Kažkas nuostabaus yra ta dr. Petro Joniko „Lietuvių kalbos istorija“, ar ne? Skaitai ir matai ryšį tarp praeities ir ateities. Suvoki, kad šiandien, jau nebesuprasdamas tų laikų žodžių, vis tiek nujauti reikšmes. Jauti kalbą, kaip žmogų.

Mūsų upės, ežerai ir miesteliai – gyvi, kalba ir turi vardus. Vietovardžius.

Tęsinys po pirmosios dalies Mūsų vardų istorija:

MŪSŲ ASMENVARDŽIAI IR VIETOVARDŽIAI

(II dalis: Vietovardžiai)

Ir mūsų vietovardžiai (platesne reikšme, kaimų, miestelių, miestų, taip pat upių, ežerų, pelkių, kalnų… vardai) yra nevienu laiku ir nevienaip atsiradę.

Seniausi yra vandens vardai, nes didesnės upės, ežerai yra seniau atsiradę už daugelį sodybų. Dėl tos priežasties dalis upių, ežerų vardų šiandien mažiau tėra aiškūs, mažiau besuvokiamos reikšmės negu gyvenamosios vietos.

Nemaža upių, ežerų buvo pavadinta pagal įvairias paties vandens ypatybes. Yra jų pramintų iš vandens spalvos (Juodupis, Juodmena, Baltupis, Raudesa, Sidabrupis, Auksinė, Žibilas, palygink žibėti, ir t. t.). Taip pat iš vandens pojūčio (Šaltupis, Šaltis, Šaltuona), tekėjimo (Sriautas, Verdenė, Varduva: virti), iš jo sukeliamo garso (Krokiklis, Staugana), pagal upės bei ežero susidarymo formą (Šaka, Ilginys) arba pagal esamus vandenyje dalykus (Rūdupis, Gelžė, Akmena, Maurupis, Lydekinė). Kartais upė ar ežeras pavadinamas pagal aplinką, kur jis teka ar prasideda (Lankupis, Pelkupis, Ežerė, Dubysa, ež. Dubukas), neretai pagal aplinkos augalus (Obelė, Alksnupis, Agluona, Lieporas, Karkluoja „Karkluotoji“, Beržia, Beržutė). Kitų vandenų vardai vėl susiję su gyvuliais (Briedupis, Babrungas: bebrus, Ašva: ašva „kumelė“, Ašvija). Yra vandenų, kurių pavadinimai rdo jų susijimą su senoviniu kultu, mūsų protėvių tikyba (Šventoji, Alkupis, Dievupis, ež. Dievytis).

Žinoma, daugelio vandenų vardų kilmės mes šiandien nebesuvokiame, nes nežinome jų atsiradimo aplinkybių, o bendriniai žodžiai, iš kurių jie sudaryti, ilgainiui iš mūsų kalbos yra išnykę. Kartais čia kitos kalbos gali ateiti į pagalbą savo žodžių turtu ir padėti vieną kitą vardą įminti.

(…) Nemaža mūsų gyvenamųjų vietų yra praminta nuo vandenų, prie kurių seniau mūsų protėviai įsikurdavo. Tai mums šiandien dar aiškiau rodo, sakysime, tokia Panemunė, Pajūris (prie Jūros upės), Pagėgiai (prie Gėgės upės), Ažalaušis (:ež. Alaušas). Taip pat pagal upę (arba ir pagal ten įsikūrusius gyventojus) pramintas Vilkaviškis (:upė Vilkauja), Stalupėnai, Piktupėnai, Veiviržėnai (:upė Veiviržas), Strėvininkai (:upė Strėva), Vegeriai (:upė Vegerė), Raseiniai (:Rasupis), Zarasai (:ež. Zarasas) ir kt.

(…) Ir iš XVI a. inventorių matyti, kad kaimai dažnai buvo pramenami pagal toj vietoj įsikūrusio žmogaus pavardę. Pvz. 1596 m. ano meto Jurbarko vls. minimas Žindaičių kaimas, kurio visi gyventojai vadinasi Žindaičiai. Ir Kybartai (prie Vokietijos sienos) bus iš asmenvardžio praminti, nes tuo metu (pvz. 1561) Kybartų kaime gyvena daug Kybartaičių. Gelgaudiškis gavo vardą nuo XVIII a. valdžiusio vietovę Gelgaudo. Aiškio asmenvardinės kilmės yra tokie Petraičiai, Kęstaičiai, Kęstiškiai, Radviliškis. Pagal gyventojus pavadinti: Girininkai, (:girininkai „girios gyventojai“), Būdininkai, Lankininkai ir daugybė kitų. Klaipėdos krašte asmenvardinės kilmės yra apie du trečdaliu visų gyvenamūjų vietų vardų.

Taip pat gamtinė aplinka patarnavo lietuviams gyvenamųjų vietų vardams susidaryti. Vardas galėjo būti pramenamas iš gamtinio vietos pobūdžio (Pakalnė, Kalnalis), žemės ypatybių, jos rūšies (Gargždai: gargždas „žvirgždas“, Molinis, Molėtai: molė „moliuota žemė“, molė „purvas“), vietos ar aplinkinių augalų (Pagirys, Pašilė, Šilalė, Šilėnai, Uosija, Ąžuolytė, Klevinė, Avietynė). Ir kultūrinė aplinka, žmogaus veiklos apraiškos žymės galėjo duoti išskirtinių bruožų vietovei praminti (Daržai, Darželiai, Būda, Pilkalnis, Didkiemis). Žinoma, gyvenamosios vietovės vardui susidaryti įvairiose vietose galėjo susirasti įvairių įvairiausių būdingų žymių (plg. Degimai, Kirtimai, Didlaukiai, Didėja, Dienovidžiai, Ežkepiai ir kt.).

Vietovardžiai rodo ir mūsų protėvių, baltų pėdsakus, paliktus už šiandieninės Lietuvos ribų. Nemaža tokių vietovardžių yra toli rytuose Smolensko, Kalugos, Maskvos ir Tverės gubernijose. (…)

Savaime suprantama, kad lietuviškų, o taip pat ir apskritai baltiškų vietovardžių gausiai randame Rytų Prūsuose (Maž. Lietuvoje), net į vakarus už Vyslos. Čia sutinkami baltiški vietų vardai, kaip Saulin, Labehn, Labuhn, Straduhn, Powalken, Rutzau, Karwen, Persante (upė), rodo baltų pėdsakus. Ir žemėtyra patvirtina, kad žiloje senovėje (žalvario amžiuje apie 1500 m. pr. Kr.) čia gyveno baltai. Minėtieji vietovardžiai lengvai išaiškinami iš baltų kalbų. Pvz. Persantė turi šaknį pers- (-ante priesaga, plg. Kregžd-ante: kregždė), kuri būtų reiškusi „tikšti, purkšti“ (plg. sen. indų pršat „lašas“; liet. su balsių kaita purslas, lat. pėrsla „sniego kristalas“).