Lietuviškasis teatras dar negimė.
Apie 1930-uosius metus savo svarbias knygas pradėjo publikuoti rusų teatro maestro Konstantinas Stanislavskis. Iš Rusijos importuota sistema atvėrė akis lietuvių entuziastams, ir jie kopijavo, studijavo, draskėsi. Ir tokie savimi patenkinti visi buvo, nors poetas Jonas Aistis pasibaisėjęs šaukė, kad tai ne lietuviška, tai rusiška. Lietuviai iki šiol džiaugiasi ta rusų teatro mokykla, tarsi jokios kitos pasaulyje nebūtų buvę.
Buvo, buvo ir ne viena. Japonai jau kelis šimtus metų vaidino savo No, Kabuki, ne taip seniai sukūrė Buto, kinai savo operos ir indai Kathakali amžių skaičiuoja net ne šimtais, o tūkstančiais metų. Kažkaip be Stanislavskio išsivertė Šekspyro laikų aktoriai, o taipogi ir italų Commedia dell’arte ar prancūzų Comédie-Française artistai.
Naujas sistemas atranda ir savo unikalų teatrą sukuria tie, kurie kelia esminius klausimus apie teatrą, neprisiriša prie vienintelės, išbaigtos, galutinės sistemos. Klausimus ir uždavinius nuolat kėlė ir Stanislavskis, ir Jeržis Grotovskis (Jerzy Grotowski), ir Piteris Brukas (Peter Brook). Ieškojimais gyvas buvo ir atsiskyrėlis Juozas Miltinis.
Ne kartą lietuvių teatre spektaklius bandė statyti režisieriai iš kitų šalių ir kitų sistemų – jie buvo boikotuoti vietinių žvaigždučių, buvo pasakyta, kad jie esą nieko verti diletantai, ne tas lygis. Čia vertėtų prisiminti išeivį Joną Jurašą ir jo nesėkmingus bandymus diriguoti Nacionalio aktorių gvardijai. Jurašas Nacionaliniame? Ne tas lygis!
Iš tiesų ne tas lygis, nes lietuvos aktoriai neįsivaizduoja to lygio, jie yra taip žemiau lygio, kad šokinėk nešokinėjęs… Juos galima suvaldyti nebent taip, kaip tai darė Miltinis. Kaip neišjodinėtus arklius suimti už apinarsio ir gerai išvanoti šonus botagu. Tuomet jie tave gerbs ir išklausys.
Bet turime genialių režisierių, kuriais nepavargstame didžiuotis. Tai rusų mokyklos atstovai: Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas ir Eimuntas Nekrošius – visi baigę studijas Rusijoje. Pridėkime jaunėlį Oskarą Koršunovą (tai Vaitkaus mokinys). Bet genijai ateina ir išeina – beveik visi šiuo metu kuria užsienyje, Vaitkus ir Tuminas retą laisvalaikio valandėlę skiria studentų ruošimui. Genijų studentukai yra ateitis, yra tie, kurie iš tiesų ir sudaro lietuviškojo teatro veidą. Ir jis visai neatrodo padoriai.
Nieko nebus, kol nebus lietuviškosios teatro mokyklos, kol nebus užlopyta gėdinga tuštuma jos galvoje. Studentams nereikia dėstytojų, kurie yra genijai, reikia dėstytojų, kurie yra dėstytojai. (Genijų meistriškumo pamokos – taip.)
Nes talentingų žmonių Lietuvoje yra, jų užtenka. Jie ateina į teatrą jauni, žingeidūs, atviri, „emociškai lankstūs“. Blogai, kad visi jie dar ir nepatyrę, blogiausia, kad tokie yra ir būsimieji režisieriai. Režisūra yra toks dalykas, kurį patartina studijuoti tik jau baigus kokią nors mokslo pakopą ar bent keletą metų kur nors padirbėjus, pakeliavus. Tik naivūs aktoriai yra pageidautini. Naivūs, bet ne „emociškai lankstūs“ idiotai, kokius dažnai susirenka gerbiama priėmimo komisija.
Lietuviškosios teatro mokyklos problema visgi nėra studentų kontingentas. Tai yra dėstytojai – tiek teoretikai, tiek praktikai, nesugebantys parašyti savo kurso programos, jau nekalbant apie mokslo darbus ar bent jau straipsnius. Nėra lietuviškosios teatro minties raidos, sklaidos, nėra diskusijų. Teatro rūmuose tvyro mirtina tyla.
Kartais toje tyloje pasigirsta kliedesiai. Arba tarptautinių žodžių papliūpos. Tačiau absolventai, kuriems magistrantūros baigiamuosiuose egzaminuose neprivaloma pateikti net 40 psl. darbo (užtenka 20 psl.), negali suprasti akademinių žodžių kombinacijų, o kliedesiai, kaip visada, neišmanėliams kelia pagarbą. Sudėtingi žodžių dariniai tik prikala jų ausis prie sienos ir palieka kaboti be žado…
Mano specialybės dėstytoja (amžiną jai atilsį) buvo laikoma stipriausia visų laikų pedagoge, buvo profesorė. Išeidama nepaliko po savęs nė vieno dėstytojo – pasekėjo. Nesu skaičiusi nė vieno jos straipsnio, nė vienos knygos. Kodėl? Todėl, kad ji jų neparašė. Tiesa, iš jos kartais imdavo interviu. Bet tai, ką ji kalbėdavo, ir taip girdėdavau kasdien: klausimai be atsakymų.
Atrodo, kažkas lietuviškajam teatrui užsiuvo burną. Ir nesunku atspėti kas! Tarybinė santvarka, cenzūra, KGB agentai teatrų koridoriuose ir kabinetuose, gastrolės su slaptaisiais angelais sargais (ir negali žinoti, kuris kolega tave priduos grįžus), su pabėgimais, t. y. neatėjimais į stotį ar oro uostą (taip emigravo nemažai menininkų), politiškai korektiški tekstai… Jei nori kalbėti apie dalykus, kurie yra uždrausti, tenka išmokti kalbėti be žodžių – ženklais ir simbolinėmis užuominomis. Pažiūrėkite Nekrošiaus spektaklį – nekalbusis maestro genialiai įvaldęs ženklų kalbą.
Tačiau jau galime kalbėti! Už tai niekas nebeišveš į Sibirą! Bent jau šiandien taip atrodo. O gal aš kažko nežinau?
Kalbėti nėra paprasta. Kaip ir su užsienio kalba: nuvykęs Paryžiun prancūziškai neprabilsi. Kalbėti reikia mokytis.
Paklausk prancūzo, kas yra teatras. Jis greičiausiai atsakys, kad teatras tai yra kalbėjimas scenoje. Paklausk lietuvio. Sakys, kad kalbėjimas scenoje yra nuobodybė, o geras teatras yra tas, kuriame daug veiksmo, suprask: judesio. Ak, kartais jau ir režisieriai vadinami choreografais. Ir atvirkščiai.
Kalbėjimas scenoje yra labai svarbus, subtilus, daugiasluoksnis menas. Teatras yra bendravimas. Istorijų pasakojimas, dalinimasis patirtimi, emocijomis, išgyvenimais. Tai sukrėtimai, apsivertimai, minties šuoliai, statusų kovos, nusišnekėjimai, išdavystės, svajonės, žudymai, atgailos, susitaikymai, kurie yra iškalbami, jei žodžiai yra emocijų ledkalnio viršūnė. Informacija tekste užima tik vieną dešimtadalį, visa kita yra veiksmas.
Jeigu žodžiai nestovi toje viršūnėje, o plaukioja kažkur padrikai lediniame vandenyje, tai tokiais tekstais žiūrovo nesušildysi. Teks pašokinėti – nešioti rąstus, vartytis, daužyti butelius – vaizduoti vidinį veiksmą per išorinį veiksmą.
Nerašau pjesių, nes žinau, kad Lietuvos režisieriai ir aktoriai, nemokėdami savo amato, nesuvokdami žodžio prasmės ir paskirties, išdraskys mano žodį, sudėlios pagal teksto informaciją savo choreografiją. Tokia Lietuvoje mada.
Niekas neužsiims žodžio skambėjimu, gelme, prasme, emocija, nes per sunkus darbas arti naują vagą šimtametėje velėnoje. Nes niekas negali patarti, kaip tai daryti. Nes Lietuvoje nėra sceninės kalbos mokyklos. Ir dar ilgai nebus.
Argi gali rusas išmokyti lietuvį sceninės kalbos? O gal švedas? Ar anglas?
Kas ir už kokias ES Struktūrinių fondų lėšas gali sukurti lietuviškąjį teatrą?
(straipsnį įkvėpė Andriaus Jevsejevo recenzija „Lietuvos ryte“: Ar Lietuvos scenai reikia vidutiniškų legionierių?)
