Žodžiai turi nevienodą emocinį krūvį, svorį, jėgą. Sugrūsti į sakinį jie dūsta, pykstasi, ir rašinys virsta kratiniu, kurio nesinori nei skaityti, nei girdėti skaitant.
Labai daug rašančiųjų persistengia. Bandymas rašyti „kuo vaizdingiau“ palieka įspūdį, kad buvo rašyta „kuo įmantriau“. Vaizdingai bus tada, kai bus tiek, kiek reikia, saikingai.
Kas stipriau, ar:
Mano širdis sudrebėjo ir iš akių pasipylė karčios ašaros.
Ar:
Pravirkau.
Verksmas jau pats savaime yra stiprus veiksmas. Pabandykite apsiverkti nei iš šio, nei iš to (net prisiversti iš tikrųjų juoktis nėra lengva!). Ir mus retai graudina verkiantys žmonės. Skaitydami verkiame ne tada, kai verkia veikėjas, o kai susijaudiname patys.
Antonas Čechovas rašė: „Jei nori pasiekti skaitytojo širdį, stenkis būti kuo abejingesnis“.
Stiprūs žodžiai gerai suskamba, kai jiems duodama erdvės. Viena žinomiausių Džorždo Orvelo (George Orwell) frazių: „Jei tik gali išbraukti žodį – išbrauk.“
Aišku, rašyme negalioja viena taisyklė. Jeigu įmantri, perkrauta kalba yra stilinga arba reikalinga – kodėl gi ne? Manau, kad svarbiausia yra pajusti žodį kaip medžiagą. Kaip molį, kurį minkydamas gali išgauti įvairiausias formas, išreikšti idėją, jausmą, mintį.
Ta proga padarysiu eksperimentą – viešai paredaguosiu savo rašytą pastraipą:
Pagaliau sukrebžda durų užraktas, įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – jis sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs žmogus. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (69 ž.)
Tvarkau įvardžius:
Pagaliau sukrebžda durų užraktas, jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (68 ž.)
Tvarkau logiką:
Pagaliau krebžda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, persisotinęs mano svetingumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (63 ž.)
Aiškinuosi, ką reiškia žodis „persisotinęs“ (persotinti: padaryti be saiko ko turintį, iki atsibodimo galintį tenkinti poreikius). Tikrinu „krebžda“ sinonimus, nes krebžda dažniausiai pelės.
Pagaliau brazda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, be saiko persirijęs mano gerumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (65 ž.)
Trumpinu, kur tik įmanoma, ir dar tvarkau logiką:
Skimbteli durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas!“, bet nebėgu sveikintis kaip katė – tai mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į lentyną arba į kampą – skalbimui. Jis stovi tarpduryje. Žvilgteliu – sulysęs. O buvome išsiskyrę tik dešimčiai dienų. Seniau tuko, be saiko misdamas mano gerumu, bet daugiau to nebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kraujo. (56 ž.)
Čia ir paliksiu (bet tai nereiškia, kad rytoj nerasiu klaidų).
(teoriją apie stiprius žodžius rašiau pagal John Marsden „Everything I Know About Writing“)
