Monthly Archives: gegužės 2009

Septynetas atostogoms

miskas jav

Ne visi seni įrašai patenka naujų „Grafomanijos“ skaitytojų akiratin, tai sudėjau pirmadieniui (kad neiššoktų akys iš orbitų, pamačius prieš tai paskelbto įrašo iliustraciją) keletą nuorodų pati.

(1) Kiekviena pradžia turi savo pabaigą

Šiek tiek teorijos apie kūrinio užbaigimą – finalą. Kažkada sužinojau, kad mano super originalūs finalų sprendimai nėra tokie jau originalūs. O kai kurių variantų iki tol nežinojau.

(2) Tyla yra veiksmas – drama

Žinios, kurias mums paliko graikas Aristotelis, iki šiol aktualios. Kai ką seniai žinau, kai ką vis reikia prisiminti. Tinka ne tik dramaturgams.

(3) Agorafobė Jelinek

Viena mėgstamiausių mano rašytojų. Deja, nedaug ką jos skaičiau, bet žinau, kad mes dar susitiksime. Įdomi jos istorija ir pamąstymai. Vadinu ją raštoja-panke.

(4) Konfliktas makaronų lėkštėje

Man tai konfliktas iki šiol yra sudėtingiausia rašymo problema. Aišku, ir charakterio kūrimas nelengvas. Prie šio įrašo dažnai grįžtu.

(5) Kaip galvoti apie skaitytoją

Apie skaitytoją (ne)galvoti – niekur nedingstantis klausimas. Gera šio įrašo iliustracija – tinka charakterių kūrimui (įkvėpimui).

(6) Pusryčiams – puslapiai

Iš ten diskusijai apie dienoraščius viešai: „Neskaityk, ką parašei. Gali sklaidyti užrašus tik po kokių dviejų mėnesių, ne anksčiau.“

(7) Dailė ir dailės muziejus Niujorke

Kadangi vakar pagaliau buvau Guggenheimo muziejuje (ir man visai patiko) tai smagu prisiminti, kaip purkštavau, apsilankiusi šiuolaikinio meno muziejuje – MoMa. Visgi ir šiandien sakau, kad MoMa nėra toks jau super. Guggenheimas vertas didesnio dėmesio – vien jau dėl paties pastato. Beje, pataikėme aplankyti parodą apie architektūrą. Na, žinote, visiškas magiškasis realizmas (dalis statinių projektų taip ir liko brėžiniuose) – jei tokie būtų miestai, tai sakyčiau MES ESAME ATEIVIAI.

Hm.

Dabar galėčiau išeiti savaitei atostogų? Nežinau, turiu keletą idėjų, turbūt susitiksim. O dabar einu analizuoti kandidatų į ES parlamentą fizionomijų, nes Konsulatas apdairiai atsiuntė balsavimo biuletenius mums tiesiai į Stamfordą. Aišku, dėl šitų rinkimų į Niujorką nebūtume trenkęsi…


Dienoraštis ir viešai

benjamin degen-pink moon

Vis dažniau randu pasisakymus apie internetinį dienoraštį – blogą. Vieni teigia, kad greit vis daugiau rašytojų persimes į blog fiction, kiti džiaugiasi, kad skaityti kitų įspūdžius, intymius atviravimus yra daug smagiau nei nuobodžius prasimanymus knygose, treti perspėja, kad bloginimas gali tapti žalingu įpročiu. Kodėl žalingu? Todėl, kad nebėgalėsi rašyti rimtai (kitaip), nebegalėsi neberašyti ir šiaip – nebegalėsi. Ta tema netgi radau vieną siaubo novelę (deja, anglų kalba, todėl necituosiu).

O kas yra dienoraštis?

Dienoraštis, viena vertus, tai kasdieniniai užrašai apie įvykius, žmones, reiškinius, reikalus, apie visa tai, kas supa. Tam tikroje knygoje ar sąsiuvinyje rašomi dienos reikalų ar įspūdžių užrašai (DKŽ). Kita vertus, dienoraštis gali būti asmeninis arba viešas.

Viešas dienoraštis gali būti pavadintas žurnalu ar dienynu (DKŽ), bet dažnai vadinamas tiesiog dienoraščiu. Neatrodo didelis skirtumas, kaip pavadinti kelionės, dietos, treniruočių, miego, audio žurnalą/dienoraštį. Vienus rašome sau, kitus – skaitytojams.

Internetinį dienoraštį – blogą – skaito kolegos, pažįstami ir prašalaičiai. 

Viena mano draugė moksleivė, kai pasiūliau jai rašyti dienoraštį, atšovė: nemoku. Hm, pagalvojau, dabar jau pirma, kas šauna į galvą, išgirdus žodį „dienoraštis“ yra „viešas“. Nes koks gi skirtumas, moki ar nemoki rašyti dienoraštį, jei rašai sau? Ir išvis, koks skirtumas, ar moki rašyti? Asmeninis, intymus dienoraštis yra reikalingas visų pirma pačiam sau. Tam, kad išmoktum girdėti (skaityti) savo mintis, kad pažintum save.

Dienoraštį pradėjau rašyti devintoje klasėje, po to, kai iš miesto išvyko gyventi kitur mano geriausia draugė. Ir ne tik dėl draugės. Dar ir dėl to, kad pradėjau jausti, jog kai kurių minčių nenorėčiau išsakyti niekam. Tačiau reikėjo kažkur išsilieti. Taip ir prasidėjo: „Mielas dienorašti…“

Paskui atsirado pirmoji kliūtis: melas. Kaip rašyti dienoraštį sau, rašyti labai atvirai, nemeluojant? Kaip patikėti, kad jo tikrai niekas neskaitys? Tam reikia laiko. Dienoraštis turi pajausti pasitikėjimą tavimi. Kartais dienos įrašą pradėdavau žodžiais: „Sandra, šitų sakinių niekam nedrįsk rodyti, pažadėk, kad šito niekas neskaitys.“ Ir tuomet nemeluodavau. Arba piktai aiškindavausi, kas yra melas ir kas yra tiesa.

To aiškinimosi ypatingai reikia rašytojui. Yra toks dienoraščių tipas: „rašytojų“. Kartais jie vadinami tiesiog užrašais, tačiau tai – dienoraščiai. Ir jie turi būti kuo tikriausi, nesumeluoti, kupini švento, pikto, šlykštaus, nepadoraus atvirumo. Yra vieta, kur galima būti iki galo sentimentaliam, banaliam, kvailam, pavydžiam, gašliam ir kokiam tik ne. To niekam negalima rodyti – kad dienoraštis neprarastų pasitikėjimo tavimi.

Aišku, esu davusi savo dienoraštį skaityti kitam. Pirmą kartą leidau skaityti draugei ir ji pasakė, kad skaitydama verkė. Man buvo keista ir keistai nemalonu. Pamaniau, kad ji pavydi man. O gal netgi bijo. Ilgainiui mūsų draugystė nutrūko. 

Kartais skelbiu savo dienoraščių ištraukas. Tačiau tai jau nėra tai: niekada niekam nebeįduodu į rankas viso savo sąsiuvinio, su ašaromis ir įklijuotomis mylimojo plaukų sruogomis. Išplėšusi iš intymių atviravimų pastraipas ir pakeitusi šį bei tą, sufalsifikavusi detales, pradėjau mokytis meninės tiesos. Ir iki šiol mokausi meniškai meluoti.

Ieškojimų ir eksperimentų dienoraščiuose dėka sužinojau, kur yra mano atvirumo ribos: kiek noriu leisti skaitytojui sužinoti apie mane, o kur eiti jam jau negalima. 

Jeigu skelbčiau savo tikrus dienoraščius internete ir tai būtų mano vieninteliai užrašai… Na, tai yra neįmanoma, bet visgi: jeigu? 

Manau, atsitiktų kažkas baisaus. O dar manau, kad iš tiesų niekas nenorėtų jų skaityti. Nes jie nėra gražūs, romantiški, dvasingi.

Ką čia noriu pasakyti: mieli blogeriai, nepamirškite kartais rašyti ir tik sau, tik į sąsiuvinį ar į PC, užrakintą slaptažodžiu. Turėkite savo paslapčių: minčių, dalykų, žmonių, istorijų – su kuo daugiau detalių – bet ne viešai. Tam, kad išmoktumėt rašyti meistriškai ir atvirai, tiesą, tiesą, ir tiktai tiesą. Meninę.

Viešasis pseudo atviravimas yra toks išplautas melas, taip nuobodu, visi dienoraščiai vienodi… Bet bloge reikia rašyti atvirai ir kokia nors pasirinkta kryptimi. Dienoraštis viešai – tai ne kryptis, tai nesiskaito.


Girta realybė

frida-clein

Magiškasis realizmas. Uždedi etiketę ir nereikia pasiaiškinimo, jei nusprendi seneliukui priauginti dideliausius sparnus, prikelti visą kaimą iš numirusiųjų, leisti kunigui levituoti nuo šokolado, vaikams mokytis skaityti iš tirščių, senmergėms deklamuoti nuojautas… Gali meluoti akivaizdžiai ir be jokio pasiaiškinimo, o skaitytojai trokš to melo dar ir dar, kol galiausiai, visiškai apspangę, nebeskirs magiškojo melo nuo blaivios realybės.

Bet man pabėgimas, pasiteisinus magiškuoju realizmu, nepatinka.

Borcheso (Jorge Luis Borges) neskaitau todėl, kad esu pasakiusi: geriausia, ką galiu padaryti savo pačios labui, tai neskaityti knygų, kurių nesuprantu. Markeso (Gabriel Garcia Marquez) dozę esu gavusi nemažą, bet didžiausią įspūdį jis man paliko tuomet, kai perskaičiau „Šimtą metų vienatvės“ (magiškojo realizmo etiketės etiketė), kuri mane aplankė antrame kurse, per žiemos atostogas. Kai publikavo ir kitas Markeso knygas, visas gaudžiau ir skaičiau. Kadangi aplink taip pat buvo daug magijos ir mistikos (pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai), tai knygų turinys sutapo su mano poreikiais. Reikėjo patvirtinimo, kad pasaulis yra išprotėjęs ir jame viskas įmanoma, ir jį gavau. Stebiuosi, kaip stogas nenuvažiavo…

Paskui gyvenimas pakoregavo knygų pasirinkimą. Sužinojau, kad kūrinių žanras viso labo tik žanras, o realybė yra realybė, vadink ją kaip nori: siurrealistine, fantastiškąja, magiškąją, socialine, poetine… Visos knygos yra parašytos žmonių ir viskas, kas yra užrašyta, tučtuojau virsta melu, na, vadinkime gražiau – pramanu. Arba fikcija.

Šiandien visą rytą prasiknaisiojusi internete po mokslinius straipsnius, kuriuose ginčijamasi, kas gi tas magiškasis realizmas ir kam ant kaktos derėtų užklijuoti tą madingąją etiketę, surikiuosiu kai kurias man įdomias mintis:

  • apie jį dažnai sakoma „barokiškas“ (prašmatnumas, įmantrumas, pagražinimai, vingrybės);
  • magiškajame realizme faktai pateikiami pasakos (fantastikos) forma;
  • kodėl buvo duotas toks sudurtinis pavadinimas? – magija buvo turinyje, o realizmas – stiliuje;
  • kas gali nuspręsti, kada fantazija yra fantazija, o realizmas – tik stilius?
  • magiškojo realizmo rašytojai yra blaivūs, tuo tarpu jų aprašoma realybė – girta;
  • tai realizmo ir fantastikos miksas, kuriame realizmas visgi dominuoja;
  • magiškasis realizmas – nuo postkolonializmo neatsiejamas reiškinys;
  • juo, kaip priemone parodyti pasauliui savo vietinio folkloro turtus, naudojasi ne viena „trečiojo pasaulio“ šalis;
  • magiškojo realizmo rašytojai (ir skaitytojai) bėga nuo realybės į fantazijų pasaulį;
  • įvyksta susidūrimas, pereinant iš „nueinančios praeities“ (nostalgiškasis primityvizmas) į „neišvengiamą ateitį“;
  • magiškojo realizmo realybė – prisodrinta magijos elementų?
  • o gal išplėstos realybės suvokimo ribos? t. y. realybėje matome daugiau nei tikėjomės? – nuostabioji realybė;
  • magiškasis realizmas – tai politinis įrankis, mirštančių kultūrų balsas (tinka lietuviams?).

Kai kurie prie magiškojo realizmo prikišę nagus rašytojai (be dviejų jau minėtųjų):

  • Salman Rushdie
  • Isabel Allende
  • Haruki Murakami
  • Franz Kafka
  • Ben Okri
  • Toni Morrison
  • Alejo Carpentier
  • Günter Grass
  • Carlos Fuentes
  • Patrick Süskind
  • Julio Cortazar

Kaip veikia magiškasis realizmas? Mechanizmas yra toks:

  • magiškus reiškinius ir nutikimus veikėjai priima nesistebėdami, jiems tai natūralu;
  • magija pasireiškia bendruomenėje (kaime, šeimoje) arba asmenyje; magiją sukelia konkreti vieta arba asmuo, jo poelgiai ar jausmai;
  • istorija, siužetas paliekami atviri, nepaaiškinti, neišteisinti; niekas nekelia klausimų;
  • realybė ir magija sugyvena viename (kūrinyje, pasakojime, pastraipoje, įvykyje); kelia nuostabą skaitytojui, bet ne veikėjams;
  • veikėjai arba pasakotojas siužeto varomąja jėga dažnai pasirenka liaudies pasakas, šeimos istorijas, kuriose dažnai yra stebuklo elementų;
  • pagrindiniai istorijos veikėjai yra tie, kurie paprastai būna šalutiniai (maži žmonės); kartais jie bejėgiai, bet kartais organizuotai pasipriešina išorinėms jėgoms: valdžiai, laikui, mirčiai, ligai ar pan.

Ar gali būti taip, kad esi gimęs kurti magiškąjį realizmą? Gal. Bet svarbiausia, ko reiktų nepamiršti: tai neturėtų būti pabėgimas nuo realybės. Magiškasis realizmas kalba apie realybę savomis priemonėmis. Toks kalbėjimas turi būti išteisintas. Antraip tai bus ne literatūra, o magiškasis alkoholizmas.


Follow

Get every new post delivered to your Inbox.