Stilius – vienas neaiškiausių dalykų rašyme. Panašiai, kaip su aprangos stiliumi: vieniems atrodo, kad kažkas turi stilių, kitiems – atvirkščiai. Galiausiai pasakoma, kad tai irgi skonio reikalas. O dėl skonio nesiginčijama, skonis yra ugdomas. Kalbu ne apie stilių – stilistiką, o stilių – grožį, nors jiedu glaudžiai susiję…
Va va, jau prasideda neaiškumai, klampynė! Stop. Pratimas.
Pratimas: STILIUS
Parašykite penkiais sakiniais istoriją apie tai, kaip kavinėje vos nepargriūna padėklą nešantis žmogus, ir po kluptelėjimo jis pamato prie stalelio sėdinčio nepažįstamojo žvilgsnį. Penkis kartus perrašykite tą pačią istoriją, keisdami jos stilių, tačiau nekeisdami aplinkybių. Viso turėtų būti apie 350 žodžių.
Po pratimo turiu daugiau klausimų, nei prieš, bet gal toks ir buvo tikslas… Kas gi yra tas stilius? Gali būti, kad variantuose pakeičiau ne tik stilių, bet ir personažo požiūrį, charakterį, veiksmo aplinkybes? Visgi iš kiekvienos dalies galima išvystyti vis kitą istoriją, ir pirmai pradžiai nors tai, manau, neblogai.
Įmetu čia tuos gabaliukus. Gal mano ieškojimai įkvėps ir jus išbandyti.
1.
Už lango čirškavo žvirbliai, ir jis užsižiūrėjo į vieną besipešančią porelę, o tuo tarpu pro šalį ėjusi apystambė moteriškė kumštelėjo pašonėn. Ir kaip visiškas žioplys vos neišvertė savo padėklo su dubeniu sriubos, kisieliaus stikline, bulviniais blynais…
Jis kaip tik stovėjo priešais pustuštį stalą, kai taip atsitiko. Susigėdęs savo nerangumo ir neapdairumo, padėjo savo padėklo kraštelį ant to stalo, tik norėdamas patogiau perimti ir tęsti vietos paieškas, kai netyčia susidūrė su akimis. Tos juodu pieštuku apvedžiotos akys šypsojosi.
2.
Žvirbliai, žvirbliai, žvirbliai, ir jis žiūri į juos, ir jis nebemato, kas vyksta aplinkui, o aplink jį žmonės, o pro šalį apystambė moteriška figūra braunasi, braunasi, stumteli jį ir išbalansuoja, jis klupteli, vos nepargriūna, žioplys, žioplys, žioplys, jo padėklas, jo pietūs, jo sriuba, blynai, kisielius, viskas galėjo tikšti, dužti, lietis, likti…
Pustuštis stalas priešais… Nepakėlęs akių į sėdintį už jo, jis tik priglaudžia savo padėklo kraštelį, tik norėdamas pailsėti, pakeisti rankų poziciją, susigėdęs, iškaitęs, nelaimingas, jis netyčia žvilgteli aukščiau rankų, laikančių šakutę, žaidžiančių su šakute, jis žvilgteli ir nusišypso. Gražuolė irgi šypsosi…
3.
Kaip tik vienas apipešiotas žvirblis kirto priešininkui į akį – o, retai pamatysi tokį aršumą! – bekovodamas dėl duonos trupinėlio, kai jis pajuto smūgį į pašonę ir teko tučtuojau atgauti balansą, kitaip visi jo pietūs būtų atsidūrę ant grindų. Atsitiesęs dar spėjo pamatyti, kaip nuo jo kraipydama kumpius tolo stambi moteriškė. Kiaulė, pamanė jis, bet nuo netikėto smūgio iškaitęs ir šiandien dar be pietų, todėl išsekęs, pasidėjo padėklo su sriuba, blynais ir kisieliumi kraštelį ant pirmo pasitaikiusio stalo, už kurio gal ir sėdėjo koks žmogus, tačiau jam nerūpėjo.
Nuojauta sakė, kad reikėtų susirūpinti. Nepasukdamas galvos juto, kaip kažkieno žvilgsnis gręžia jį. Pasiruošęs jį atremti, pažvelgė ton pusėn.
Jam šypsojosi.
4.
Žvirbliai. Du! Susipešė tiesiog po langais, ant grindinio! Jis užsižiūrėjo, nepastebėjo einančios pro šalį moters. Ta stumtelėjo jį. Pyktelėjusi, kam nepasitraukia iš kelio. Turbūt kaimietė! Jis atgavo balansą vikriai kaip katinas. Nepaleido iš rankų padėklo. Visas jo dienos maistas: sriuba, blynai, kisielius.
Toliau taip nepatogiai nešti neįmanoma. Pustuštis stalelis priešais. Jis padėjo savo padėklo kraštą ant jo. Sekundei. Pakėlė akis. Moteris. Šypsosi jam.
Jis apsidairė, ar tikrai jam. Taip, jam.
5.
Žiūrėdamas į besipešančius žvirblius, jis galvojo apie savo egzistencijos beprasmybę. Rankose laikė padėklą su pietumis: tik sriuba, bulviniai blynai, kisielius. Iš anksto jautėsi pavargęs kramtyti, ryti, virškinti, tad vos tik pro šalį ėjusi stambi moteriškė stumtelėjo, jis vos ne sukniubo, vos neišvertė savo nešulio. Tai gyvenimas stumdo ir skriaudžia, tai pats gyvenimas, palankus tik stipriesiems.
Nebežinodamas, ar turi prasmę tolimesnės stalelio paieškos, jis sustojo ir padėjo savo padėklo kraštą ant pirmo pasitaikiusio stalelio, net nepasidomėjęs, ar kas nors prie jo sėdi. Tik išgirdęs tylų prunkštelėjimą pažvelgė ton pusėn, iš kur jis sklido.
Jo ašarotas sutiko dvi linksmos akys.
Iš jo juokėsi.
(pratimas vėl iš „3 A. M. Epiphany“)
