ir pakeitusi šį bei tą, sufalsifikavusi detales, pradėjau mokytis meninės tiesos. Ir iki šiol mokausi meniškai meluoti.

Ieškojimų ir eksperimentų dienoraščiuose dėka sužinojau, kur yra mano atvirumo ribos: kiek noriu leisti skaitytojui sužinoti apie mane, o kur eiti jam jau negalima. 

Jeigu skelbčiau savo tikrus dienoraščius internete ir tai būtų mano vieninteliai užrašai… Na, tai yra neįmanoma, bet visgi: jeigu? 

Manau, atsitiktų kažkas baisaus. O dar manau, kad iš tiesų niekas nenorėtų jų skaityti. Nes jie nėra gražūs, romantiški, dvasingi.

Ką čia noriu pasakyti: mieli blogeriai, nepamirškite kartais rašyti ir tik sau, tik į sąsiuvinį ar į PC, užrakintą slaptažodžiu. Turėkite savo paslapčių: minčių, dalykų, žmonių, istorijų – su kuo daugiau detalių – bet ne viešai. Tam, kad išmoktumėt rašyti meistriškai ir atvirai, tiesą, tiesą, ir tiktai tiesą. Meninę.

Viešasis pseudo atviravimas yra toks išplautas melas, taip nuobodu, visi dienoraščiai vienodi… Bet bloge reikia rašyti atvirai ir kokia nors pasirinkta kryptimi. Dienoraštis viešai – tai ne kryptis, tai nesiskaito.