Jei taip pat negali pakęsti muziejų, parodų rūmų ir šiaip lankytinų objektų, kuriuos esi šimtą kartų matęs nuotraukose, tai įtarsi mano jausmus MoMa’i (Museum of Modern Art). Tai yra penkių aukštų modernaus meno muziejus, ir vakar užsibrėžiau apžiūrėti vieną-du jo aukštus.

Šeštadienis ir vis dar viduržiemis, todėl pats geriausias laikas lįsti į tokius pastatus ieškoti ko nors įdomaus. Bilietus parduodanti administratorė klausė mūsų, iš kur atvykome, tarsi tai būtų oro uostas, o ne muziejus. Minia žmonių, dauguma – miesto svečiai.

Paveikslą apipilti rūgštimi galėtum tik savo gyvybės kaina – apsauga (juoda, stipraus kūno sudėjimo, nuobodžiaujanti) lūkuriuoja ant kiekvieno kampo. Vienoje salėje net pasijutau nejaukiai. Kai fiziškai stiprus žmogus neturi ką veikti, jis pradeda ieškoti potencialių piktadarių, o tai galėtų būti… aš?

Nekalbėkite mobiliuoju! Kažkoks vaikinas linkteli ir atsisveikinęs išjungia telefoną. Bet toks draudimas visiškai absurdiškas triukšme, kuriame paskęstų net garsus telefono signalas. Gan dideliu greičiu po visas salės slampinėja šimtai plepančių žmonių. Plepa įvairiomis kalbomis. Štai pro šalį praplepa du prancūzai: vyriškis vilki šviesiai rudą pupaltį su lapės kailiu, mergina apsirengusi juodai. 

Kai kurie personažai labai juokingi: ištempęs kaklą pliumpis „baltais kedais”, liaunas žąsinėlis – jo akiniai juodais rėmais didesni už galvą („geek“), kelios dvimetrinės manekenės, kurias atvedė pa(si)rodyti beveik nematomi jų kavalieriai. Kai kurių suknelių raštai sutampa su paveikslų raštais – mes kubizmo skyriuje. Susikibę slysčiodami tipena kinas su kine…

O patys paveikslai… Kur jie? Ar tie žmonės, kurie šypsosi, maivosi, bando įsikomponuoti į paveikslą, kelia rankas į viršų, tupiasi, gulasi, varto akis, taip pat yra eksponuojami? Paveikslai sunkiai matomi pro nugaras. Bet žmonės eina greitai, todėl galima bandyti sustoti, bet… aš irgi bėgu.

Ar gali dar kam pasigirti, kad matei Picasso, Klee, Chirico, Cezanne, Modigliani? Meluočiau, kad žavėjausi originalais, kad jaučiau nepaprastą autoriaus energiją, potepį, kad supratau jo intencijas ir t. t. Na, tikrai pagavau Laiko Dvasią, nes tai yra stipriausia dvasia, kurią pajuntu kiekviename muziejuje. Ir ta Dvasia man nieko gero nesako: laikas eina, žmonės sensta, miršta, jie nėra nemirtingi, kaip jų paveikslai. Ak, ir tie nėra nemirtingi: galėčiau tai įrodyti, jei tik norėčiau pasiaukoti ir šliūkštelti rūgšties… Tapčiau jei ne nemirtinga, tai bent kuriam laikui žinoma.

Dailės istorijos kursą išklausiau vos ne tris kartus: vidurinėje, dailės mokykloje ir akademijoje. Tačiau paveikslą bevelyčiau stebėti kabantį ant sienos kieno nors namuose. Manau, dailės menas yra kasdienybės puošmena. Kartais – inspiracija. Dažnai – minties laidininkas. Bet visgi ne pati mintis – tik laidininkas. Nesuprantu meno, kuris bando būti pati mintis, idėja, nekenčiu meno, kuriame jaučiu ligą, neviltį, iškrovą. Manau, kad menininkas turėtų išsivemti kur nors patvorėje ir tik tada kurti. Meno arena nėra vieta ligoniams (bet kaip dažnai būna atvirkščiai). 

Apie dailę pagalvojau dar vieną dalyką. Seniau tai buvo vienintelis būdas pavaizduoti pasaulį. Vėliau atsirado fotografija. Tuomet dailė pradėjo vaizduoti tai, ko fotografija nesugeba: sapnus, pasąmonę, iliuzijas, svajones. (Tokius paveikslus gerai tapo vaikai.) Čia ir prasidėjo iškrypėlių era.

Bet ne visi liovėsi žiūrėję į pasaulį, realybę, ne visi liovėsi domėjęsi kitu, ne tik savimi. Dailininkai neliko be darbo: juk vaizduoti galima tai, ko neužfiksuosi aparatais. O tokių dalykų yra!

Pavyzdžiui, paveikslas aukščiau. Henry Matisse „Šokis I“. Kas išdrįstų vaikyti ratu (ant kalvos, už kurios matosi tik dangus) penkias nuogas moteris tol, kol nufotografuotų, kaip vienos moters krūtys šokteli aukštyn, tuo tarpu kitos smukteli žemyn? Nepakartojama!

Tegul kiekviena meno rūšis daro tai, ko negalėtų kita rūšis. Man nepatinka rašantys dailininkai, piešiantys poetai, šokantys būgnininkai, žiedžiantys puodus kompozitoriai. O visiškai elektrinis medijų menas yra visų meno rūšių miksas, ir kažkodėl dar nemačiau tokio, kuris spinduliuotų teigiamą energiją…

Ir kažkodėl nepatinka muziejai, kurie iš tiesų yra savaitgalio restoranai, pritaikyti visai šeimai. Bet juk niekas manęs neklaus ir jų neuždarys. Ir jeigu jums patinka visa tai, kas nepatinka man, tai apsilankę Niujorke, būtinai užsukite į MoMa, nes tai yra vertas dėmesio muziejus!

Beje, sveikinu, atsisakius minties Vilniuje statyti Guggenheimo muziejų! Kurį savaitgalį būtinai aplankysiu Niujorko Guggenheimą, jei iki to laiko nebankrutuos…