Pagalvok apie pasekmes. Apie pūsles ant pirštų. Patikėk, jis pastebės. Ir tavo draugės pastebės – kaip toliau skiesi apie rojų su pagyvenusiu našliu? Meluok, meluok, meluok. Ar ilgai taip važiuosi? Susimąstyk, kaip tai paveiks tą, kurį myli. Nežinok, kad jis tik geidžia tavęs. Pamiršk šią detalę, tiesiog pamiršk.
Nugramdyk dar vieną baltą dažų dėmę nuo lango – jie du, jie dideli ir kaip įrėminti peizažai užima visą sieną. Apsidairyk – čia tavo namai, čia galėsi būti savimi. Griebk aštrų peiliuką, kuriuo tas, kuriam priklausai, skuta savo atsikišusį smakrą, ir gramdyk stiklą. Čiulpk iš smiliaus ištekėjusį kraujo lašą. Nedejuok. Nejausk, kaip skauda, skauda ne tik tą įpjovą.
Užpilk degtine. Pilk nedaug, kad daugiau liktų pačiai. Išgerk, neužkąsk, gremžk toliau. Nesidairyk, bandydama įvertinti naujųjų namų jaukumą – jo nėra, turėsi sukurti pati. Sukurk pagal savo įsivaizdavimą. Pavok iš jo dar daugiau pinigų, ir tai taps įmanoma.
Paskui ilsėkis, sėdėk ant dėžės. Tik neleisk liūdesiui įsipinti į cigaretės dūmą, neleisk nė sekundei. Vyk tuos dūmus tolyn nuo savęs. Išpūsk, išspjauk, iškosėk.
Neatidaryk sargui durų. Tyliai sėdėk. Tyliai kvėpuok. Prisimink, kad tau sakė: kambariuose rūkyti draudžiama. Pabark save. Pagailėk. Išspausk ašarą.
Pakelk ir pavartyk prieš akis savo baltus šiurkščius delnus, susiraukusi apžiūrėk pirštų pagalvėles. Paspjaudyk. Netrink. Tikėkis, kad pūslės greit sprogs. Susirask rankinę ir mažą kapšelį su vaistais. Užsiklijuok pūsles pleistru. Nebetvarkyk daugiau, šiandien užteks, temsta.
Dar neužverk lango, pavasaris, žydi jazminai. Nelaužk šakos, lendančios tiesiai į kambario vidų. Uosk, kramtyk žiedelius, šypsokis. Kitą pavasarį ji vis dar bus čia. Tu – irgi. Pasižadėk, kad būsi laisva ir žydėsi.
Pastebėk, kaip po langais tuščia, gatvelė be jokio judėjimo. Pasižvalgyk kokio paukščio ar katino, ar nušiurusio šuns. Sustink, įbedusi akis į dangų be debesėlio. Prisimink vaikystės žaidimą: žiūrėti į debesį, atsigulus ant nugaros, stebėti jį tol, kol pakeis formą iš riestainio į triušį, iš triušio į katiną, iš katino į patranką, iš patrankos į vėliavą, iš vėliavos į klozeto skylę, iš skylės į tuščiavidurį senį… Nusivalyk varvančią nosį, išsipūsk.
Uždaryk jau langus, įsisuko vėjas. Atsisveikink su debesimis – juos neša per dangų į kitą pasaulio kraštą, ten, kur geriau, nes nėra tavęs. Ruoškis išeiti. Galvok apie senį gražiai. Repetuok, kaip kalbėsi, kad nieko neįtartų.
Įsivaizduok, ir jis buvo vaikas. Patikėk – geras, jautrus, bejėgis, naktį apsišlapinęs lovoje, verkdavo. Žiūrėk, koks vaikiškai putlus jo veidas, kaip graudžiai jis šniurkščioja, kokia pikta jo močia, kokia kieta tėvo ranka. Pagailėk, visi padarai verti gailesčio. Nepalik jo, jei taip labai bijai, tiesog susikurk antrą gyvenimo liniją, tokią, kuri nieko nepakeistų, tiesiog kartais pabėk. Neabejok, ar tai teisingas sprendimas. Neabejok ir tiek.
Persirenk greičiau, patikrink, ar visos drabužių detalės vietoje, ar viskas švaru. Sugalvok, ką sakysi, jei paklaus apie pūsles.
Pasakyk, kad nuo vairo! Pasakyk, kad šiandien buvo karšta, kad labai prakaitavo delnai, teko ilgai vairuoti. Pameluok, kad iš nuobodulio mirdama sukai ratus po miestą, paskui net nuvažiavai iki Molėtų observatorijos, bet bijojai išlipti iš automobilio, kai pastebėjai juodą „Mersedesą“. Patikėk tuo, ir jis patikės. Pagąsdink jį – juk ir taip visus įtaria. Tikėkis, kad tave įtars paskutinę. Naudokis juo, kaip sena stora pinigine.
Prabėk pro sargą, neatsisveikink. Rytoj ateik čia ir vėl. Po savaitės, kai šitie namai bus panašūs į tavo tikruosius namus, paskambink tam, kurį myli labiau už save. Pasakyk jam labas. Negalvok apie pasekmes.
