Atsitiktinė pašnekovė

Mano gyvenime yra toks reiškinys „atsitiktinė knyga“: nuotykis knygyne su laiminga pabaiga. Stamforde, kur šiuo metu gyvenu, yra senų knygų parduotuvė, kurioje yra lentyna su „chic lit“ (moterys apie moteris moterims) – beveik visos knygos už dolerį. Nuėjau vieną dieną ir apsipirkau už penkis dolerius! Ir nė vienos žinomos pavardės ant viršelio.

Taip susipažinau su prancūze Ani Erno (Annie Ernaux). Dar viena graži moteris. Jos knyga sudaryta iš dienoraščių ištraukų, kurios yra tokie maži stiklo karoliukai: išbėriau visus ant sofos ir surinkau…

Vienas karoliukas:

Išėjau apsipirkti Leclec hypermarkete, ir ausis pagavo Voyage melodijos ištraukas. Įdomu, ar tos emocijos, tas malonumas, kuris užplūdo drauge su baime, jog daina baigsis, turi ką bendro su stipriu tokių knygų, kaip Pavese „Le Bel Ete“ ar Folknerio „Sanctuary“, poveikiu? „Desireless“ muzika sukėlė gręžiančius, beveik skausmingus pojūčius, vedančius į tam tikrą frustracijos būseną, kuri pasikartoja kiekvieną kartą išgirdus dainą (praeityje klausydavausi įrašo tris, penkis, dešimt kartų iš eilės, laukdama kažko, kas taip niekada ir neįvyko). Skaitydamas knygas gali išsilaisvinti, atsitraukti, skaitant išsipildo troškimai. Girdėdamas dainą, jautiesi įkalintas troškime. (Svarbiausia melodija, o ne žodžiai, taigi visai nesuprantu, ką dainuoja „Platters“ ar „The Beatles“.) Nėra aplinkybių, veiksmų, personažų, tik tu pats su savo ilgesiu. Tačiau muzikos nuogumas, tiesmukumas ir po trisdešimties metų sugrąžina ištisą gyvenimo epizodą, mane – mergaitę, klausančią  „Aš tavo pora tik šokių aikštelėje“. Tuo tarpu po du ar tris kartus skaitytų romanų „Le Bel Ete“ ir „A la Recherche du Temps Perdu“ grožis ir pilnatvė nesugrąžina praeities.

Annie Ernaux „Exteriors“

(mano vertimas iš anglų)