Monthly Archives: kovo 2009

Pusiaukelėje leidžiama dairytis

benjamin-degen-roost

Viena kolegė prisipažino, kad rašant visuomet panaudoja 20% tiesos, o visa kita sukuria, užpildo savo vaizduote, ir tuomet visas kūrinys virsta tikresne už tiesą tiesa. 

Atsidavusi grafomanijai, užsibrėžusi parašyti 200 psl. ir kasdien parašydama po 2–7 psl., susidūriau su problemomis ir uždaviniais, kokių iki šiol nežinojau. Kad ir tas 20% tiesos, su kuriuo turėjau skaitytis. Nors rašau remdamasi autobiografiniais faktais, su džiaugsmu matau, kaip kūrinio realybė ima viršų – kaip gimsta tie 80%, kaip personažai imasi iniciatyvos, kalba, kelia klausimus, ieško atsakymų. Labiausiai bijojau pasinerti į savi-psicho-terapijos kursą, nerti į miglotus atsiminimus, nuodėmių vardinimą, atgailą ar panašiai. Taip nėra.

Šiuo metu esu pusiaukelėje. Turiu kiek daugiau nei tris lankus (vienas lankas – 40 tūkst. ženklų, o Rašytojų sąjunga kasmetinio konkurso pirmajai knygai sąlygose pažymi, kad priimami 2–4 lankai). Bandyti rašyti didelės apimties darbą yra naudinga vien jau tam, kad pajustum, kas tie lankai… 

Parašiusi ir antrąją pusę, ketinu atidėti darbą į šoną ir užsiimti kitu projektu, kurį šiuo metu esu atidėjusi. Pastebėjau, kad toks atsitraukimas ir pasinėrimas į visiškai skirtingą temą, leidžia vėliau šviežia akimi skaityti ir matyti klaidas, jausti rimtą, fiktyvų laiką. Dabar suprantu, kad tokių dalykų nejaučiu. (Tačiau šiame etape neimu į galvą.)

O dar neįsivaizduoju, kaip valdau skaitytojo pojūčius. Bet tai galėsiu patirti tik davusi kam nors perskaityti galutinį variantą ir sulaukusi pastabų. Tikiuosi, toks patikimas skaitytojas atsiras.

Vis dažniau rašydama laikau atsivertusi internetinį Lietuvių kalbos žodyną. Kartais paliečiu temas, apie kurias iki šiol nesu rašiusi, o gal net kalbėjusi. Visus įtartinus žodžius tikrinu ir taip kartais atrandu gražių sinonimų, išsireiškimų. Jaučiu, kaip turtėja mano kalba.

Beveik esu įsitikinusi, kad visą kūrinį perrašysiu. Kai kurias scenas rašau „aklai“ – nežinodama, kas bus toliau, nesuprasdama, koks yra pagrindinis jų įvykis, ką tuo noriu pasakyti. Tai ketinu geriau pamatyti ir kritiškai įvertinti iš laiko atstumo. 

Neveltui rašytojai kuria romaną ne metus, ne du. Štai šiandien baigiau angliškai skaityti Orhano Pamuko „Mano vardas – Raudonas“ („Benim Adım Kırmızı“) ir paskutiniame puslapyje sužinojau, kad rašyta dviem etapais: 1990–1992 m. ir 1994–1998 m. Aišku, ne vien už proceso ilgumą suteikta Nobelio premija. Bet apie Pamuką – kitą kartą.


Negimęs – negyvuoja

sculpture-boys-taylor

Lietuviškasis teatras dar negimė. 

Apie 1930-uosius metus savo svarbias knygas pradėjo publikuoti rusų teatro maestro Konstantinas Stanislavskis. Iš Rusijos importuota sistema atvėrė akis lietuvių entuziastams, ir jie kopijavo, studijavo, draskėsi. Ir tokie savimi patenkinti visi buvo, nors poetas Jonas Aistis pasibaisėjęs šaukė, kad tai ne lietuviška, tai rusiška. Lietuviai iki šiol džiaugiasi ta rusų teatro mokykla, tarsi jokios kitos pasaulyje nebūtų buvę.

Buvo, buvo ir ne viena. Japonai jau kelis šimtus metų vaidino savo No, Kabuki, ne taip seniai sukūrė Buto, kinai savo operos ir indai Kathakali amžių skaičiuoja net ne šimtais, o tūkstančiais metų. Kažkaip be Stanislavskio išsivertė Šekspyro laikų aktoriai, o taipogi ir italų Commedia dell’arte ar prancūzų Comédie-Française artistai.

Naujas sistemas atranda ir savo unikalų teatrą sukuria tie, kurie kelia esminius klausimus apie teatrą, neprisiriša prie vienintelės, išbaigtos, galutinės sistemos. Klausimus ir uždavinius nuolat kėlė ir Stanislavskis, ir Jeržis Grotovskis (Jerzy Grotowski), ir Piteris Brukas (Peter Brook). Ieškojimais gyvas buvo ir atsiskyrėlis Juozas Miltinis.

Ne kartą lietuvių teatre spektaklius bandė statyti režisieriai iš kitų šalių ir kitų sistemų – jie buvo boikotuoti vietinių žvaigždučių, buvo pasakyta, kad jie esą nieko verti diletantai, ne tas lygis. Čia vertėtų prisiminti išeivį Joną Jurašą ir jo nesėkmingus bandymus diriguoti Nacionalio aktorių gvardijai. Jurašas Nacionaliniame? Ne tas lygis!

Iš tiesų ne tas lygis, nes lietuvos aktoriai neįsivaizduoja to lygio, jie yra taip žemiau lygio, kad šokinėk nešokinėjęs… Juos galima suvaldyti nebent taip, kaip tai darė Miltinis. Kaip neišjodinėtus arklius suimti už apinarsio ir gerai išvanoti šonus botagu. Tuomet jie tave gerbs ir išklausys.

Bet turime genialių režisierių, kuriais nepavargstame didžiuotis. Tai rusų mokyklos atstovai: Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas ir Eimuntas Nekrošius – visi baigę studijas Rusijoje. Pridėkime jaunėlį Oskarą Koršunovą (tai Vaitkaus mokinys). Bet genijai ateina ir išeina – beveik visi šiuo metu kuria užsienyje, Vaitkus ir  Tuminas retą laisvalaikio valandėlę skiria studentų ruošimui. Genijų studentukai yra ateitis, yra tie, kurie iš tiesų ir sudaro lietuviškojo teatro veidą. Ir jis visai neatrodo padoriai. 

Nieko nebus, kol nebus lietuviškosios teatro mokyklos, kol nebus užlopyta gėdinga tuštuma jos galvoje. Studentams nereikia dėstytojų, kurie yra genijai, reikia dėstytojų, kurie yra dėstytojai. (Genijų meistriškumo pamokos – taip.)

Nes talentingų žmonių Lietuvoje yra, jų užtenka. Jie ateina į teatrą jauni, žingeidūs, atviri, „emociškai lankstūs“. Blogai, kad visi jie dar ir nepatyrę, blogiausia, kad tokie yra ir būsimieji režisieriai. Režisūra yra toks dalykas, kurį patartina studijuoti tik jau baigus kokią nors mokslo pakopą ar bent keletą metų kur nors padirbėjus, pakeliavus. Tik naivūs aktoriai yra pageidautini. Naivūs, bet ne „emociškai lankstūs“ idiotai, kokius dažnai susirenka gerbiama priėmimo komisija.

Lietuviškosios teatro mokyklos problema visgi nėra studentų kontingentas. Tai yra dėstytojai – tiek teoretikai, tiek praktikai, nesugebantys parašyti savo kurso programos, jau nekalbant apie mokslo darbus ar bent jau straipsnius. Nėra lietuviškosios teatro minties raidos, sklaidos, nėra diskusijų. Teatro rūmuose tvyro mirtina tyla.

Kartais toje tyloje pasigirsta kliedesiai. Arba tarptautinių žodžių papliūpos. Tačiau absolventai, kuriems magistrantūros baigiamuosiuose egzaminuose neprivaloma pateikti net 40 psl. darbo (užtenka 20 psl.), negali suprasti akademinių žodžių kombinacijų, o kliedesiai, kaip visada, neišmanėliams kelia pagarbą. Sudėtingi žodžių dariniai tik prikala jų ausis prie sienos ir palieka kaboti be žado…

Mano specialybės dėstytoja (amžiną jai atilsį) buvo laikoma stipriausia visų laikų pedagoge, buvo profesorė. Išeidama nepaliko po savęs nė vieno dėstytojo – pasekėjo. Nesu skaičiusi nė vieno jos straipsnio, nė vienos knygos. Kodėl? Todėl, kad ji jų neparašė. Tiesa, iš jos kartais imdavo interviu. Bet tai, ką ji kalbėdavo, ir taip girdėdavau kasdien: klausimai be atsakymų.

Atrodo, kažkas lietuviškajam teatrui užsiuvo burną. Ir nesunku atspėti kas! Tarybinė santvarka, cenzūra, KGB agentai teatrų koridoriuose ir kabinetuose, gastrolės su slaptaisiais angelais sargais (ir negali žinoti, kuris kolega tave priduos grįžus), su pabėgimais, t. y. neatėjimais į stotį ar oro uostą (taip emigravo nemažai menininkų), politiškai korektiški tekstai… Jei nori kalbėti apie dalykus, kurie yra uždrausti, tenka išmokti kalbėti be žodžių – ženklais ir simbolinėmis užuominomis. Pažiūrėkite Nekrošiaus spektaklį – nekalbusis maestro genialiai įvaldęs ženklų kalbą. 

Tačiau jau galime kalbėti! Už tai niekas nebeišveš į Sibirą! Bent jau šiandien taip atrodo. O gal aš kažko nežinau?

Kalbėti nėra paprasta. Kaip ir su užsienio kalba: nuvykęs Paryžiun prancūziškai neprabilsi. Kalbėti reikia mokytis. 

Paklausk prancūzo, kas yra teatras. Jis greičiausiai atsakys, kad teatras tai yra kalbėjimas scenoje. Paklausk lietuvio. Sakys, kad kalbėjimas scenoje yra nuobodybė, o geras teatras yra tas, kuriame daug veiksmo, suprask: judesio. Ak, kartais jau ir režisieriai vadinami choreografais. Ir atvirkščiai.

Kalbėjimas scenoje yra labai svarbus, subtilus, daugiasluoksnis menas. Teatras yra bendravimas. Istorijų pasakojimas, dalinimasis patirtimi, emocijomis, išgyvenimais. Tai sukrėtimai, apsivertimai, minties šuoliai, statusų kovos, nusišnekėjimai, išdavystės, svajonės, žudymai, atgailos, susitaikymai, kurie yra iškalbami, jei žodžiai yra emocijų ledkalnio viršūnė. Informacija tekste užima tik vieną dešimtadalį, visa kita yra veiksmas. 

Jeigu žodžiai nestovi toje viršūnėje, o plaukioja kažkur padrikai lediniame vandenyje, tai tokiais tekstais žiūrovo nesušildysi. Teks pašokinėti – nešioti rąstus, vartytis, daužyti butelius – vaizduoti vidinį veiksmą per išorinį veiksmą.

Nerašau pjesių, nes žinau, kad Lietuvos režisieriai ir aktoriai, nemokėdami savo amato, nesuvokdami žodžio prasmės ir paskirties, išdraskys mano žodį, sudėlios pagal teksto informaciją savo choreografiją. Tokia Lietuvoje mada.

Niekas neužsiims žodžio skambėjimu, gelme, prasme, emocija, nes per sunkus darbas arti naują vagą šimtametėje velėnoje. Nes niekas negali patarti, kaip tai daryti. Nes Lietuvoje nėra sceninės kalbos mokyklos. Ir dar ilgai nebus.

Argi gali rusas išmokyti lietuvį sceninės kalbos? O gal švedas? Ar anglas? 

Kas ir už kokias ES Struktūrinių fondų lėšas gali sukurti lietuviškąjį teatrą?

(straipsnį įkvėpė Andriaus Jevsejevo recenzija „Lietuvos ryte“: Ar Lietuvos scenai reikia vidutiniškų legionierių?)


Balti dalykėliai

Vakar internete radau sau užduotį šiam rytui. Penktadienį visai norisi atsipalaiduoti, pakvailioti, šiek tiek atsitraukti nuo rimtosios grafomanijos. Skyriau pratyboms valandą, užsibrėžusi atsakyti gana lakoniškai ir tik į penkis klausimus iš dvidešimties. (Iš esmės tokius klausimus galima užduoti sau pačiam – tik patarčiau juos susigalvoti ne tą pačią dieną. Dar geriau paprašyti, kad užuotis surašytų draugas.) Svarbiausia tokiose pratybose yra išjungti vidinį kritiką!

  1. Aprašykite meškos pikniką skruzdės akimis.
  2. Kodėl personažas bijo patekti šešėlin?
  3. Koks yra pats ryškiausias jūsų sapnas?
  4. Papasakokite apie bibliotekininką, kuris siūlo nesiskolinti knygų.
  5. Sudarykite baltų dalykėlių sąrašą.

Man ypač patiko baltų dalykėlių sąrašas, nes nuo šiol jau nebenorėsiu rašyti „baltas kaip sniegas“ arba „balta kaip pienas“. Dabar žinau, kad galima išsireikšti kaip nors taip: baltas kaip gražuolės užpakalis, baltas kaip obuolio minkštimas, baltas kaip česnakas, baltas kaip paukščio išmatos, balta kaip pelėsis, balta kaip poliarinė meška arba kaip pingvino pilvas! Šiuo metu turiu 98 baltus dalykėlius. Renku toliau. Kiek jau surinkote jūs?

Pabaigai įmetu savo atsakymą apie personažą, bijantį šešėlių.

algis-griskevicius

Šešėlinis šaltis

Vėsią dieną šešėlyje net šerkšnas netirpsta. Saulė išbučiuoja tik tuos, kurie neužgulti tamsos. Šešėliai niekada nestovi vietoje, jie juda, jie gyvi. Jie žaidžia. Ar matėte, kaip šešėliai žaidžia? Vieną sekundę jis čia, o kitą – kelis metrus į šoną. Naujo manevro nenuspėsi. Beveik visi jie turi ilgas galūnes, kuriomis taikosi nugriebti praeivį už kulnų. Ir jie yra visur. Ar kas noras žino kokį žemės kampelį, kur nebūtų šešėlių? Net plyniausioje dykumoje atsiranda plyšių, daubų, bangelių, šakelių. Aišku, šešėliai ten maži ir nebaisūs, o keliautojai jų netgi ieško, netgi laukia, kada vakare visi jie ištįs, išbujos, apgaubs dykumą, nes – kaip minėjau pradžioje – jų apgaubtyje yra šalta, o to dykumoje ir reikia labiausiai. Nežinau, gal atsidūręs toje kepykloje ir aš pakeisčiau savo nuomonę apie juos, tačiau esu ne ten, o čia. Ir čia jie mane persekioja. Įkyriausias yra vienas toks… mano palydovas. Dažniausiai jis būna vienas, ir sekioja visur, kur beeičiau. Tačiau kartais pastebiu, kaip jis susidvejina ar net susitrejina. Sykį ant sienos jų buvo netgi šeši! Surikau ir pasileidau bėgti. Po kelių kvartalų jis vėl liko vienas, o prie to aš netgi pradedu priprasti. Bet jeigu pamatysiu jūsų akyse siaubą, kai manasis šešėlis atsliuogs ir atsiguls jums ant kojos ar apkabins jūsų liemenį, ar neduokdie užlips ant jūsų veido – mandagumo ar padorumo rėmų jis nejaučia – visiškai suprasiu, jei trenksite man per veidą. Taip jau išeina, kad ir pats sėju šešėlinį šaltį. Kad ir kaip bijočiau – vieno iš jų tėvas esu pas.


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų