1940.XI.14 Bernas
Einu ieškoti kitų lietuvių mieste.
Ypatingai man rūpi mūsų prezidentas, čia atvykęs. Žinau, jis čia dabar gyvena, Berne. Ir kad abu vargsta. Prezidentas irgi nepagalvojo tuomet apie žemių pirkimą… Prezidentas bus nutaręs tuo tarpu pasilikti Šveicarijoje. Tik šveicarai kaip ir nenorį to. Net, mūsų pasiuntinybės prašomi, jie maisto kortelių yra suteikę prezidentui labai nenoriai. Šveicarui tokios rūšies biznis neišsimoka!
Tegu ir pabėgėlis dabar prezidentas, bet jis dabar gyvena daug geriau ir daug ramiau nei Lietuvoje. Dar taip neseniai buvęs Lietuvoje, atrodo, taip netoli iš čia. Gyvena dabar viename kambariokštyje, kurį galėtų taip pat užimti užsienyje koks mažiau kvalifikuotas šaltkalvis. Apie nusilesusius studenčiukus jau nekalbama. Bet taip pridera karo ir nelaimių metu. Abu su žmona suliesėję.
Kaip pasakoje kokioje geriems vaikams. Prezidentas įbridęs į šliures. O ji – namų ruoša susirūpinusi.
Šiaip prezidentas užgulęs mokosi iš kažkokio sąsiuvinio anglų kalbos. Vėliau jam prireiksiančios, į Ameriką nuvažiavus.
Kambaryje be galo prirūkyta. Jie abu ištikimi pypkoriai, prezidentas ir prezidentienė.
Kalbame apie Lietuvos armijos pasipriešinimą. Tikriau pasakius, jos nesipriešinimą.
- Armijos pasipriešinimo nesuspėjome suorganizuoti. Lietuva liko užklupta. Lietuva, kuri buvo tiek prikišamai priešų įspėta, kas ją gali laukti. Beliko dabar besitraukiančių žmonių likučiai užsienyje.
- Tiesa, dabar užsienio akyse būtume stipresni. Stipresni, negu dabar esame.
Prezidentas apsižvalgo ir apima akimi savo suguitą lovą kambariokštyje. Jis nenoromis prisimena, kaip bus ištrūkęs iš kokios pasaulio „prabangos“.
Prezidentas, esą, kaip tik buvo šalininkas tokio pasipriešinimo. Kad ir paskutinę minutę suorganizuoto. Nors jis ir turėjęs tiek malkontentų ir priešų tokiai akcijai. „Pražūtingąjai“, – kaip buvo sakoma. Visi tuomet liko filosofais ir aiškintojais. Veik visi.
Jis, kaip neseniai nubudęs žmogus, dabar nubraukia nuo kaktos savo sunkias mintis. Prezidentas pasijunta staiga dar gyvas išlikęs. Grasinusios mirties dar nenušluotas.
Kreipdamasis į mane (mat, aš buvau seniau atstovu Rygoje) jis man sako:
- Žmonės apšaukė mane, kam aš iš tėvynės bėgęs. Nepatriotiška! Bet kas atsitiko su latvių prezidentu? Juk jis nutarė pasilikti savo šalyje ir parodyti, kad jis esąs namie.
- Po gatves Rygoje vežiojo! – atsimena klaikų sapną prezidentas. – Raudoną skarmalą ant nugaros buvo užkabinę. Parodyti jį žmonėms Rygos gatvėse…
Kai šį rytą Berne aš buvau pasakęs savo kolegoms eisiąs prezidento lankyti ir jos adreso paklausiau, tikslaus adreso man niekas nedavė. Bet visi, lyg staiga ką atsiminę ar susitarę, pasakė išvien: „Ak, mes eisime kartu!“
Tiesą pasakius, jie visi buvo prezidentą kiek primiršę. Dieną iš dienos gyvendami tame pačiame Berno mieste ir tuo pačiu oru kvėpuodami. Dar taip neseniai jam lenkėsi…
„Visi“ – turiu omenyje – mes trys „atstovai“ (Tik ne – sekretorius! Jis tai prezidento nebus užmiršęs: padėdavo).
Tiek atstovų staiga bus čia prisirinkę. Be manęs, pačio gal neutraliausio, dar du. Iš mūsų trijų – vienas pats rimtasis. Iš povyzos ir turinio. Trečias – priešingai. Pats paslankusis, visuomet diplomatinės bei kitokios akcijos pilnas.
Pats paslankusis kaip tik ir kviečia mus visus į savo nepaprasto skaistumo limuziną. Anksčiau niekuomet nemačiau gyvenime tokio daiktmens – tokių dabių linijų ir tokios blizgesio.
Visiems buvo įdomu pažiūrėti prezidento jo egzilyje. Įsibrovę visi į jo mažą butelį, žvalgomės. Mes visi, dar neseniai užsienyje „ekscelencijos“ ir respublikos atstovai.
Prezidentas, lyg ir ne ad rem, ima ilgokai pasakoti apie savo persikėlimą iš Lietuvos į Vokietiją. Ir kai vokiečiai buvo atėmę jam laisvę ir net suabejoję, ar iš viso – ne geriau grąžinti į Lietuvą…
Tik vėliau pajunti, kad tą viską jis taip „monotoniškai“ pasakoja, pats pergyvendamas iš naujo visas tas baisenybes. Visu realumu stojasi jam vakarykščioji diena, nepakenčiama. Ypač vienas vokiečių karininkas Karaliaučiuje, pristatytas prezidento šeimos saugoti, buvęs toks įkyrus.
- Mano duktė, karininko nepakęsdama, taip jam pasakė tiesą į akis: „Sie sund dumm!“
Kariškis kone pasiuto. Pirmiausia jis pareiškė Lietuvos prezidentui, kad jis galįs jį ir visą jo šeimą į parako dulkes sumalti. Kelionę į tolimesnius Europos kraštus galįs prezidentui nutraukti.
Prezidentienė tuomet Vokietijoje buvo apsikrovusi vaikų vaikais. Vaikai visų giminių ir pažįstamų. Vienas sūnus sūnienei gimė kelionėje.
- Bet – pinigų? Ar turite dolerių? – Klausia trečiasis, tas paslankusis kolega. Iniciatyvos pilnas žmogus. Jis žino, kur esama gyvenimo nervo.
Prezidentas savo poelgiu bei kalba, kaip žinome, visuomet buvo paprastas žmogus. Taip ir dabar. Jis mielai atsako į visus mano kolegos klausimus.
- Ministeriams buvo nutarta duoti po tūkstantį dolerių. Prezidentui – dvylika!
Aš irgi teiraujuosi prezidentienės, kaip sekasi gyventi ir kaip ji čia, Šveicarijoje, organizuoja savo dieną. Jai ilgainiui įkyrus darosi šis mano „interviu“. – Jau pietų laikas! Krepšeliu nešina ji išeina į mugę.
Prezidentas mūsų kviečiamas išeiti į miestą. Jis pasidarė patenkintas ir linksmas.
Tik jis negalėjo iš karto nusistatyti, – nelygu žmogus iš kokių kartuvių buvo paleistas, – ką pirma ir kokia eile daryti. Ar eiti barzdos skustis. Ar pirma išeiginiais rūbais apsivilkti, ar pasilikti su tuo pačiu vilnoniu iki pat kulnų šlafroku ir, įsisupus į jį – važiuoti. Ar tik paltą užsivilkti ant viršaus.
Jis nusistato išvykti su mumis.
Vienas mano kolegų sakosi prezidentui, jog norėtų su juo apie daug ką pakalbėti dar. Bet dabar pietų laikas! Kolega – rimtas. Jis pripratęs dieną tvarkyti tiksliai.
Visi išsinešdiname lauk.
Mūsų kolegos prabanginėje mašinoje užsimezga sielą kutenantis ir gyvas pasikalbėjimas. Kokiu būdu geriausia skusti barzdą. Pačiam? Pas kirpėją. Paprastu skustuvu, ar – „gilette?“ – Apie elektros varomą skustuvą tuomet dar nebuvo kalbos, kaip apie labai moderninį daiktą. Pokalbyje dalyvavo mūsų rimtasis, žodžių daug netariąs, diplomatas. Bet kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Ir atkakliai ginamų bei jų atstovaujamų.
- Kažin? Jei vokiečiai pajudėtų prieš bolševikus? Bet kažin, ar įvyks dar kas iki šio pavasario. Vargu. Kad ir Amerikoje ne kokie pyragai laukia. Nuvažiuoti – nuvažiuosi, o paskui – grįžti? Kad ir Portugalijoje išlaukti laiką – ne ką geriau. Vien kas, kad – Europoje.
Lisabonoje teks ilgiau užtrukti, kol iš ten pasitaikys laivas ir kol visi kelionės formalumai bus sutvarkyti.
- Amerikos pareigūnai labai mandagūs. Bet vis dėl to yra paėmę raštišką pasižadėjimą, kad į Ameriką važiuoju, kaipo privatus asmuo. Bet ne – prezidentas. Mat, imtum dar ir pasirašytum kokį aktą, o paskui keblumai. Ir dar – protokoliniai sumetimai.
- O aš, kai tik pasigirs gandas Lietuvoje – vėl į ją grįšiu. Ir vėl iš nauja dirbti!
Mano kolegos mašina sustoja. Visi išlipa. Prezidentas nori apsižvalgyti mieste.
Pilkas, peliutės pilkumo paltas. Žmogus, atpratęs nuo didelio judėjimo mieste, jaučias dabar esąs visai svetimas gatvėje. Pasisaugodamas suskambinusio tramvajaus, jis ko tik neužšoka ant kokio (ar po kokiu), tiesiog milžiniško sunkvežimio. Suprunkščiančio visomis savo galybėmis.
Toks tipingas žmogus, tegu savo pilku paltu. Savo visa povyza sumažėjęs. Pirmas Lietuvos prezidentas, Antanas Smetona.
Apie kurį jau žmonės tėvynėje pradėjo dzinguliukus dainuoti. Pasitaikiusiomis progomis buvo fabrikuojamos papirosų ir krakmolo dėžutės su prezidento atvaizdais. Kas atsitinka šalyje arba su labai pagarsėjusiais lyriškais tenorais arba – su imančiais jau įsisąmonėti šalyje žmonėmis. Pagaliau žmogus savo populiarumu atsistojęs greta kurių didvyrių, per vandenyną skridusių lakūnų: Dariaus ir Girėno, ir kitų.
Dabar – tarytum būtų straktelėjęs ir nušokęs nuo Lietuvos pašto ženklo ir atsidūręs Berne paprastoje gatvėje. Kaip pasaulis bus pasikeitęs! Kas galėjo manyti, kad taip?
Anais laikais Kaune prezidentas, ministeriai, to direktoriai pėsti nevaikščiodavo. Niekuomet! Jie būdavo automobilizuoti. Kaip Dalai-Lamos kokie, jie galėjo pakeisti vietas tik šios susisiekimo priemonės pagalba, bet ne pėsti. Arba jau verčiau sėdėti visai namie. Buvo laikai, ir tokie jau tolimi.
Grįžome iš audiencijos. Morališkai kažką nauja visi paragavę. Gal kiek sunerimę ir pavargę. Grįžome visi kaip po kokių mišių.
Jaukiojo vietinio pasiuntinio buvome pakviesti salonan pietų. Tikriausia protokoliniais sumetimais prezidentas nebuvo kviečiamas.
Puikiame ir išlaikytame salone – kurių iš viso nedaug tokių pasitaiko – įvyko stilingas lietuvių pasitarimas. Net, galima sakyti, valstybės pasitarimas. Tema buvo – daržininkystė! Kitokių temų buvo vengiama.
Pietūs buvo pilni jaukumo. Buvo kažkas panašu į prašmatnų souper, paimtą iš operos „Tosca“. Tik, žinoma, ne tokiais baisiais sumetimais ir tikslais, kaip toje operoje. Niekas čia vienas antro nežudė ir nekerštavo.
Savo virtuvėje pasiuntinio žmona visus mus sužavėjo. Tarytum dešimt virėjų, bet ne ji pati būtų pagaminusi.
Be to, ponia buvo tokia grakšti.
Senstelėję žmonės darosi visuomet tokie sentimentalūs.
Iš Berno paskubėjau išsinešdinti greičiau.
(…)
Jurgis Savickis „Žemė dega“ (I dalis)
Paskutinė dalis „Ex-diplomato kelionė“, paskutinis įrašas (ištrauka)
Kiti Savickio skaitiniai “Grafomanijoje:
